Dukra įgudusi manipuliatorė
Kaip pasakoja aktorius Marius Jampolskis, auginantis septynerių Viltę, jis šeimoje finansiniais klausimais neužima griežtojo policininko rolės – čia griežtesnė žmona, o dukra, žinodama tėčio silpnąsias vietas, kaip teigia jis pats, puikiai įvaldžiusi manipuliacijos mechanizmą.
„Aš net ir tai matydamas, ir suprasdamas, neturiu šansų atsilaikyti. Kai kurie vaikai sustoja parduotuvėje ir pradeda rėkti ir cypti, kad nori žaisliuko, o pas mus viskas vyksta kitaip – aš pats turiu susigaudyti, ko mano dukrai reikia. O vyksta maždaug taip: ji eina parduotuvėje iš paskos ir staiga sustoja, žiūri į žemę.
O aš sakau: Viltute, kas nutiko? Ji man sako: nieko. Aš tada suprantu, kad ji stovi kažkur toje vietoje, kur yra tas skyrius, kuriame padėta tai, ko jai reikia. Ir aš tada sakau: nori kažko? Ji ilgesingai sako: ne, nieko… Trečią kartą pataikau ir sakau: šito? Ji tada tyli, o aš geraširdiškai padovanoju“, – šypteli aktorius.
Pirmuosius kišenpinigius Jampolskių šeima Viltei pradėjo duoti visai neseniai – žengiant pirmuosius žingsnius mokykloje, pirmoje klasėje. Tačiau, kaip pastebi M. Jampolskis, čia nepavyko išvengti ir kuriozų.
„Mokyklos šventėje vaikai turėjo atsinešti pinigėlių, kažką nusipirkti, berods tai buvo Užgavėnių diena. Mes davėme jai kišenpinigių, o kur tie pinigai dingo – aš nežinau. Ji nieko neparsinešė, bet pasakojo, kad jos su drauge „susimetė“ kažkam bendram ir kažką jos ten įsigijo. Aš klausiau ir bandžiau suprasti, ar ji atidavė tuos pinigus kažkam, ką ji čia „suka“. Apskritai, ji yra versli, santykius su mumis paverčia verslumu – moka gudrauti, moka būti diplomatiška. Aš manau, kad tai persikels ir į pinigus, kai tas truputį užaštrės.
Manau, kad šitai ji gavo genetiškai, tik nežinau iš kur, tikrai ne iš mamos. Aš moku manipuliuoti, bet aš niekada stengiuosi to nedaryti, nes tai yra tas pats, kaip darbą atsinešti į namus. Aktoriai manipuliuoja ir vaidina gyvenime labai retai, nes jie tai daro scenoje, o daugiausiai manipuliuoja ir vaidina tie, kurie niekada scenoje nevaidino“, – svarsto M. Jampolskis.
Kaip pasakoja M. Jampolskis, Viltė gauna ne tik kišenpinigių, bet ir „atlyginimą“ už namų ruošos darbus.
„Ji gauna pinigų ir susitvarkius kambarį, nors man tai gal nelabai tai patinka. Manau, kad kambarį susitvarkyti reikia be atlygio. Bet tai vis tiek yra tam tikras duodi – gauni pavyzdys, kuris, manau, tikriausiai veikia. Bet kol ji nepradės tų pinigų švaistyti, kaip ji sako, tol ji vis tiek nesupras jų svorio. Dar ko nėra ir kas ateityje turėtų atsirasti, kad ji turi pajusti, kiek ji įdėjo pastangų tam, jog gautų tokį kiekį pinigų, kad nusipirktų tai, ko ji nori. Tada atsiras loginė seka nuo pradžių iki galo – supras santykį tarp įdėto darbo ir atlygio“, – svarsto aktorius.
Pats M. Jampolskis pirmąją pažintį su pinigais turėjo panašiame amžiuje. Aktorius pirmuosius pinigus uždirbo vestuvinių ansamblių suvažiavime, gastrolėse su dėde.
„Kadangi man buvo 8–9 metai ir aš buvau labai mažas ūgiu, atrodžiau kaip penkerių, o galva jau buvo aštuonmečio, tai aš ir smuikeliu pagrodavau, ir padainuodavau, ir pašokdavau, o visiems atrodydavo, kad aš vunderkindas, nes per mažas tai daryti. Vizualiai taip atrodydavo. Ir mane paėmė į tą vestuvinio ansamblio suvažiavimą, aš važinėjau po stadionus su dėde, per dešimt koncertų uždirbau 1000 rublių, jūs įsivaizduojate, kokie tai buvo pinigai 1987 metais?
