Paulina, kiek ir kuo kitoks yra psichologo darbas su nuteistaisiais nei su gyvenančiais laisvėje? Kokie čia iššūkiai ir didžiausi skirtumai?
Bendrąja prasme didelių skirtumų nėra, darbas paremtas įprastais psichologo darbo principais, tačiau klientų motyvacija skiriasi, o tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu. Dirbant laisvėje į mane klientai kreipiasi savo noru, aiškiai žinodami, kas jiems gyvenime trukdo, su kokiais sunkumais ar problema susiduria. Kreipiasi dėl įvairių dalykų, pavyzdžiui, padidėjusio nerimo, netekties skausmo, priklausomybių, santykių problemų ir panašiai, tačiau, kad ir kas slėgtų, žmonės turi vieną ir, sakyčiau, bendrą tikslą – suprasti ir spręsti tą problemą taip, kad psichoemocinė būsena pagerėtų. Tokių klientų, be abejo, yra ir tarp nuteistųjų.
Tarp klientų, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę, yra sergančių organine depresija, paranoidine šizofrenija, turinčių šizoafektinių ar nemigos sutrikimų. Jie taip pat įsimyli ne visada laimingai, skiriasi, taikosi, praranda artimuosius, susiduria su nerimą keliančiomis sveikatos problemomis, tačiau didžioji dalis kreipiasi siekdami įgyvendinti socialiniame reabilitacijos plane numatytas priemones. Planas sudaromas visiems naujai atvykusiems ir tai yra priemonių visuma, kuria siekiama skatinti nuteistąjį mąstyti bei elgtis taip, jog atlikęs bausmę gebėtų gyventi nenusikalsdamas.
Nors jį sudarant stengiamasi atsižvelgti į individualius nuteistojo asmenybinius ypatumus, nusikalstamo elgesio istoriją, nusikaltimo pobūdį, bet beveik visais atvejais asmuo nėra įtraukiamas į jo sudarymą, taigi natūralu, kad dažnai tai suprantama kaip kažkas primesto kitų žmonių ir dėl to kyla pasipriešinimo jausmas. Štai čia ir išryškėja pagrindiniai skirtumai. Laisvėje žmonės atėję pas psichologą ieško pagalbos ir tam nesipriešina, nepasižymi gynybiškumu, turi motyvacijos, nes patys jaučia, jog yra problema, nori ją spręsti. O čia, atvirkščiai, žmonės dažnai nemato problemos ten, kur ją mato planą sudarantys, o kai neturi problemos, tai ir spręsti neturi ką.
Tokiais atvejais kviečiu diskutuoti, apsikeičiame nuomonėmis, paprašau mane įtikinti, kodėl mano, jog tai nėra problema ar priemonė netinkama. Savo ruožtu aš stengiuosi atkreipti dėmesį į tai, kodėl, mano nuomone, tos priemonės vykdymas suteiktų naudos, stengiuosi sužadinti motyvaciją tai daryti, tik turiu pripažinti, jog ne visada būna vienas – nulis mano naudai [šypsosi, aut. pastaba]. Būna, jog po pokalbio priemonę peržiūrime, pakeičiame.
Pavyzdžiui, žmogus atlieka laisvės atėmimo bausmę už narkotikų platinimą, ir viena iš priemonių – lankyti anoniminius narkomanų susitikimus. Žmogus ateina, kalbamės apie vartojimo įpročius ir paaiškėja, jog pats nevartoja arba net nėra žalingo vartojimo, juo labiau priklausomybės, taigi tą priemonę keičiame į kitokio pobūdžio prevencinius užsiėmimus, prevencines paskaitas. Tada, kai asmuo yra įtraukiamas, kai dirbama bendradarbiavimo principu, jis pats jaučiasi labiau atsakingas, nelieka pasipriešinimo, auga motyvacija, nes atrandama tokios veiklos prasmė.
