– Anksčiau ar vėliau kiekviena pora susiduria su konfliktais. Pas vienus tai gali būti barnis dėl neišplautų indų, pas kitus – ginčas, koks teisingas būdas auklėti vaikus. Pradėkime nuo to, kas vyksta mūsų organizme konflikto metu?
– Pykčių ir konfliktų kibirkštys kyla tarp visų žmonių ir juo labiau poroje, tačiau klausimas ar jas panaudojame šeimos židinio kurstymui, ar namų sudeginimui?
Visi siekiame gauti malonumą, užpildydami save kaip indą maistu, jausmais, įspūdžiais, pinigais, garbe-pripažinimu, valdžia, t.y. išpildyti poreikius nuo žodelio „reikia”, „imti”, „aš”.
Vertė, prasmė, malonumas gaunami tik įdedant pastangas, kažką aukojant. Nori turėti namą – pastatyk jį. Nori kokybiškų santykių – pažink bendravimo paslaptis ir kurstyk šilumą bei pozityvą. Nori valgyti skanias uogas – eik rinkti į mišką. Nori vaikų – gimdyk ir augink juos ir t.t.
Ir jei investuojame laiką, energiją, o pastangos nueina veltui – t.y. siekto malonumo, naudos negauname, tikslo nepasiekiame – dažniausiai tada kyla pyktis. Ir pykčio esminė gilioji priežastis yra egocentrizmas, susifokusavimas tik į save. Pyktis parodo perteklinį savanaudiškumą – norime gauti dabar pat, nemokamai ir maksimalia kokybe. Žmogaus fantazijos ekrane tai yra nusipiešti neadekvatūs nepamatuoti lūkesčiai. Mums tai atrodo, kad tai neva mano suasmenintas intymus reikalas, tačiau gyvenimas šį slaptą reikalą iškelia į išorę kaip piktą veido išraišką, cheminę hormoninę reakciją kraujuje, pakeltą balso intonaciją, trankomas duris ir kt.
Konfliktiško kibirkščiavimo metu pirmiausia vyksta veiksmas žmogaus viduje ir tik po to išsireiškia išorėje tokiu eiliškumu: mintys, jausmai ir veiksmai. Negatyvios mintys sukelia streso atsaką – išsiskiria hormonai kortizolis ir adrenalinas. Šie aktyvuoja organizmo energiją, padidina širdies ritmą, pakelia kraujo spaudimą ir gerina koncentraciją, taip paruošdami organizmą veiksmui „kaukis arba bėk” (fight or flight), greitesniam reagavimui į pavojingą situaciją.
Balso kėlimas jau yra pasireiškimas išorėje ir yra viena iš tų kovos priemonių – aukštas garso dažnis (vibracija, decibelai) yra skausmingas kito pojūčiams. Taip mes prievartaujame psicho-emociškai, lyg citriną „spaudžiame” naudą iš kito žmogaus. T.y, aš esu svarbesnis, reikšmingesnis už tave, mes ne ramiai, taikiai, racionaliai dalinamės, o aš jėga paimu naudą sau dabar pat.
Tačiau ši prievarta veikia visus dalyvius, o visų stipriausiai – pykstančiojo organizmą. Todėl pykti verta tik ypatingais, retais, kraštutiniais atvejais – naudoti pyktį tik gynybai ypatingais atvejais. Jei žmogus pyksta dažnai – jis labai stipriai kenkia pats sau taip sukeldamas kraujotakos sutrikimus ir trumpindamas savo gyvenimą.
Konflikto esmė yra valių arba tikslų susidūrimas, prieštaringų minčių ar norų kolizija. Vienas sankryžoje nori važiuoti tiesiai, o kitas tuo pačiu momentu nori tą tiesiąją kirsti skersai. Arba du ožiai susiduria ant to pačio siauro liepto ir kas ką praleis pirmas – kas iš jų jau turi daugiau energijos, yra sotesnis, turi daugiau kantrybės, išminties ir patirties, todėl neskuba. Skuba alkanasis ir jo emocijos nekontroliuojamos tada, kai norų kartelė nepaskaičiuotai neracionaliai aukšta, t.y. kai mes nepakankamai įsisamoniname savo norus. Per daug skubėdami susiduriame.
– Kokios yra dažniausios žmonių klaidos konflikto metu?