Dėdžių ir tetų patartas aš pasidėjau juos į taupkasę (aut. past. bankrutavusi „Kredito unija“), kas pavertė juos beverčiais: buvo tigriukai, meškiukai, po to nieko nebeliko. Iš pradžių už tuos pinigus galėjau nusipirkti motociklą, o rezultate gavosi tik kramtoma guma. Aš nesupratau tų pinigų, kadangi nemačiau jų realiai. Man buvo pasakyta, kad čia kai užaugsi turėsi, tai aš į juos taip ir nekreipiau dėmesio“, – sako jis.
Riba tarp galimybių ir norų
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė pati augina tris paauglius ir sako, kad svarbiausias patarimas tėvams, norintiems ugdyti vaikų finansinius įgūdžius, yra leisti jiems dalyvauti suaugusiųjų gyvenime ir prisidėti prie šeimos išlaidų planavimo. Kaip aiškina finansų ekspertė, kiekviena šeima gali sugalvoti įvairiausių būdų.
„Tėvai patys mato, kiek atsakomybių vaikams skirti. Pavyzdžiui, jis gali suorganizuoti, nupirkti pusryčius šeimai, padėti sugalvoti kelionės planą. Galima ir visokių įdomių žaidimų sugalvoti, bet esminis dalykas, kuris yra labai svarbus, – įtraukti vaikus į šitą gyvenimą, į šią svarbią sritį ir negalvoti, kad vaikas kažkada, kai jam reikės, išmoks pats.
Tėvai nori, kad savarankiškas aštuoniolikmetis atsakingai pradėtų gyvenimą ir žinotų, kaip pinigai uždirbami, kaip jie prioritetizuojami. Tam reikia ruoštis, o ruoštis geriausia rodant, kaip mes patys elgiamės su pinigais“, – aiškina specialistė.
Kaip teigia pašnekovė, pirmoji ir bene svarbiausia finansinė pamoka vaikams yra suvokimas, kad norų gali būti begalė, tačiau resursai visuomet yra riboti ir juos reikia tinkamai paskirstyti.
„Jų kažkas turi daugiau, kažkas turi mažiau, bet vis tiek egzistuoja ribos. Ir tada ateina tas momentas, kuomet tenka rinktis. Ir tai nebūtinai laimingas, tai gali būti labai skausmingas momentas, kai vaikas galbūt ir krenta ant žemes, ir verkia, nes būtinai jis nori to dalyko, nori dabar, ir nemoka to malonumo atidėti, bet po truputį mokosi. Apmaudu, kad kartais mes matome ir suaugusius žmones, kurie kažko labai nori ir leidžia sau tai daryti, nors galbūt ir neturi tam skirtų resursų“, – pasakoja ji.
Vis dėlto, kaip pastebi ekspertė, dažnai šioje vietoje tėvai nevengia esminės klaidos – nusileidžia vaikų norams ir nenubrėžia aiškios ribos tarp norų ir realybės. Užsigeidus žaislo – puola jį pirkti ir atideda finansines pamokas vėlesniam laikui.
„Čia tarsi stručio arba atidėliojimo metodas, kai bandoma apsimesti, kad kitą kartą bus kažkaip kitaip. Tačiau, labai tikėtina, kad kitą kartą kitaip nebus. Kas šioje vietoje veikia ir kokį metodą galime taikyti, tai prieš einant į parduotuvę susitarti arba nuspręsti, ką mes pirksime ir ko nepirksime. Ne visada pavyksta, tačiau vaikai yra protingi žmonės, tik kiek mažesni, galbūt jiems reikia tą patį ir daug kartų pakartoti, bet aš manau, kad ilgainiui jie išmoksta“, – pabrėžia J. Cvilikienė.
Pirmieji kišenpinigiai
Kalėdų senelis, močiutės, krikšto tėvai, dantukų fėja – vaikų uždarbio šaltiniai, sukaupiantys nemenką rezervą. Kai vaikas mažametis, šiuos pinigus gali ir padeda valdyti tėvai. Tačiau ateina metas, kai vaikas žengia į pirmąją klasę. Štai čia yra tas laikas, kai vaikams skiriamos lėšos kasdieninėms išlaidoms, kurias jie turi valdyti savarankiškai. Pirmokas, J. Cvilikienės teigimu, ne tik turėtų suprasti resursų ribotumą, bet ir turėtų mokėti atsakingai elgtis su pinigais pats.
„Kišenpinigiai – nuolat skiriami pinigai, kurie turėtų ir yra duodami tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, nes jam atsiranda rimtų reikalų – reikia galbūt kai kam ir į mokyklą nuvykti, ir galbūt nusipirkti transporto bilietą, per pertraukas įsigyti arbatos, suskaičiuoti grąžą ir kitus, mums gal atrodo juokingus, bet vaikams sudėtingus reikalus išspręsti.
