Vaikų darželio vadovė, sesuo Viktorija Voidogaitė sako, kad su vaikais kalbėtis reikia paprastai. O nežinantys, kaip papasakoti apie žiemos šventes, gali gerumo bei laukimo išmokyti savo pavyzdžiu. Edukologė įsitikinusi – vaikai supranta daug daugiau, negu mes kartais manome.

– Kaip su dabartiniais vaikais reikėtų kalbėtis apie Kalėdų bei šventinio laikotarpio prasmę?

– Mūsų laikų vaikai nėra keistesni, nei ankstesnių kartų. Kalbant apie Kalėdas, tikriausiai visų kartų vaikai laukia stebuklo, Kalėdų senelio, džiaugsmo, šeimos susitikimų. Mūsų vaikai yra išmanūs ir protingi, o tai, kad jie moka naudotis technologijomis yra didelis pliusas, ne minusas. Kaip ir su kiekvienos kartos vaiku, su dabartiniais reikėtų kalbėti su meile, supratimu ir pagarba.

– Kaip padėti vaikams suprasti tikrąsias Kūčių bei Kalėdų vertybes, pavyzdžiui, mane mažą mokė, kad laukiame ir švenčiame Jėzaus gimtadienį?

– Labai gražu, kad kalbate apie savo patirtį, tai priartina. Manau, kiekvienas šeimos narys galėtų pasidalinti, kaip jam, dar mažam, buvo pristatytos Kalėdos. Manau, kad vaikas iš visokių patirčių išsirinks sau artimiausią. Galima paklausti ir jo paties. Kartais mes manome, kad vaikai nieko nesupranta, bet gali būti, kad jo paklausę gausime nuostabų atsakymą, iš kurio galėsime pasimokyti patys.

Vienas iš būdų pristatyti yra gimtadienio laukimas, prisimename, kad daugybę metų krikščionys švenčia ypatingą gimtadienį – kūdikėlio Jėzaus bei jam ruošiasi iš anksto. Kitas būdas yra kalbėti apie savo širdies paruošimą Jėzaus gimtadieniui. Kalėdų tradicijos yra tai, kas mus vienija. Jeigu kalbėtume apie vertybes, esminis principas yra laikytis tradicijos. Bet ne tokios, kuri tiesiog dėl tradicijos, o tokios, kuri sujungia mūsų tėvų, mūsų, jūsų ir vaikų kartas. Tradicijos prasmingumas ir gelmė – sujungia. Ir galime ją perduoti taip, kaip patys suprantame. Tai ir bus didžiausia dovana bei aiškumas vaikui. Užduodama klausimą jūs iš karto padarėte tai, ką reikia – pasidalinote savo pavyzdžiu.

– Kokie būdai – veiksmingi įtraukiant vaikus į švenčių laukimą, Advento laikotarpį?

– Sunkiausias dalykas vaikams, dabar jau ir mums – laukti. Greičiau norime Kalėdų, pasipuošti vainiką, eglutę, nusipirkti dovanas, visko kuo greičiau. Tik neturime išlaukimo ir kantrybės, kas yra bendras mūsų laikų žmonių bruožas. Vaikui laukti – sunku, ypač, jeigu jis mažas. Pasakius, kad iki šventės lauksime 4 savaites, jis klaus – kiek tos 4 savaitės, kodėl reikia laukti?

Galima pasidaryti Jėsės medį, ant kurio šakų kabintume skirtingas dienos užduotėles, gerų darbų pasiūlymus. Panašiai, kaip kalendorių, tik gyvesnį, ne popierinį, pilną šokoladukų, o gyvą, judrų ir įdomų veiklų kalendorių. Kartais tai gali būti dovana pačiam vaikui, pavyzdžiui, kelionė pas mylimą pusbrolį, nakvojimas bičiulio namuose, apsilankymas pas močiutę. Kartais tai gali būti jo dovanojama dovana, kad vaikas mokytųsi ne tik gauti, bet ir duoti. Tarkime, savo laiką padedant mamai ar visą dieną stebėti, ką tėvai padaro gero dėl manęs per dieną, o vakare tai aptarti, padėkoti. Galima pasigaminti rankų darbo dovanėlių (išsikepti sausainių, pasigaminti kvepiančių muiliukų) Tuomet kiekviena diena tampa ypatinga ir kitokia bei per tą pačią dovanos prizmę, kuri vaikui labai svarbi, veda į supratimą, kad meilė ir dovanos cirkuliuoja.