– Skubėjimas (nekantrumas) kalbėti ar veikti ramiai neapgalvojus (išankstinė nepilna ar klaidinga nuomonė), nedėmesingas klausymas ir pašnekovo kalbos nukirtinėjimas (nenoras suprasti kitą, empatijos stoka), perdėtas savęs sureikšminimas ir problemos generalizavimas, piktas žvilgsnis, priekabumas ir agresija.
Taip pat neigimas arba ignoravimas. Žmonės dažnai ignoruoja arba neigia konfliktą, manydami, kad jis išnyks savaime arba, kad jį įmanoma apeiti. Tačiau kai tik užmerkiame akis, problemos dar labiau paaštrėja.
– Gal galima išskirti, tarkime, žodžius/frazes, kurių nereikėtų vartoti konfliktinėje situacijoje?
– Pavyzdžiui pasakyti pozityvų dalyką su sąlyga „Tu stengeisi, BET”, arba vartoti tokius išsireiškimus kaip „tu viską per daug sureikšmini”, „tu žiūri per jautriai arba tu viską prisigalvojai” – tai parodo, kad nežiūri rimtai į tai, kas svarbu tavo partneriui ir gali dar labiau užvirinti emocijas.
Venkite perkeltinių prasmių ar juo labiau sarkazmo: „Taip, taip, švenčiau su visu miestu”.
O labiausiai viską susprogdina asmeniškumai ir palyginimai su kitais asmenimis, nuo kurių dauguma konflikto metu sunkiai susilaiko: „Pažiūrėk į ką pavirtai”; „Kaip kitos moterys sugeba” ; „O Linos Jonas ir mašiną jai nupirko, ir namą pastatė…”
– Kokius žodžius/frazes kaip tik rekomenduotumėte naudoti? Kas padės išeiti greičiau iš konflikto?
– Apskritai, pirmiausiai svarbu labai įdėmiai išklausyti pašnekovą, rodant kūno kalba, akimis, linksėjimu, atsigręžus visu kūno korpusu į kalbantįjį, kad klausai visu 100 proc. ir kalbėti tik tuomet, kada pašnekovas viską išsakė ir konkrečiai klausia ką tu galvoji. Būtent konfliktų emocijų metu prikalbama daugiausiai blogų dalykų.
Apgalvoti kiekvieną žodį. Taip daro valstybių vadovai užklupti žurnalistų kai be pasiruošimo reikia pasisakyti kokia nors ypatingai svarbia tema.
Žodžiais iškomunikuokite, kad vertinate tai ką nori pasakyti jūsų partneris: „Tikrai suprantu, kad nori tai išsiaiškinti“, „Suprantu, kad tai tau svarbu”.
„Gal galėtum paaiškinti savo mintį dar kartą?” – toks klausimas gali atskleisti reikalą iš žymiai aiškesnės pusės ir problema gali tiesiog išgaruoti atėjus supratimui.
Pasiūlykite padaryti pirmą žingsnį: „Koks, tavo nuomone, būtų mano pirmas žingsnis, kad situaciją sušvelninčiau”, „Ką aš pagal tave turėčiau daryti kitaip”, „Suprantu ką nori pasakyti. O galėtumei išklausyti ir mano požiūrį kaip aš suprantu šį dalyką”. Galite pasiūlyti malonią veiklą po tokio sunkaus pokalbio: „Gerai išsiaiškinam ir po to einam papietauti į mūsų restoraną”. Visais atvejais kalbėkite kuo paprasčiau, aiškiau, suprantamiau.
– O kaip dėl technikų, gal yra metodų, kurie gali padėti išeiti iš konfliktinės situacijos greičiau?
– Viena geriausių technikų – mintyse pakilti aukštyn lyg paukštis nuo žemės ir pamatyti problemą iš paukščio skrydžio, iš didžiojo piešinio aukščio. Tada atsijungiama emociškai ir paaiškėja, kad problema yra tipinė ir turi tipinį sprendimą.
Jei klausimas nėra skubus ir svarbus – pirmiausia pabandykite laikinai pakeisti dėmesio fokusą į kitą temą ir grįžkite prie konfliktinio klausimo ataušus emocijoms.