Kokių pačiai reikia pastangų, kad nuteistieji pradėtų kalbėti iš esmės, turint minty, jog jų praeitys – ne pačios geriausios ir turbūt daugelis jų su psichologais neturėjo nieko bendro?
Visi mes turime įvairią praeitį ir patirtį, apie kurią nenorime kalbėti, tą, apie kurią kalbėti ar net prisiminti jautru, todėl neišskirčiau nuteistųjų kaip tokių, kuriems sunkiau atsiverti. Juos išskirčiau kaip tuos, kuriems sunkiau pasitikėti psichologu, ir tai kiek atitolina terapinius procesus. Tačiau padeda sukurtas geras terapinis kontaktas, kuris turi būti paremtas abipusės pagarbos ir pasitikėjimo jausmu.
Jei lygintume kontakto užmezgimą ir palaikymą laisvėje bei įkalinimo įstaigoje, tai čia tai padaryti gerokai sudėtingiau, tam reikia daugiau laiko. Būna, jog pasako tam tikrą informaciją, kuri nebūtinai yra tiesa, ir laukia, ar išgirs apie tai atgarsių. Tam tikra prasme tikrina. Vėlesnėse konsultacijų sesijose ne kartą esu išgirdusi, kad bijojo manimi pasitikėti ir dėl to daug ką nutylėjo, nenorėjo sakyti. Tai priimu kaip natūralų ir labai suprantamą procesą, – juk kai laisvėje einame pas psichologą, galime išlikti anonimai, o štai nuteistiesiems to padaryti nepavyksta. Taigi dar vienas skirtumas – laisvėje pavyksta užtikrinti visišką anonimiškumą. Dažnai aš net pavardžių nežinau, o dirbant su nuteistaisiais būna taip, kad esi kelių kartu gyvenančių žmonių psichologė, tad įvykus kokiam nors nesutarimui visi kalba apie tą pačią situaciją, tačiau skirtingai ją išgyvendami, tuomet svarbu save stebėti, išlikti nešališkai.
Pagrindinis dalykas dirbant su nuteistaisiais yra atsisakyti vertinimo ir neturėti nuostatų. Už savo nusikaltimus jie bausmę jau atlieka pagal tai, kaip nusprendžia teismas. Aš – ne teisėja ir ne Dievas, aš – psichologė ir visų pirma esu dėl jų psichoemocinės gerovės, taigi klientai yra lygūs, nesvarbu kokį vaidmenį jie tuo metu atlieka – nuteistojo ar prezidento.
Jeigu būtų galima apibendrinti, daugiausia iš kokių šeimų nuteistieji kilę? Ar daug jų iš tokių, kur nebuvo meilės, palaikymo?
Tikrai nepasakyčiau, kad didžioji dalis nuteistųjų kilę iš tų šeimų, kuriose trūko meilės, gero žodžio, tačiau turiu sutikti, kad šeima yra viena stipriausių socializacijos jėgų žmogaus gyvenime. Šeima dar esant vaikui padeda kontroliuoti nepriimtiną elgesį, atidėti poreikių patenkinimą, supažindina ir moko gerbti kitų, visuomenės teises, įsisavinti moralines vertybes. Ir, atvirkščiai, šeimoje taip pat galima išmokti agresyvaus, asocialaus, smurtingo elgesio. Jei tėvai atstumia ar prastai prižiūri, tai, remiantis tyrimais, yra vieni stipriausių dalykų kalbant apie vaikų nusikalstamumo koreliaciją ir prognozes.
Tyrimai rodo, jog vaikai, užaugę palaikančioje, mylinčioje aplinkoje, būna empatiškesni, labiau palaikantys, yra mažesnė tikimybė, kad pasižymės deviantiniu elgesiu. Be to, nesantaika ir konfliktai bei prievarta prieš vaikus koreliuoja su nusikalstamumu. Ne visi vaikai, kurie užauga nesantaikoje, konfliktuojančiose ar smurtinėse šeimose, tampa nusikaltėliais, tačiau susiduriant su konfliktine, smurtine aplinka didėja nusikalstamo elgesio rizika.