– Taip pat tai moko ir dalintis?

– Na taip, bet dalintis ne tuo, kas man nebereikalinga. Suprasti, kad kaip gauni, taip ir duodi. Kažką, ką turi, padalinti į dvi dalis ir atiduoti kitam.

– Kaip visai šeimai išlaikyti dvasingą laukimą, o švenčių nepaversti dovanų ir maisto fiesta?

– Anksčiau taip pat būdavo daug dovanų, kodėl manote, kad dabar jų dovanojama per daug?

– Galbūt dovanomis bandoma atpirkti laiko stoką, skiriamą kitam žmogui?

– Taip, tai galėtų būti viena iš priežasčių. Mes ir taip vaikus apipilame labai daug daiktų ir daiktelių, atrodo, kad jie visada visko turi, tad per Kalėdas, atrodo, reikia grandiozinės dovanos. Tėvai labai myli savo vaikus. Viena iš meilės kalbų atpindi posakis, kad mažos dovanėlės stiprina žmonių ryšį, tad per šventes jie dovanoja didesnes ar daugiau dovanų, nei įprastai.

Galbūt jie tik taip moka išreikšti, tačiau įdeda visą širdį, daug laiko ir pastangų į pirkimą, kartais taupymą. Bet kuriuo atveju, stengiasi, kad tai būtų reikšminga. O vaikas nesugeba aprėpti daug daiktų, pažaidžia ir numeta. Tikrai reikia laiko ir pastangų rasti kažką, kas vaikui ilgai tarnautų ir patiktų. Aš vaikų neturiu, bet kasmet vis daugiau išmokstu, kas svarbu vaikams, lygiai taip pat ir tėvai mokosi apie savo vaikus – kasmet auga vis labiau.

Kita vertus, jūs užčiuopėte galimą kompensacijos temą, kuri kai kuriais atvejais gali būti labai ryški. Ypač jeigu tėvai išsiskyrę, vaikas vieną iš jų mato rečiau, kartais vaikai net tuo truputį sužaidžia, kad gautų geresnę dovaną. Už kiekvieno panašaus tėvų veiksmo gali slypėti motyvas, kuris yra labai teisingas, galbūt tėvų meilė niekaip neranda kitos landos, tik per dovanas.

Mūsų kultūros dalis yra vertinti Kalėdas per pirkimą bei vartojimą. Bet už kiekvienos tos dalies slepiasi noras patirti stebuklą, noras išgyventi nuostabią akimirką su artimaisiais, sukurti tradicijas ar atgaivinti senas.

– Mes augdami neturėjome daug dalykų, tad gaudavome dovanų tai, ką tėvams pavykdavo nupirkti ar pagaminti. Galbūt dabartiniai tėvai bando suteikti vaikams tą, ko neturėjo patys?

– Tikrai taip. Savo vaikams norime visko, kas geriausia. Svarbu, kad jis turėtų viską, ko jam reikia. Iš esmės tėvų darbas yra paimti iš savo širdies ir atiduoti vaikui, o iš tos meilės užauginti kitą žmogų.

– Vaikai moka pasinerti į savo pasaulį ir nurimti, pavyzdžiui, piešdami. Kaip mums neužmiršti susikaupimo laiko, išmokti sustoti?

– Yra pavojus, kad jeigu sustosi – susups, žinot, kaip būna greit lekiant ir staiga sustojus, akys nespėja prisitaikyti, truputėlį susupa? Jeigu išties norisi sustoti, o ne todėl, kad „taip reikia“, galima atsisėsti ir piešti kartu su vaiku, leisti jam įtraukti mus į savo pasaulį.