Ramiai ir atsargiai išreikškite savo nuomonę: Būkite dėmesingas savo žodžiams ir intonacijai, kai kalbate su kitu žmogumi. Pasistenkite išvengti agresyvaus ar kaltinančio tono. Pasistenkite savo nuomonę reikšti taip, kad ji būtų suprantama, bet neįžeidžianti ar provokuojanti.
Chalato metodas – jei sukonfliktuojate ar supykstate – eikite į tolimą sandėliuką užsivilkti mažesnio nei jūsų kūnas dydžio chalatą ar kitą rūbą ir kol įsivilksite, jūsų sąmonė laimės laiką ir emocinė chemija atauš.
Uždavinėkite klausimus ir klausykite: parodykite, kad esate pasiruošęs išklausyti kitą žmogų. Klausykite atidžiai ir supraskite jo perspektyvą. Užduokite klausimus, kurie padėtų aiškiau suvokti jo mintis ir jausmus. Taip pat, būkite pasiruošęs paaiškinti savo poziciją ir atsakyti į klausimus.
Kontroliuokite emocijas: Konfliktuose emocijos gali kilti labai stiprios, tačiau būtent jų valdymas yra svarbus, siekiant išeiti iš konfliktinės situacijos. Pasistenkite likti ramiu ir nenaudoti agresyvaus ar įžeidžiančio elgesio. Jei jaučiate, kad emocijos užvaldo, galbūt geriau atidėkite diskusiją ir grįžkite prie jos, kai jausitės labiau nusiraminęs.
– O gal galima konfliktui apskritai užbėgti už akių ir pajutus pirmuosius pykčio purslus, juos numalšinti? Juk vaikus mokome nupiešti pyktį, išpūsti pyktį į balioną ir jį paleisti, kvėpuoti ir skaičiuoti iki dešimt ir pan. Ar tai galėtų suveikti suaugusiajam?
– Užbėgti už akių įmanoma daugeliui konfliktų (bet ne visiems) su sąlyga, jei žmogus daro didelį namų darbą su savo asmenybės auginimu, įsisąmonindamas giliausią savo motyvaciją, o taip pat tampa pakankamai empatišku ir jo altruizmas atsveria jo egoizmą. Tokiu atveju pyktis net nekyla, nes mes suvaldome jo ištakas. Jei pykčio cheminis procesas jau startavo – jį sulaikyti, sustabdyti, sutramdyti darosi ganėtinai sunku, išskyrus atvejus, kuomet staiga išnyksta pykčio priežastis dėl atėjusio aiškumo, supratimo ar kokių tai objektyvių pasikeitusių aplinkybių. Įsivaizduokite, įbėgate į peroną ir jums prieš akis užsidaro traukinio durys bei jis nuvažiuoja, o jūs šaukiate ir mojuojate rankomis, pykstate ant mašinisto, kad šis jūsų nepastebėjo. Tuo tarpu apsisukus pamatote šalia perone stovintį kitą traukinį atvertomis duris ir akys atsiveria, kad būtent tas ir yra jūsų traukinys, o tik ką nuvažiavo ne jūsų traukinys, ir laimė, kad į jį neįsėdote.
– Kaip elgtis po konflikto?
– Priklauso nuo konflikto aštrumo. Po gilaus konflikto svarbu duoti vienas kitam erdvės, apmąstyti tai kas išsakyta ir konflikto išvadas. Tiesiog atauškite ir atvėsinkite emocijas. Jei konfliktas negilus ir yra energijos – galite užsiimti bendrai abiems malonia veikla.
Po konflikto svarbu imtis tam tikrų veiksmų ir elgtis konstruktyviai. Turite bandyti siekti atkurti santykius, išspręsti problemas, kurios ir buvo konflikto priežastimi. Būtinai atsiprašykite, jei reikia. Negailėkite gerų žodžių. Atsiprašykite.
Jei nepavyko visko išsakyti, ir dar jaučiasi kartėlis išreikškite savo nuomonę kai apsiraminsite, geras būdas – padaryti tai raštu.
Kai atauš emocijos – stenkitės rasti bendrą sutarimą, ieškokite kompromiso, kuris atitiktų šiuos interesus ir padėtų išspręsti problemas.
Išmokite pamokas! Konfliktai gali būti mokymosi ir asmeninio augimo galimybė.
Svarbiausia stenkitės partneryje ieškoti jo šviesių pusių. Kaip neseniai išgirdau vieną puikų patarimą: „Kaip saulė nemato mėnulio tamsiosios pusės – taip jūs sutuoktinyje fokusuokitės į jo gerąsias savybes”. Pabandykite!
