Veislės istorija
Savo gyvavimo metus veislė skaičiuoja jau nuo viduramžių, tačiau šiandien matomas standartas susiformavo tik XVIII-XIX amžiuje.
Tarp savo medžioklinių bičiulių veimaraneriai išsiskiria pilkai sidabriška kailio spalva, kurios atspalviai gali varijuoti nuo šviesiausio iki tamsiausio. Įdomu ir tai, jog mažų šuniukų kailio atspalvis keičiasi šiems augant ir tikrąjį įgauna jau suaugę šunys. Keičiasi ir akių spalva, maži veimukai gimsta žydromis akimis, kurios maždaug nuo trečio gyvenimo mėnesio palaipsniui virsta šviesiai arba tamsiai gintarinėmis.
Yra daug teorijų apie veimaranerių kilmę, bet būtent kailio spalva suteikė prielaidą plėtoti versiją, jog Veimaro trumpaplaukiai paukštšuniai tolimoje praeityje yra buvę taip vadinamų Prancūzijos karaliaus Liudviko IX Šventojo šunų (Chiens gris de St-Loi) giminaičiais. Sidabriniai Liudviko šunys aprašomi jo kronikose 1254 metais, šiam grįžus iš Rytų. Manoma, jog šie šunys kilę iš Tartarijos.
Būtent taip tuo metu vadino Azijos šalį, kuri buvo šiauriausia iš visų lankytų Prancūzijos valdovo. Kronikose rašoma, jog „pilkieji šunys“ buvo padovanoti kažkurio Rytų šalies vadovų Liudvikui, siekiant sutvirtinti užsimezgusią draugystę.
Kaip konkreti veislė veimaraneriai pradėti formuoti XIX a. pradžioje. Manoma, jog šios veislės sukūrimas – Veimaro kunigaikščio Karlo Augusto nuopelnas. Jo tikslas buvo išveisti ištvermingus šunis, kurie būtų ne tik puikūs medžiotojai, tačiau ir nuostabūs kompanionai. Įdomu tai, jog šiame regione veimaraneriai buvo vadinami „sidabriniais vaiduokliais“. Sidabru spindintis kailis leisdavo paukštšuniams susilieti su pilka laukų aplinka ir išlikti nepastebimiems jų medžiojamam grobiui.
1897 metais Vokietijoje buvo įsteigtas medžioklinių Veimaro paukštšunių klubas. Ilgą laiką ši šunų veislė buvo didžiai mylėta ir puoselėta Vokietijos aristokratijos, tad, jei jos gimtinėje veimaranerį įsigyti buvo sudėtinga, užsienyje to padaryti buvo kone neįmanoma.
Didžiulis susižavėjimas veisle ir jos populiarumas smarkiai išaugo XX a. antroje pusėje, pasirodžius nepakartojamai JAV menininko, fotografo Wiliamo Wegmano veimaranerių nuotraukų serijai.
Gimę medžioti
Veimaraneriai laikomi visapusiškais medžiokliniais šunimis, jie gali dirbti laukuose ieškodami paukščių, yra puikūs pėdsekiai, gerai aportuoja tiek sausumoje, tiek vandenyje. Nors ši veislė nepasižymi itin didele „meile“ vandeniui, vis dėlto šunys azartiškai dirba, ieškodami ančių ir jas aportuodami bet kokiu oru ir bet kokiomis sąlygomis. Stebint dirbantį veimaranerį labai aiškiai matyti, kad medžioklėje jis „veikia“ ramiai ir, jeigu taip galima sakyti, apgalvotai. Veimaraneriai labai greit mokosi, tačiau turi polinkį pagalvoti prieš vykdydami šeimininko paliepimą. Dažniausiai komandas vykdo ne automatiškai, o apgalvotai.
Turintys galimybę medžioti veimaraneriai atskleidžia didžiulę aistrą jai, tačiau nėra itin temperamentingi, jie lėtesni už daugelį kitų medžioklinių šunų.
