– Esate gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, bet jau daug metų gyvenate Vilniuje. Dažnai grįžtate į uostamiestį?

– Stengiuosi kuo dažniau grįžti į Klaipėdą. Esu čia gimęs, augęs, gyvenau iki 18 metų. Man dabar – 38-eri, tai jau dvejus metus ilgiau gyvenu Vilniuje. Bet aš vis tiek esu klaipėdietis. Niekada nebūsiu vilnietis, tikrai. Man atrodo, aš nepritapsiu prie šito miesto, nes man visą laiką norisi sėsti į traukinį, kad jis mane nutrauktų į Klaipėdą.

Labai sunkiai pripratau Vilniuje. Buvau aštuoniolikos metų reperis-gangsteris, kuris verkdavo ir skambindavo mamai, nes norėdavo namo.

– Kokios mintys kyla pagalvojus apie Klaipėdą?

– Klaipėda man visų pirma asocijuojasi su ramybe. Į šitą miestą važiuoju nusiraminti ir pailsėti. Nes, aišku, ten yra mama, jos gamintas maistas, ir nieko nereikia daryti. Kai važiuoju į Vilnių, važiuoju kaip į ofisą – žinau, kad reikės dirbti.

Giedrius Savickas

Ir tas tempas yra tris kartus lėtesnis. Ten visi gyvena ispanišku tempu. Žinau daug žmonių, kurie iš Vilniaus persikraustė į Klaipėdą darbo tikslais, sako – fantastika. Tai yra antistresinis miestas.

– Kokius prisiminimus iš Klaipėdos mėgstate vis „prasukti“ galvoje?

– Aš mėgstu vaikščioti po Klaipėdą – atsigulti, užsimerkti, ir vėl praeiti. Tai buvo mano pagrindinė veikla savaitgaliais vaikystėje ir paauglystėje – eidavau į kino teatrą, turguje nusipirkdavau saulėgrąžų, ar „Donaldą“ už rublį, ir visą Klaipėdą išvaikščiodavau.

Dabar vėl vaikštau po visas tas vietas, kai kurių jau nebėra, bet Klaipėdos senamiestis toks ir liko. Tiesiog atsirado dar „Akropolis“, kuris dabar yra, kaip sakoma, prestižinė Klaipėdos vieta. Šalia „Akropolio“ dabar butai yra brangiausi, ir jeigu matosi vaizdas per langą į jūrą, tai yra brangu, bet jei matosi „Akropolis“ – kainuoja dar brangiau. Bet aš patenkintas, kad tas senamiestis yra toks ramus, ten nėra didelio šurmulio. Tai yra vienas gražiausių senamiesčių Lietuvoje.

– Kurių vietų Klaipėdoje pasiilgstate?

– Pasiilgstu kino teatrų „Jūratė ir Kastytis“, „Vaidila“ – pastatai dar yra, o pačios funkcijos nebėra. Bet Klaipėdoje daug kas išliko. Aišku, buvo tramvajus kažkada, bet aš negyvenau tuo metu. Bet mano darželis, mokykla – aš praeinu, pasivaikštau, viskas yra taip pat. Klaipėdoje mažai kas pasikeitė.

Visada atsisėdu išgerti kavos prie „Katino“ (skulptūros – Delfi). Reikia paglostyti katino užpakalį ar uodegą, kad būtum laimingas. Jis buvo gal tris kartus pavogtas, tas katinas, kaip Kopenhagos „Undinėlė“.

Klaipėda
Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė

Žiemą visada nuvykstu į terminalą pažvejoti stintų – šiemet jau buvau, nes vyko teatro gastrolės Žvejų rūmuose, vaidinau „Tartiufą“, ir iškart po to variau stintų gaudyt. Nedaug pagavom, gal 15 štukelių, ir vėl laukiu, kol galėsiu važiuot į Klaipėdą žvejot. Ir, aišku, Karklė. Tai yra pajūris. Kuo daugiau kalbu, tuo labiau suprantu, kad tai yra nuostabus miestas. Juk jie turi pajūrį, kur gali atsikėlę kiekvieną rytą pabėgioti.

– Bet juk klaipėdiečiai ne visuomet mėgsta eiti prie jūros?

