Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, žiemą gamta neužmiega, tik mes taip ryškiai nematome jos gyvybės. Rašytojas kviečia šaltuoju laikotarpiu dažniau išeiti iš namų, atkreipti dėmesį į gyvybę aplink ir net miestuose pastebėti tai, ko anksčiau nematėme. Pašnekovas sako, kad būtent Kalėdų naktį įvyksta didysis lūžis ir vėl pradeda judėti gamtos ratas. Prisimindamas savo vaikystės Kalėdas, gamtininkas pasidalino patarimais su tais, kurie norėtų labiau pažinti aplinką bei atsigręžti į gamtą tuos, kurie neturi, su kuo per Kūčias pasidalinti Kalėdaičiu.
– Kaip jūs bei jūsų šeima švenčiate Kūčias ir Kalėdas?
– Esu kaimo vaikas, tad tradicijas atsinešiau iš vaikystės. Kiek pamenu, jau daugiau, nei 60 metų, mūsų žiemos šventės visad buvo labai ramios, tylios, jokio darkymosi, tvyrojo ramybė. Galvoju, kad šiuo metu artėjant Kalėdoms mes per daug rėkiam, šaukiam, perkam, velkam... Tai nėra Kalėdų atributai ir tokios tradicijos mane truputį žeidžia.
Mūsų namuose minima ramybės šventė, kuomet susitinka artimiausi. Nors šiemet, turbūt, vėl negalėsime susitikti. Ruošiame tradicinius, labai paprastus patiekalus, pavyzdžiui, virtinius su džiovintais baravykais, kurių rinkimu ir džiovinimu aš rūpinuosi vasarą. Visus metus skubėjus sustoti ir pasikalbėti svarbiausia ne per Naujuosius metus, o per Kalėdas. Juk jos – tikroji metų pabaigos šventė, ramybės ir gerumo, sielos nusiraminimo laikas.
– Kas jums pačiam svarbiausia šiuo laikotarpiu?
Ar nebūtų geriau, jeigu nedidelis vaikiukas rastų po eglute kokią nors gražią knygą, o antra dovanos pusė būtų prisėdus tėtei ar mamai ant kelių skaityti. Ilgai, šnekantis, aptariant. Būtent tokių dovanų vaikai labiausiai laukia, bet gauna mažiausiai. Labai svarbus vienas kito girdėjimas, matymas, supratimas.
– Kokie procesai vyksta gamtoje žiemą, kai, rodosi, viskas tarsi apmirę ir miega?
– Gamta niekada nėra apmirusi, taip tik mums atrodo, dėl nežinojimo, ženklų nepastebėjimo. Gamtoje gyvybė nuolat aktyvi, bet šiuo metu artėjame prie didžiojo lūžio. Dienai trumpėti liko dar apie 20 minučių – ketvirtis valandos. Tuomet mano vadinamas gamtos metų ratas kelioms dienoms sustos. Būtent Kalėdų pirmą dieną gimsta viena papildoma minutė dienos šviesos. Kalėdos iš tikro yra gamtos metų pradžia ir pabaiga, o ne Naujieji metai.
Man atrodo, kad mes per daug reikalaujame iš gamtos, kartą manęs klausė, ar žvėrys džiaugiasi per šventes – aš net nežinojau, kaip gražiai atsakyti. Gamtoje galioja visai kita samprata, bet negali pasakyti, kad gamtoje niekas nejaučia pokyčių. Kaip ir mūsų protėviai Kalėdų metą jau žinojo prieš daugybę amžių, nustatydavo pokyčius pagal dangaus ženklus ir kitus kintančius procesus.
Jau daugybę metų antrą-trečią Kalėdų dieną net per šalčius išgirstu giedančias didžiąsias zyles. Jos gieda pavasariškai, kitaip, nei visus metus. Jeigu labai šalta, ta giesmė būna nesuderinta, dar nelabai melodinga, bet skelbia pasikeitimus. O kas paukščiui pasakė? Žiemos tapo permainingos, tad paukščiai jaučia. Gamtoje laikas skaičiuojamas tikrai gerai, bet augalai ir gyvūnai švenčių nešvenčia.
– Sakoma, Kūčių naktį gyvūnai prabyla, kokių gyvūnų galima sutikti Lietuvos miškuose bei laukuose?
– Kūčių naktį, lygiai 12 valandą, gyvūnai tikrai gali prabilti. Mes su vaikais turėjome jūrų kiaulytę, papūgiuką, taksiuką, tad per Kūčias eidavome jų klausytis ir net kažką išgirsdavome. Kai aš buvau vaikas, tėtė po ilgos vakarienės eidavo prie tvarto klausytis, ar gyvuliukai šneka, o grįžęs pasakodavo. Tai vienas mieliausių mano vaikystės prisiminimų.