Yra tyrimų, kurie nurodo, jog pozityvi tėvystė, įskaitant normatyvinio elgesio stebėseną ir palaikymą, svarbi kalbant apie nusikalstamumą. Šeimos vaidmuo labai svarbus tinkamai parenkant laisvalaikio veiklas, jų vietas, svarbu stebėti savo vaikų buvimą tarp bendraamžių, kad nepatektų į asocialią, nusikalstamo elgesio modelius palaikančią aplinką, ir štai čia vertėtų atkreipti dėmesį į tėvų socialinę paramą, kuri reikštų teigiamo elgesio skatinimą užmezgant tvirtą emocinį ryšį su vaiku.
Kai tėvai pasitelkia savimonę, kad sukurtų tvirtą, autentišką ryšį su savo vaiku, kai rodo meilę, pastebi pasiekimus, ne tik nuopuolius, išreiškia tai žodžiais, kuriamos tos teigiamos patirtys, padedamos išmokti pamokos, kuriomis vėliau remdamiesi darome tai, ką darome, arba reaguojame taip, kaip reaguojame. Šie dalykai, sakyčiau, turi įtakos ir kartais spontaniškam nusikalstamam elgesiui. Bet tai labiau siečiau su smurtiniais nusikaltimais.
Kalbant apie gerą žodį, kiek jis svarbus?
Žodžiai yra nepaprastai galingi ir tai daro didelę įtaką mūsų gyvenimui. Sumaniai panaudoti jie gali padrąsinti, pastūmėti tikslo link, sukurti ramybę, įkvėpti viltį. Neatsargiai panaudoti gali būti konflikto, sumaišties, baimės šaltinis. Tikriausiai kiekvienas esame buvę situacijoje, kai negražūs, pikti, įžeidūs ar pakeltu tonu pasakyti žodžiai visai be reikalo paaštrina situacijas, padaro jas beprasmėmis ar sukuria nesusipratimų. Visada sakau, jog svarbu ne tik, ką sakome, bet ir kaip tai darome, skirtumas tarp žodžio ir beveik tinkamo žodžio išties reikšmingas. Keletas žodžių gali paveikti mūsų psichinį ir emocinį stabilumą, taigi išties svarbu, kaip bendraujame, – žmones labiau traukia gerumas nei grubumas.
Kiek gerų, motyvuojančių žodžių pati naudojate kasdien bendraudama su nuteistaisiais?
Tikiu, kad kalbos, žodžių parinkimas gali turėti įtakos ne tik kito žmogaus savijautai, bet ir tam, kaip jis suvokia aplinkinius įvykius. Žodžių vartojimas netgi gali turėti įtakos išgyvenant fizinį skausmą, taigi tai tik pagrindžia, kokie galingi gali būti žodžiai, todėl nevengiu jų gražių, šiltų, mandagių, visuomet stengiuosi įžvelgti stipriąsias puses, jas pabrėžti įvardindama žodžiais, kad pastebėtų ar prisimintų, kad tuo remtųsi.
Nereikėtų manyti, kad nusikaltimus įvykdę žmonės tuo didžiuojasi, dėl to neišgyvena. Ypač įvykdžius žmogžudystę juos kamuoja stiprus kaltės ir beviltiškumo jausmas, kad nieko jau negali pakeisti nei nukentėjusiųjų, jų artimųjų, nei savo aplinkos atžvilgiu, tuomet neretai nemato prasmės toliau stengtis nei dėl savęs, nei dėl kitų, ir psichologas tampa vieninteliu, kuris tuo žmogumi tiki labiau nei bet kas kitas. Tada itin svarbu būti tuo palaikančiu ir motyvuojančiu žmogumi tiek dėl kliento, tiek suvokiant, kad parama yra svarbi gerinant įkalintų asmenų rezultatus sugrįžimo procese ne tik dėl bendros gerovės, bet ir siekiant išvengti pakartotinio nusikalstamumo.