– Ne, ne. Aš juk gyvenu Vilniuje. Aš tik iš Klaipėdos išvažiavęs pradėjau valgyti silkę ir norėti eiti prie jūros. Karklėje augau visas vasaras, ir man buvo labai keisti žmonės, kurie atvažiuodavo ir sakydavo „einam prie jūros“. Aš norėjau ežero. Nes ežere ramu, galima plaukioti valtimi.

– Kokie žmonės yra klaipėdiečiai?

– Klaipėdiečiai vyrai labai gražūs. Protingi vyrai. Moterys nuostabios, tikrai. Aš klaipėdiečius atskiriu. Jie – gaivūs žmonės. Tokie truputį vėjo prapūsti, tokie skersvėjai. Iškart matos, kad geras, doras žmogus, ir viskas.

Juk daug kas sako, jei ne į Vilnių, tai į Klaipėdą, tiesa? Gaila Kauno, aišku, labai. Kaunas dabar irgi vienas nuostabiausių miestų. Bet ne apie jį dabar kalbame.

Klaipėda
Foto: DELFI / Rita Gečiūnaitė

– Papasakokite linksmiausią istoriją, jums nutikusią Klaipėdoje.

– Klaipėdoje pučia stiprūs vėjai, šito irgi labai pasiilgstu. Anksčiau vaikai nešiodavo tokius oranžinius kaklaraiščius. Antroje klasėje aš grįžau namo ir supratau, kad pamiršau jį. Mama sako: kur šlipsas? O aš sakau: taigi vėjas nupūtė. Atsimenu, mama labai juokėsi, o aš, matydamas, kad mama juokiasi, dar labiau supykau, sakiau: taigi taip, vėjas paėmė, nupūtė, ir nunešė. Kažkur dar yra mano nupūstas šlipsas. Labai gerai atsimenu klaipėdietiškus vėjus, kartais mus dėl jų išleisdavo iš mokyklos, sakydavo: bus vėjai. Tai ar mes eidavom namo? Aišku, neidavom. Linksma būdavo.

Esu vieną kartą labai gerai praleidęs laiką. Pavogiau iš mamos 25 rublius – na kaip, nepavogiau, radau aš juos. Pas mane draugas buvo atėjęs, buvome gal trečiokai. Išsikviečiau taksi, mes nuvažiavom į restoraną „Du gaideliai“, užsisakėm ledų, želė, cepelinų. Pavalgėm, pasižiūrėjom „Tomą ir Džerį“, tada sėdome į taksi, užvažiavom į turgų, nusipirkom po „Donaldą“ ir grįžom namo. Labai gerai praleidau laiką, kaip Niujorke.

Giedrius Savickas
Foto: LBS nuotr.

„Donaldas“ buvo kramtomoji guma su tokiais popieriukais, komiksais. Tai buvo kaip Komunija, kažkoks šventas dalykas. Kainavo rublį, o rublis buvo didelis pinigas. Turguje, kur būdavo saulėgrąžos, būdavo ir „Donaldai“. Dar dabar jį atsimenu. Įsidedi tą gumą, ir tokie burbulai...

Tą gumą kramtydavome, kol ji pasidarydavo juoda. Prieš miegą pasidedi prie lovos, atsikeli, ir iškart žiūri, ar yra guma. Dar į cukrų įdėdavom, kad būtų saldesnė, ir kramtydavom tą gumą kokias keturias dienas.

– Nesvarstote galimybių grįžti į Klaipėdą?

– Visada svarstau. Bet aš turiu žmoną, ir mes turime bendrai tai nutarti. Aš negaliu išvežti žmonos, ištremti, pavogti. Bet aš visą laiką, kai būnu Klaipėdoje, nufotografuoju ir jai siunčiu. Tu žiūrėk, sakau, kas tai per nuostabus miestas.

Iš tikro mano aistra yra buriavimas, mano žmonos – irgi buriavimas. Mano profesija – aktorius, dirbu teatre. O jūs žinote, Klaipėdoje yra teatras ir per gatvę – jachtklubas. Tai – nuostabiausios vietos. Ypač teatras su savo požiūriu dabar labai gražiai „eina“. Bet Vilnius yra galimybė uždirbti laivą, o Klaipėda – vieta tuo laivu plaukioti. Bet tikrai, visada svarstau šitą galimybę.