– Kokių klaidų nedaryti po konflikto?
– Nelaikykite pykčio ir nuoskaudų. Arba išspręskite konfliktą iki galo, arba užmirškite. Jei emocijos vis vien verda, nusiraminkite ir grįžkite prie konflikto klausimo ir jį spręskite racionaliai bei ramiai.
Neignoruokite konflikto. Galbūt trumpam laikotarpiui laimėsite ramybę, bet ilgojoje perspektyvoje problema tik gilės. Jokiu būdu nekeršykite savo antrai pusei ir nedarykite žeminančių kompromisų.
Taip pat patys nebėkite nuo atsakomybės.
– Kaip atsiprašyti?
– Vienas labai autoritetingas išmintingas žmogus pasakė, kad nesusipratimų atvejais geriausia atsiprašyti net ir tada, kai nejaučiate kaltės ir atsiprašyti už viską, ką galbūt padarėte arba nepadarėte, nes kitai pusei gali atrodyti, kad visgi tu buvai kaltas dėl kokio nors aspekto, kuris tau liko akloje pilkoje nematomoje zonoje, o iš šono geriau matosi. Kai panaudojau šį atsiprašymo būdą labai nustebau, kad jis veikia kaip panacėja, todėl rekomenduoju visiems jį naudoti.
Atsiprašykite ir pasakykite, kad neturėjote tikslo įskaudinti. Prisiimkite atsakomybę už savo klaidas, jei tokios buvo padarytos ir leiskite suprasti savo antrai pusei, kad gailitės dėl jų.
– Kada apskritai konfliktas laikomas išspręstu? Juk kartais žmonės tiesiog nuryja, užrakina ir kaupia tas nuoskaudas.
– Konflikto sprendimas yra subjektyvus dalykas priklausantis nuo temos specifikos, dalyvaujančių asmenybių motyvacijų bei aplinkybių. Jei dalyviai vėl taikiai bendrauja ir idealiu atveju bendrauja dar šilčiau nei iki konflikto – yra aiškūs išoriniai to konflikto išsprendimo požymiai.
– Jei pradėjome pokalbį nuo to, kad visos poros pykstasi, užbaikime priešingu teiginiu – yra porų, kurios sako – mes tai jau niekada nesipykstame. Kaip manote, ar tai irgi nėra raudona vėliavėle, kad santykiuose kažkas ne taip? Juk konfliktuose pamatome savo partnerį kitoje šviesoje ir pažįstame jį geriau… ar ne?
– Taip, yra tokių porų (pažįstu tokias), kurios niekada nesipyksta, ką aš patikslinu, kad nesipyksta rimtai, o mikrokonfliktai būna (kaip ir visos porose), tačiau greitai ir laimingai išsprendžiami, dėl ko santykiai tik bręsta ir gerėja. Greta yra poros, kurios riejasi labai rimtai ir išsiskiria, nes neįsisąmonina savanaudiškumo, slaptų pasąmoninių motyvų ir konflikto šaknų, t.y. nedirba su savo asmenybės ugdymu.
Jei žmogus sau leidžia negatyviai galvoti apie kitus, jau yra pakaltinamas ir atsakingas todėl, kad pats aktyviai savo minties ekrane piešia juodą negatyvų piešinį, kai realybė yra spalvota.
Teigiamos emocijos yra aukšto dažnio energija, jos sunkiai išgaunamos, rimtu sąmoningu darbu ir turi milžinišką vertę. Daiktą pakelti ir padėti ant stalo reikia pastangų, o nustumti nuo stalo ir sudaužyti lengva. Negatyvios emocijos išgaunamos lengvai, greitai ir pigiai, be to negatyvios naujienos žmonėms rūpi pirmiau, nei pozityvios dėl savisaugos instinkto. Visgi ilgam laikotarpyje laimi pozityvas ir jį reikia kurti sąmoningomis sukaupto dėmesio pastangomis.
Tik išmokęs valdyti pozityvias ir negatyvias emocijas žmogus laikomas autoritetu, vertu pagarbos, turi įtaką ir svorį. Be to, jis tampa laimingu nepriklausomai nuo to kas vyksta išoriniame pasaulyje.