Kaip mokote ne tik girdėti, bet ir pačius juos kalbėtis, pagirti vienam kitą? Kiek tai pavyksta?
Iš technikų puikiai veikia įvairūs aktyvaus klausymosi pratimai, pavyzdžiui, vaidmenų apsikeitimo žaidimas. Nemažai dėmesio kreipiu į empatiško klausymosi svarbą. Tai veiksminga priemonė, gerinant bendravimo įgūdžius, ugdant emocinį intelektą ir puoselėjant santykius. Tai padeda žmonėms ugdyti empatiją, dėmesį ir bendravimo įgūdžius. Aktyvus klausymasis padeda sukurti atviresnį ir nuoširdesnį dialogą. Tai leidžia abiem pusėms jaustis išgirstiems ir suprastiems, lemia ne tik geresnį bendravimą, bet ir mažiau nesusipratimų.
Kaip nuteistieji keičiasi, kai su jais bendraujama gražiai? Kokį pokytį pastebite?
Gražus bendravimas – raktas į jų širdis, į agresyvaus elgesio mažėjimą, į sutarimą. Nors retai, bet būna, jog ateina pikti, suirzę, tačiau tuomet svarbu sau priminti, kad tai nėra man ir nėra nukreipta prieš mane, žmogus šiuo metu tiesiog išgyvena sunkų jausmą. Kai bendravimu nuoširdžiai parodai, kad jis tau svarbus, kad jis priimamas, vertingas, kad stengiesi suprasti ir išgirsti jo problemą ar poreikius, tuomet net įdomu stebėti, kaip keičiasi ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė kalba.
Sakyčiau, žmogus keičiasi tada, kai supranta, jog gali parodyti save kitokį ir vis tiek būti suprastas bei priimtas. Kai parodomas tikėjimas tuo žmogumi, kai jis būna išgirstas, – tuomet atsiranda motyvacija įgyvendinti didelius pozityvius pokyčius, siekti naujų tikslų. Neretai tenka išgirsti, jog nuteistieji dažnai nemotyvuoti keisti savo gyvenimo, įpročių, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, jog nėra nemotyvuotų klientų, yra specialistų, kurie per mažai motyvuoti dirbti su mažai motyvuotu žmogumi, nes jei jis pas tave, vadinasi, motyvacijos pradžioje yra tiek, kad būtų galima eiti pokyčio link. Tik, žinoma, tam reikia abipusės kantrybės, ypač dirbant su priklausomais žmonėmis.
Kurios pokyčio istorijos įsiminė labiausiai?
Bene labiausiai įsimintina istorija yra 20 m. opiatus vartojančio žmogaus, kuris neturėjo darbinės patirties, buvo stipriai įsikibęs kriminalinės subkultūros nuostatų, ir pusės metų darbas nuolat naudojant motyvuojančio pokalbio technikas davė teigiamų rezultatų, – jis šiuo metu stipriai peržiūrėjęs savo vertybines ir moralines nuostatas, dirba, baigia dalyvauti metadono programoje.
Kitas atvejis, kai klientas su spalvinga kriminaline praeitimi buvo labai uždaras, pasižymėjo itin intravertiškomis savybėmis, dažnai būdavo piktas, gynybiškas, neturėjo įpročio sveikintis, gebėjimo palaikyti ne tik mandagaus pokalbio, bet apskritai pokalbio palaikymas buvo retas atvejis. Ir įdomu, jog pats pirmą kartą savanoriškai kreipėsi tik po ilgo laiko, kai vis praeidama pasisveikindavau, paklausdavau, kaip praėjo diena, kaip nuotaika. Po beveik metų trukusio darbo šiuo metu asmuo puikiai įvaldęs asmeninės ir situacijų analizės įgūdžius, tapo pozityvus, pradėjo daugiau bendrauti su kitais nuteistaisiais, psichologinių konsultacijų metu noriai dalinasi savo sunkumais ir džiaugsmais. Taigi, kaip ir minėjau, tai kantrybės reikalaujantis darbas, bet toks, kurio rezultatai tikrai neretai džiugina širdį.