Aš pamenu ir vieną istoriją iš mano sūnaus pradinės klasės. Mokytoja pasakojo, kad per pertrauką rado pirmokę mergaitę verkiančią klasėje, paklausė, kas nutiko ir mergaitė atsakė, kad labai nori nusipirkti arbatos, kuri kainuoja 10 centų, o ji turi tik 20. Tai – liūdna istorija, todėl einant į pirmą klasę, duodant pirmuosius pinigus, jau reikėtų paaiškinti iš ko susideda euras, kaip nusipirkti, susiskaičiuoti grąžą, kas už šią sumą išeina“, – pasakoja pašnekovė.
Finansų ekspertė pabrėžia – kišenpinigiai gali būti skiriami dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tai gali būti pinigai maistui, transportui, būreliams ir kitiems svarbiems vaiko reikalams. Pinigai taip pat gali būti skiriami ir jo asmeninėms išlaidoms. Priklausomai nuo to, ar pinigai skiriami asmeninėms išlaidoms, ar vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti, tėvai turėtų skirtingai juos ir kontroliuoti.
„Vienas dalykas yra duoti pinigus su labai aiškiu tikslu. Sakykime, už tuos pinigus vaikas turės pavalgyti mokykloje, galbūt nusipirkti pietus arba susimokėti už transportą, kažkokį būrelį – šie pinigai yra skirti konkrečiam tikslui ir reikėtų pasižiūrėti, ar jie ten ir nukeliavo. Tai vis tik yra tėvų pareiga – panaudoti pinigus tam, kam buvo sutarta.
Ir tada yra kišenpinigiai ar dienpinigiai, kurie neretai duodami laisvoms išlaidoms – vaikas pats gali nuspręsti, ką su jomis veikti: ar jis juos turėtų taupyti, ar skirti kažkokiam pirkiniui. Su šiais pinigais vaikas turėtų elgtis laisvai, nes mes mokomės iš savo klaidų. Kol vaikai mokosi su dviejų ar penkių eurų suma, tegul padaro keletą klaidų, tegul ir galbūt išleidžia visai savaitei skirtus pinigus per vieną dieną. Įvairūs tyrimai rodo, kad vaikų, kurie turi savo pinigų ir kurie gali su jais elgtis taip, kaip jiems atrodo teisinga, finansinis raštingumas ilgainiui yra aukštesnis negu tų, kurie išvis neturi arba tėvai už juos viską daro.
Mano šeimoje tokių atvejų buvo ne kartą. Ko nereikėtų daryti, tai nereikėtų sakyti – aš tau duosiu papildomai, nes tu išleidai savaitei skirtus pinigus per dvi dienas. Ne, reikėtų aptarti, kad įvyko klaida, nepavyko išdėlioti tų pinigų per kažkokį laikotarpį, bet tai buvo gera pamoka“, – sako ji.
Grynieji ar banko kortelė?
Komentuodama M. Jampolskio šeimoje priimtą praktiką mokėti pinigus vaikui už namų ruošos darbus, J. Cvilikienė sako, kad tai nėra pats geriausias būdas vaikui leisti užsidirbti, tačiau tai labai priklauso nuo to, kaip konkrečioje šeimoje sutarta.
„Negali pasakyti, čia gerai, ar blogai, bet aš savo šeimoje už kambarių tvarkymą pinigų nemoku savo vaikams, nes mes esame pakalbėję apie tai, kad yra pareigos, kurias mes visi turime namuose. Mes visi kartu tvarkomės, visi turime pareigą kažkokią dalį namų sutvarkyti, maistą pagaminti, šunį išvesti į lauką. Šios pareigos yra sutartos ir visi mes jas namuose atliekame.
Tačiau, jeigu vaikas daro kažką, kas nėra jo pareiga, pavyzdžiui, mokyti brolį, mūsų atveju reikia broliui pagalbos ruošiant namų darbus ir tai nėra kito brolio pareiga, mums pavyzdžiui reikia samdyti korepetitorių arba prašyti vyresnio brolio ir jeigu jis sutinka, tai, aišku, mes mokame jam už tokį darbą“, – aiškina finansų ekspertė.
Tėvams J. Cvilikienė pataria pirmiausia vaiką pratinti prie grynųjų pinigų. Tai netgi gali būti ir žaidimo pinigai, kuriuos vaikas gali skaičiuoti ir mokytis, suprasti jų vertę. Kai vaikas pakankamai subrendęs, o tai turėtų pastebėti ir nuspręsti patys tėvai, galima leisti naudotis elektroninėmis priemonėmis.
„Ir aplinka kartais padiktuoja, kad atsiranda elektroninės priemonės ir tikrai jos atsiras, kitaip nebus – mokės vaikai ir pavedimus daryti, ir pirkti internetu, ir jie gyvens šiame pasaulyje. Mes būsime vis išmanesni, tad reikės ir šito, bet pradedame dažniausiai nuo paprastesnių dalykų“, – pabrėžia ekspertė.