Viena vertingiausių šių šunų savybių – kur jie bebūtų, medžioklėje ar išvesti pasivaikščioti, visuomet išlaiko akių kontaktą su šeimininku. Na, o jeigu su savininku „veimą“ sieja itin stiprus emocinis ryšys, dirbdamas šuo atiduoda visą save – tokį dirbantį veimaranerį galima stebėti sulaikius kvapą iš nuostabos. Galbūt todėl ir atsirado pačių vokiečių sukurtas posakis: „Visos mūsų šunų veislės medžioja dėl žmogaus, o veimaraneriai – su žmogumi“.
Prieraišumas
Jis užgrius savo meile tikrąją šio žodžio prasme ant jūsų galvos arba kaklo ir jūs nubusite pritrūkę oro ar susapnavę košmarą vien dėl to, kad šuo guli net ne šalia, bet ant jūsų.
Iš šio begalinio prieraišumo kyla viena didžiausių problemų – šuo nesugeba vienas likti namuose. Ir nesvarbu, kad buvo išvedžiotas, pašertas, o namuose dar palikta graužtukų ir žaislų. Veimaraneriui reikia žmogaus – visur ir visada, 24 valandas per parą, o likęs be jo, gali elgtis destruktyviai. Kartais net sunku suprasti, kaip sugeba prisistumti kėdę prie virtuvės spintelių ir ant jos užsilipęs iškraustyti viską, kas jose sudėta.
Paprastai prieraišumą šuniuko pirmaisiais gyvenimo mėnesiais sustiprina patys naujieji šeimininkai, kurie neatsispiria akių žydrynei ir nepaleidžia veimuko iš glėbio. Iš tiesų pakanka šiek tiek kantrybės, darbo su savimi („neužmylėti“ šuniuko) ir su veimu, kad šis suprastų, jog jam kartais paprasčiausiai reikia likti vienam namuose.
Mano nuomone, perdėtas prieraišumas yra didžiausia veimaranerių problema, su kuria susitvarkius, turime svajonių šunį, kompanioną, vaikus mylintį augintinį.
Pasivaikščiojimai
Veimaraneriai yra energingi, protaujantys šunys, todėl jiems būtina išbėgi į laukus ir „išsikrauti“. Jie niekada nebėgioja šiaip sau – kartu dirba, uosto, gaudo vėją nosimi, bėgiodami šaudykle. Tai prigimtinė savybė, kuri nepakito net ir veisiant jau nemedžiojančius Veimaro paukštšunius.
Sunku pasakyti, kiek laiko per dieną būtina pasivaikščioti su veimu ir net negaliu teigti, kad būtina, nes būna, kad sergame, dirbame ir dieną kitą šuo išvedamas į lauką trumpam. Kartais atrodo, kad šis šuo gali kiaurą dieną drybsoti lovoje, svarbu, kad šeimininkas būtų šalia. Bet, be jokios abejonės, fizinis krūvis šiam šuniui yra reikalingas. Tik posakis: „pavargęs veimaraneris, geras veimaraneris“ ne visai teisingas, nes net ir pavargęs gali elgtis destruktyviai, jeigu puoselėsime šuns prieraišumą.
Kai trūksta valandos ar kelių, kurias galėtume skirti pasivaikščiojimui, galima pažaisti – paslėpti kokį nors daiktą ir paskatinti šunį jo ieškoti. Darbas nosimi, paieška, protiškai išvargina ir tos keliolika minučių gali atstoti visos dienos pasivaikščiojimus.
Dar svarbus momentas – pervargę veimaraneriai taip pat elgiasi destruktyviai. Per didelis krūvis, pavyzdžiui, betikslis bėgimas paskui automobilį (jau nekalbant, kad tai pavojinga) išvargina blogąja prasme. Veimas – dirbantis šuo, o darbas turi būti tikslingas, tik tada šis šuo jausis laimingas.