Ką mums visiems reiškia geras žodis? Kiek kasdienybėje turime jų vartoti ir ką tai duoda ne tik juos girdintiems, bet ir mums patiems?
Pasaulyje, kuriame šurmuliuoja nuolatinis bendravimas ir ryšys, efektyvus bendravimas tapo nepakeičiamu įgūdžiu, kuriuo grindžiamas mūsų asmeninis ir profesinis gyvenimas. Nuo minčių ir emocijų išreiškimo iki bendradarbiavimo su kitais – efektyvus bendravimas yra supratimo, bendradarbiavimo ir prasmingų ryšių pagrindas. Tai raktas, kuris atveria duris į sėkmę, skatina stipresnius santykius, produktyvumą ir palengvina asmeninį augimą. Pozityviais žodžiais
grįstas bendravimas yra santykių pagrindas. Atvirai ir nuoširdžiai dalindamiesi mintimis, jausmais ir patirtimi, užmezgame pasitikėjimą, gilesnius ryšius su kitais. Veiksminga komunikacija leidžia mums išspręsti konfliktus, spręsti problemas ir veiksmingiau bendradarbiauti. Tai ugdo empatiją, skatina abipusę pagarbą ir sveiką bendravimą.
Kaip išmokti ne tik sakyti, bet ir priimti komplimentus? Neretai jaučiamės nepatogiai, lyg būtume to neverti, lyg būtume skolingi...
Daugeliui žmonių sunku priimti komplimentus, nors ir labai jų norisi. Kai pasakau, parodau klientams, kaip toli jie nuėjo, atkreipiu dėmesį į pasiekimus, pagiriu, kartais pastebiu, kad jie tarsi patenka į „komplimentų pertekliaus“ zoną ir tuomet tarsi teisinasi, tarsi nuvertina savo pastangas, savybes, pavyzdžiui, „ne viskas ten buvo taip gerai, galėjau geriau“, – taip akimirksniu nubraukia komplimentą kaip musę nuo peties ir stengiasi pereiti prie kitos temos. Visa tai neleidžia jiems patirti to teigiamo jausmo, kurį ir turėtų sukelti komplimentas. O kartu tai gali sukelti dvejonę tam, kuris pasakė gerą žodį, ar visgi jis buvo išgirstas.
Prieš atsakydami į komplimentą suskaičiuokite iki trijų. Jei turite įprotį svaidyti komplimentus arba paneigti juos niekinamu kalbėjimu, tiesiog suskaičiuokite. Leiskite sau trumpai patylėti, kol nuspręsite pasakyti „ačiū“. Kai kuriems tyla gali būti tikrai nejauki, nepatogi, tačiau ji padės išmokti reaguoti pozityviau. Išgirdus komplimentą tereikia paprasto „ačiū“ – juk kai kas nors jus pagiria, paprastai nori suteikti teigiamą jausmą. Sakant „ačiū“ pripažįstamas kitų žmonių pozityvumas. Padėkojus galima papildyti akimirką – pasakyti komplimentą asmeniui, kuris jums jį padovanojo. Tai padidina teigiamus jausmus abiem žmonėms.
Daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad dėkingumo praktika naudinga mūsų smegenims ir kūnui. Visą dieną pabandykite jaustis dėkingi už smulkmenas, už save ir už kitų žmonių gerumą. Tai padės treniruotis priimti gerą žodį.
Komplimentai yra tik vienas iš būdų, kaip žmonės bendrauja vieni su kitais. Taigi, kai kitą kartą kas nors jums pasakys, kad padarėte gerą darbą, nesiginčykite su juo, suskaičiuokite iki trijų, jauskite dėkingumą ir padėkokite. Tada nusiųskite šiek tiek pozityvumo į pasaulį ir leiskite sau pasimėgauti teigiamu jausmu.