Yra tokia užduotis, kurią galima atlikti su kiekvienu mažesniu vaiku. Ant popieriaus lapo nupiešti širdį ir pasakyti vaikui, įsivaizduok: čia yra mavo širdis, o vaikas gali pasirinkti joje vietą bei ją nuspalvinti. Tuomet pasakyti, kad šitos vietos niekas niekada neatims ir vaikas visuomet bus toje vietoje. Tai padeda ir pačiam įsisąmoninti, ką reiškia vaikas mano gyvenime ir vizualiai tai parodyti jam. Toks artumas yra Kalėdų brangenybė, kiekvienos namų tradicijos esmė, kuri mus suvienija. Nesvarbu, kokia būtų bendra veikla, bet nepasiklysti triukšme padeda pasikalbėjimai ir buvimas kartu.

– Dažnai vaikai laukia švenčių dėl Kalėdų senelio, kaip jiems paaiškinti, kad dovanos nebūtinai turi būti materialios?

– Nemanau, kad išrasiu tą vienintelį būdą, kuris gali visko išmokyti. Manau, kad jei tėvai patys taip gyvena ne tik per Kalėdas, vaikas tai mato kiekvieną dieną, jam papildomai aiškinti ir nereikia. Jeigu patiems norisi sustoti, dovanoti savo laiką kitiems, reikėtų tą ir daryti. Taip pat galima padaryti gerų darbų ar bent vieną darbą, kad ir mes gautume patvirtinimą, ir savanoriško gerumo pavyzdžiu pamokytume vaiką. Vaikas daug ką perima ir supranta be žodžių.

– Galbūt verta vaikus pakviesti aplankyti vaikų, senelių namus, pasidalinti kuo nors su kitais?

– Vaikas ne iš karto supranta, kad kiti žmonės turi mažiau už jį, jam svarbiau pasidalinimo momentas ir nesvarbu, su kuo. Svarbu suprasti, kad yra stokojančių žmonių, su kuriais turime pasidalinti. Bet pasidalinimas prasideda nuo brolių, seserų, o tai gali būti didelis iššūkis. Galima skirti laiko savo seneliams, vyresnio amžiaus kaimynams. Nemanau, kad iš karto reikėtų su vaikais „šauti“ labai toli – į ligonines ar vaikų namus. Galima apsižvalgyti aplink ir netoli surasti vienišų senolių, kuriuos smagu aplankyti, galbūt, jiems padėti ar tiesiog kartu pabūti.

Jei norime iš tiesų paėti, galima išsiaiškinti, kokie yra tikrieji stokojančių žmonių poreikiai. Pavyzdžiui, didžiausias globos namų iššūkis yra sauskelnių trūkumas. Galima pakalbėti su vaikais, pavyzdžiui, kad visa šeima neisime 4 savaitgalius į kino teatrą, o už tuos pinigus pirksime sauskelnes ir vešime kitiems mažiems vaikams ar seneliams. Galbūt tiesiogiai vaikas nesutiks tų žmonių, bet jis supras – man šis dalinimasis kainuoja, mano indėlis – konkretus. Taip vaikai supranta, kad geri darbai kainuoja, bet atneša gerumą. Tokiu būdu mes ne tik duodame, bet ir tas 4 savaites galvojame apie tuos žmones, kuriems padėjome, juos prisimename net jei jie apie tai nežino.
 Viktorija Voidogaitė. Ir tarp puodų vaikšto Dievas

– Kokios kitos praktikos gali būti naudingos mokant mažuosius apie Jėzaus gimimą?

– 4 savaitės vaikui yra labai ilgas laikas. Per jį galima paskirstyti viską, apie ką kalbėjau: vainiko pynimas, puošimas, Advento žvakių uždegimas kas savaitę, paskui eglutės puošimas. Jėsės gerumo medis, konkretus taupymas, kad galėtų padėti stokojantiems, savanoriškas darbas, laiko skyrimas kitiems. Manau, kuo daugiau visą prieairtinsime arčiau kasdienybės, prie paprasto gyvenimo, tuo paprasčiau vaikui tai suprasti intuityviai, be papildomų aiškinimų. Jėzaus gimtadienio laukimas yra konkretus ir paprastas kasdienos veiksmas

Kita vertus, skaitant Jėzaus gimimo istoriją, vaikai ją puikiai supranta. Tad tėvai, kurie patys meldžiasi, gali su vaikais paskaityti tą istoriją dalimis. Ji turi ir detektyvo, ir siaubo elementų, bet esmę vaikai tikrai supranta net girdėdami autentišką, ne adaptuotą Švento rašto versiją.