Dabar, kai galioja daug suvaržymų, siūlau nesėdėti miestuose savaitgaliais ar turint daugiau laisvo laiko. Sužinoti, kokių gyvūnų yra Lietuvoje galima einant į gamtą. Dabar visi turime kameras telefonuose, tad miške galime fotografuoti pėdas, o grįžus namo sužinoti, kas ten vaikšto. Svarbiausia gamtoje eiti tyliai be rėkavimų, lėtai, žvalgytis, klausytis. Dabar nėra vasariškos įvairovės ir gausybės, bet nuolat kažkas cipsi, krebžda sniege. Kur nėra daug sniego, po lapais tebegyvena sliekai, vabaliukai, žydi gėlytės.
– Kalėdų laikotarpis mums – gėrio ir dalinimosi laikas, kuo galime pasidalinti su gyvūnais?
– Kol kas gamtai pagalbos dar nereikia, tačiau nereikėtų atidėlioti lesyklėlių kieme įrengimo. Jas reikėtų kabinti ir statyti dabar. Vėliau nebebus prasmės, nes paukščiai, kurie galėjo atskristi pas jus, nulėks pas kaimyną, jei šis anksčiau pradės lesinti. Lesyklą galima padaryti iš bet ko: puodynės, indelio, bet svarbu, ką į ją dėsite.
– Vienišiems žmonėms šventės gali būti liūdnos, kaip patartumėte rasti ryšį su gamta, kur net būdamas vienas toks nebūni?
– Tie, kas gali išeiti į gamtą, pasivaikščioti, jaučiasi tikrai geriau. Galiausiai, jie gali sutikti tokį patį vienišą pasivaikščiotoją, pasikalbėti su juo, susipažinti. Pažindintis su gamta žiemą galima ne tik miške, bet ir mieste, pavyzdžiui, stebint sniego spalvas ir atspalvius, priklausomai nuo paros meto bei apšvietimo. Žiūrint į besikeičiančias upės bangeles ar sūkurius.
Didesnė bėda yra žmonės, kuriems išėjimas į lauką, vaikščiojimas tapo nepasiekiama prabanga. Todėl visiems patariu „pasiruošti televizorių“. Ne tą, kurį reikia pirkti, o už lango pasikabinti lesyklėlę. Tai išbandyta ir jau daug metų man žmonės rašo popierinius laiškus iš visos Lietuvos ir pasakoja apie savo „televizorius“. Žmonės atskiria paukščių rūšis, ilgainiui ima pažinti savus paukščius, sugalvoja jiems vardus, laukia atskrendant, kartu pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja. Gamta yra pats tikriausias reiškinys, į kurį kreipiantis su geromis mintimis, visada bus atlyginta.
– Kartais net žiemos šventes mėgstama švęsti su laužais ir fejerverkais, kaip tai veikia gyvūniją?
– Kai kurie Kalėdų šventimo įpročiai mane stebina. Pirmiausia, kai pamatau puošiančius eglę gruodžio pirmomis dienomis. Taip tarsi tyčiojamasi iš Kalėdų, lyg Jonines švęstume gegužės 1-ąją. Kartais atrodo, kad nebesuprantame prasmės ir tradicijų. Man augant eglutė būdavo įnešama Kūčių rytą, kad iki vakaro su broliais papuoštume. Šviežios eglutės kvapas laikydavosi visas Kalėdas, o vėliau jis pranyksta.
Galbūt tądien sodyboje ir nėra nieko blogo užkurti lauželį, tačiau tik ne fejerverkus. Garsai, ugnis ir šaudymas šiek tiek primena agresiją. Taip pat į orą išmetama daug visokių degėsių, cheminių junginių, kurie paneigia kiekvieną žodį apie mūsų susirūpinimą klimato kaita.
– Per švenčių laisvadienius būriai žmonių patraukia į gamtą su šunimis, baidarėmis, keturračiais... Kaip joje elgtis, kad nepakenktume?
– Eidami į gamtą turime elgtis, kaip eidami į svečius. Šunys neturėtų lakstyti miškuose, Lietuvoje net įstatymai draudžia juos paleisti nuo pasaitėlių. Visi mūsų miškai – medžioklės plotai ir už palaidus šunis baudžiama. Keturračiai yra motorinės transporto priemonės, kurios gali važinėti tik oficialiais keliais. Už važiavimą per mišką, pelkę ar laukus galima gauti baudą ir netekti transporto priemonės.
Taip pat norėčiau priminti žmonėms apie ledą, nors šaltuko nėra daug, juo jau pradeda dengtis maži telkiniai. Saugokime vieni kitus. Draudžiama lipti ant ledo, jeigu jis plonesnis, nei 7 cm. O eiti pulku, su vaikais ant ledo ne tik negalima, bet ir neprotinga. Nežinome, kur ledas užšąlo vėliausiai ir kur koks jo storis. Pirmasis ledas kasmet pasiglemžia ne vieną ir ne dešimt gyvybių.
Norėčiau palinkėti visiems ramybės, gerumo, galbūt pasisveikinti su kaimynu. Labai svarbu nusišypsoti, padėti, gal nukasti sniegą kokiam kaimynui, kuris negali dėl to išeiti iš namų. Dovanokime dovanas sau ir kitiems.