Viena gerųjų šio šuns savybių, kad jis nelinkęs bėgti kur akys užmato – tai šuo, kurį sunku „pamesti“, nes kur bebūtų, nenutolsta per toli nuo šeimininko ir išlaiko akių kontaktą, todėl nesudėtinga jį prisikviesti. Pasivaikščiojimas su veimu yra didžiulis malonumas, nes šuo vis pribėga, išlaikydamas gilų ryšį su šeimininku.
Šeimos šuo
Šie šunys, gerai jaučiasi keliaudami kartu su šeimininkais – jie mielai bus atostogų ir visokių nuotykių kompanionais. Dažnai labai mėgsta būti glostomi savo šeimos narių, o svetimų žmonių prisilietimai aiškiai jiems mažiau malonūs.
Būtina paminėti, kad tai patogūs šunys, galbūt ne tik dėl pilkšvai sidabrinio kailio jie vadinami aristokratais. Veimai mėgsta miegoti minkštai, lipa ant sofų, mielai galvą padeda ant pagalvės, o žiemą neturi nieko prieš būti užkloti antklode. Labai sudėtinga išsiauklėti veimą, kad neliptų pasnausti į lovą. Ko gero, ne tik dėl patogumo, bet ir noro lygiuotis į žmogų ir miegoti viename lygmenyje. Jeigu nenorite veimaranerio įsileisti į savo lovą, verta nupirkti jam aukštą minkštą guolį, kad šeimos gyvenimą stebėtų ne nuo grindų, o iš aukščiau.
Veimaraneriai turi polinkį sargauti, jie saugo kiemą, savo teritoriją ar butą, bet nėra agresyvūs – garsiai loja už vartų, bet draugiškai pasitinka į kiemą užsukusį žmogų.
Kai veimas „krenta“ į akį
Paprastai žmonės susižavi veimaraneriais dėl jų kailio spalvos, žydrų šuniukų akių ir gražaus silueto. Tai natūralu, nes visi mes turime savo estetikos jausmą ir renkamės sau gražius šunis. Apie veimaranerius prikurta daug mitų, daugiausia neigiamų, kurių jie nenusipelnė. Taip, tai energingi, protingi, dideli ir stiprūs šunys, turintys savo nuomonę ir nebūtinai iš pirmo karto paklūstantys šeimininkui, bet jie ne tokie baisūs, kokiais juos piešia. Kiekvienas žmogus, pasiryžęs auginti veimaranerį ir tinkamai jį auklėdamas, gali tapti šio šuns šeimininku. Nes norintys nuverčia kalnus, kitaip tariant, išsiauklėja veimaranerį pagal savo poreikius.
Keli patarimai:
• Veisėjai turi savo viziją, kokius šunis veisti, vieni stengiasi, kad jų veimaraneriai būtų šeimos draugai, kompanionai, kiti puoselėja medžioklines šių šunų savybes. Todėl, priklausomai nuo veisimo krypties, gali smarkiai skirtis ir šuns temperamentas.
• Paprastai vienoje vadoje būna skirtingo temperamento šuniukų, kuriuos veisėjas stebi kasdien. Pasitikėkite veisėju, pasitarkite su juo, kokio šuns jums reikia ir leiskite veisėjui išrinkti šuniuką, nes tas, kuris pribėga pirmas, pribėga pirmas prie visų ir nebūtinai tai jums labiausiai tinkantis šuniukas.
• Įsigiję veimariuką neimkite atostogų, gyvenkite įprastą gyvenimą – tai laikas, kai negalima leisti susiformuoti per dideliam prieraišumui.
• Veimaraneriai nepakenčia smurto, pakelto tono – per prievartą šio šuns išauklėti neįmanoma. Jis šalinsis šeimininko, taps nepaklusnus.
• Daugelis veimaranerių linkę ryti visokius daiktus – ką suranda laukuose ar miške, čiumpa, kramto, kartais praryja. Reikia būti itin pastabiems, nes kartais tokie paskanavimai baigiasi labai liūdnai.
