Kodėl neretas vietoj kalėdinio džiaugsmo, artėjant šventėms, jaučia liūdesį ir išsekimą? Kaip neleisti negatyvioms mintims užgožti gražių švenčių?

Psichologė Eglė Masalskienė sako, kad priežasčių gali būti ne viena ir ne dvi. O turima patirtis ir žmogaus būdas, jei asmuo sunkiai priima permainas ar linkęs ir taip daug liūdėti, taip pat perdėti lūkesčiai per šventes tik paaštrina būklę.

Eglė Masalskienė
„Prieškalėdinis ar bet koks prieššventinis laikotarpis būna įtemptas, nes yra daug pasiruošimo reikalų. Vyrauja laukimo nuojauta, net jei ir nieko nedarai, o laukimas yra įtampa. Patirdami bet kokį stresą, ar tai būtų gerasis, ar negerasis, nesvarbu, mes plykstelime lengviau. Tas laikotarpis turimas problemėles, emocijas gali išryškinti kaip lakmuso popierėlis. Pavyzdžiui, pyktis: jei aš galvoju, kad mes švenčiame Kalėdas ne taip, kaip turėtume, imu pykti, sakau „pasaulis iškvailėjo“ ar dar kaip nors aštriau. Vieni sako – sumaterialėjo, kiti – dar ką nors. Iš tikrųjų skirtingais laikotarpiais tradicijos buvo kitokios. Mano vaikystė – sovietmetis, ir mano kartos žmonės Kalėdas šventė slapta, Kalėdų senelį vadino Seneliu Šalčiu, visokių dalykų buvo. Ir mums buvo smagu, nes tai – mūsų vaikystė, mūsų patirtys. Mano močiutė (ji tarpukariu buvo vaikas) man pasakojo apie Kalėdų šventimą – jos namuose nestovėdavo eglutė, visai kitaip būdavo švenčiamos Kalėdos, net dovanų nedovanodavo vieni kitiems, tik suaugusieji – vaikams. Kas nors, turėdamas tokių patirčių, gali sakyti, kad švenčiame kažkaip ne taip, ir tada darosi piktas, sako „kur ritasi pasaulis, viskas blogėja“ ir taip toliau. To priežastis turbūt yra netolerancija ir nenoras pokyčių, vietoj smalsumo – nelankstumas“, – dalijasi psichologė.

Anot pašnekovės, per šventes liūdesys gali būti jaučiamas ir todėl, kad, tarkim, žmogus nori švęsti, tačiau neturi su kuo, arba vertina dovanas, o jų niekas nedovanoja, nes nėra artimųjų.

„Tiems žmonėms, kurie neseniai patyrė netekčių (nebūtinai kas nors mirė, galbūt dabar kitame pasaulio gale gyvena) neretai būna liūdna – galėtų būti artimųjų, bet nėra. Arba tiems, kurie draugų neturi, asmeninių kontaktų neužmezga, nesiseka rasti partnerio, – tai laikas, kai visi bėga į namučius ar restoranus, būna kartu, o jie neturi su kuo“, – sako E. Masalskienė.

Psichologė sako, kad vienišiems žmonės, kurie nori švęsti, pataria nelaukti, kol kas nors pasikeis gyvenime, o patiems imtis iniciatyvos.

„Vienas patarimas labai labai paprastas – pagalvok, ar tu žinai, kiek tavo name (jei daugiabutis) yra tokių, kurie sėdi po vieną ir liūdi, nes jų niekas nepakvietė. Tu ne vienas – yra daug žmonių, net porų, kurie neturi draugų, yra intravertiški ar labai uždari. Imk ir pasikviesk. Egzistuoja vaiko amžius ir suaugusiojo amžius, arba vaiko ir Kalėdų Senelio amžius. Jei jau išaugai iš to amžiaus, kai tavimi rūpinasi, pats gali tapti Kalėdų Seneliu kitiems ir pakviesti, surengti šventę kam nors, ir nebūtinai artimiesiems. Kalėdų dvasia yra gerumo dvasia visiems“, – žmonėms imtis iniciatyvos ir dalytis gerumu siūlo psichologė.

Pašnekovė sako, kad ne tik iniciatyva gali padėti pasijusti geriau. Dar vienas būdas – atsitraukti nuo „kieto“ žinojimo, kaip viskas turi būti.

Moteris sako, kad praėję metai parodė: kai karantino metu buvo paskelbti ribojimai vykti pas artimuosius, ne visiems tai sukėlė pyktį. Tas priverstinis lėtesnis tempas, atsitraukimas nuo šventinio stalo ruošimo kai kuriems kaip tik suteikė daugiau vidinės ramybės. Tad gal verta pakartoti tokias Kalėdas, jei jos padovanojo mažiau įtampos.

Stresas perkant dovanas, anot psichologės, valdomas apgalvojus, koks yra dovanos tikslas.

„Paprastai norima suteikti ką nors gero, nusiųsti gerumo. Tai nebūtinai turi būti brangi dovana. Gali būti ir pigi ne blogąja prasme, gali kainuoti nedaug, nes tai yra simbolis. Jei suteiki erdvės fantazijai, galbūt tai išvis bus ne nupirkta dovana, o kaip nors išreikštas dėmesys. Tiems, kurie nori paruošti rankų darbo dovanų, apie jas reikia pradėti galvoti vasarą. Jei žmogus viską suspėja, jis ir pats save apdovanoja – geras aš, padariau, man patiko. Bet taip gyvenantis žmogus – bėgu, suspėju, atsipučiu – sukelia sau daug streso. Visi, kurie yra godūs, nesvarbu ko – nori padaryti, gauti, įveikti ir taip toliau, neišvengiamai sukelia sau stresą, ir ne visi vienodai jį atlaiko. O kai ateina pošventinis periodas, jaučiame nuovargį, išsekimą. Tai netruks ilgai, bet gal pusę sausio nesinorės į svečius eiti“, – E. Masalskienė įspėja kartelės sau nekelti per aukštai.

Jei žmogus gyvenime kelia sau per didelius reikalavimus, per šventes gali stipriai sau pakenkti. Pašnekovė sako: kad šventės suteiktų ramybės, svarbu susiplanuoti laiką, palikti sau erdvės, leisti sau vėluoti, keisti planus, tada visu prieškalėdiniu laikotarpiu streso bus kur kas mažiau.

Psichologė atvirauja, kad vienos geriausių Kūčių ir Kalėdų jai buvo, kai sudaužė automobilį. Nors iškart po įvyko, 23 dieną, pirma reakcija buvo pyktis, tačiau nurimus šventė tapo jauki, netipinė, su daug gerumo ir palaikymo iš artimųjų.

Pašnekovė pataria, kad kiekvieną dieną sau reikia skirti laiko prisėsti ir pabūti ramiai, neskubant. Kaip pavyzdį pateikia ėjimą į bažnyčią – žmonės nueina ten ramiai pabūti. Kai kurie mėgsta žvejoti, – tai irgi savotiška meditacija, galima prisėsti ir ant kelmo miške – svarbiausia, jausti atsakomybę sau ir rūpintis savo emocijomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)