Vaidas Barkevičius savęs nelaiko nei ekstremalu, nei sportininku. Paklaustas, kada gyvenime svarbią, o gal net svarbiausią vietą, pradėjo užimti kalnai ir dangus, Vaidas juokiasi: „nori paklausti, kada pradėjau gyventi?“ Taip, norėjau paklausti būtent to ir dar šiek tiek. Su Vaidu kalbamės apie sportą, ekstremalumus, adrenaliną, kalnus, dangų, laisvalaikį, gyvenimo būdą ir moteris.
- Kada sugalvojote, kad norite savo gyvenimą sieti su ekstremaliu sportu ir apskritai, ar jūsų veiklą galima vadinti sportu?
- Kaip mano vienas draugas televizijos laidoje pasakė – aš nesportuoju. Taip, aš laipioju į kalnus, dar kažką darau, bet sportas – pritemptas reikalas. Dažniausiai sportas yra tada, kai tu gali pasimatuoti kiaušiniais. Vienas kietesnis, kitas ne toks kietas – va čia yra sportas. Sporto esmė – sekundės, metrai, kilogramai ar dar kažkas. Šitoje veikloje – nėra. Čia kaip dailusis čiuožimas. Na taip, kažkiek sportas. Gali susirinkti chebra ir parodyti balus, tada pasidaro atseit sportas. Alpinizmas – ne sportas.
Aš ką tik iš aerodromo, lėktuvais skraidžiau – tai irgi joks ne sportas, tiesiog lėktuvai. Nežinau, kurie riedučiais važinėja – sportininkai? Slidinėja daugybė žmonių, bet jie varžybose nedalyvauja. Netgi tie, kurie šokinėja nuo tramplinų ir susuka 720, irgi į varžybas kai kurie eina, kai kurie – ne. Netgi yra daug neformalų, kurie labai aktyviai gyvena, jiems sportas yra ideologiškai svetimas – susėda su kompanija, rodo, kas ką moka, pamoko vieni kitus ir paskui visi šokinėja. Dalį išveža greitoji, o kiti išmoksta. Tai visiškai nėra sportinio elemento. Niekas nesistengia būti aukščiau už kitą. Yra tokie, kurie unikalūs ir gali padaryti daugiau nei kiti. Visi sako: „o, fainiai“. Bet pasakyti, kas yra kiečiausias alpinistas Lietuvoje – nėra tokio. Būtų sportas, būtų paprasta.
- Kokia yra jūsų istorija? Kaip jūsų gyvenime atsirado aviacija ir kalnai?
- Lėktuvams ir šiaip aviacijai – žmogus turi (polinkį – DELFI) arba neturi. Yra genas arba nėra geno. Labai daug žmonių galvoja: „mm, gražu, lėktuvai“, gali paskristi lėktuvu, paimti už lazdos, na faina. Ir viskas, atia. Yra žmonės, kuriems akys užsidega – pamato lėktuvą ir bum, šviečia. Aš tą geną turėjau visą laiką. Nežinau, kurioje buvau klasėje, kai vaikščiojau į jaunųjų technikų stotį, klijavau tuos lėktuvėlius, buvo krūva šiukšlių, visi namai užgriozdinti. Būčiau ir skraidęs, bet tais laikais man neleido dėl regėjimo. Niekur neleido, nes skraidantis kareivis iš manęs šiaip sau, o kiti skraidantys ten buvo nereikalingi. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol aš vėl sau pasakiau, kad galima ir aš noriu, ir nepamiršau, kas tie lėktuvai.
Su kalnais prasidėjo dar įdomiau. Buvo 11-ta klasė. Per M-1 išgirdau, kad kviečia keliauti į kalnus. O 11 klasė yra toks laikas, kai tu jau kaip ir žmogus, bet dar nevisai ir neaišku, nei ko tu nori, nei kas įdomu, tokie ieškojimai vyksta. Ir čia staiga tau pykšt per radijo imtuvą sako: nori į kalnus? Va kelialapis, atvažiuok ir važiuok į kalnus. Viskas. Atvažiavau, gavau tą kelialapį ir išvažiavau. Paskui savaime viskas eina. Jau griuvo visi tarybiniai laikai, 1990 metai, bet dar sistema tais metais buvo išlikusi. Atvažiuoji, aprengia, duoda viską, ko tau reikia, gauni ledkirtį į rankas, gauni būrio vadą ir – į kalnus. Užsikabinau.
- Kokia buvo ta pirmoji kelionė į kalnus?
- Aš tik atsimenu, kad buvo labai gerai. Nedaug pamenu – labai seniai tai buvo. Jaunam žmogui, kuris gyveno daugiau mažiau saugiai, mama valgyt darė, į mokyklą ėjo ir staiga jį op – svetima šalis, svetima kalba, Kaukazas. 3 valandos skrydžio lėktuvu, dar penkios valandos autobusu. Buvo įtampos, buvo didžiulės akys ir tada aš bandžiau išgyventi. Ir viskas, paskui nebeliko klausimų. Jeigu labai gerai, tai eini ir darai. Tuo labiau – esi ne vienas. Vilniaus alpinistų klubas rimtai dirbo ir visada buvo su kokia nors idėja. Važiavom ir tais pačiais metais, ir kitais metais į Gruziją, žodžiu, veiklos buvo daug. Ta veikla įtraukė, įsiurbė ir nepaleidžia jau kiek metų. Dvidešimt penkis.
- Kaip reagavo Jūsų tėvai, kai pradėjote užsiimti visa šia aktyvia veikla?
- Kaip ir visų. Tėvukas visada pats buvo iš tokių pačių, tik gal aplinkybės ne visada leisdavo. Tai su juo buvo paprasčiau. Moterys visos reaguoja panašiai. Kai grįžti iš kalnų su plaučių uždegimu ir guli savaitę lovoje, sako: „matai, kaip tau kenkia?!“ Taip, kenkia. Ir ką? Tai aišku, kad buvo daugybė bandymų atkalbėti. Iki draudimo nepriėjo, nes jau buvo 16-17 metų, savo nuomonę turėjau (šypsosi). Tai atkalbėti nepavyko. Bet po to beveik visos moterys kažkuriuo metu sakydavo: gal tu baik? Aš baigdavau... su tomis moterimis.
- Ar visa veikla, kuria jūs užsiimate ir kurioje dalyvaujate, yra Jūsų laisvalaikis ar tai jau virto gyvenimo būdu?
- Nežinau, kas yra laisvalaikis ir ne laisvalaikis. Išsitrina ribos. Čia sąvokos tokio gyvenimo, kur čia – darbas, čia – laisvalaikis, čia – šeima, o čia – dar kažkas. Aš manau, kad normalus žmogus šitas vietas išsiplauna, jei jis tikrai aktyviai gyvena ir daro tai, ką nori daryti. Darbas – turbūt tada, kai gauni pinigus. Bet aš labai dažnai dirbu ir neimu pinigų. Būna ir taip. Tai jau laisvalaikiu pasidaro, nors veikla ta pati? Tai tas darbas – Šveicarija, kalnai, aš ten sėdžiu visą žiemą ir mokau žmones slidinėti, bet labai dažnai mokau ir neimu pinigų. Dar aš skraidau lėktuvais, tai kaip ir neimu pinigų, bet jeigu nori kas nors paskristi, mes pasidalinam išlaidas už benziną. Kur čia laisvalaikis, kur darbas, aš nežinau.
- Ekstremalus, nors ir nelabai mėgstate šį žodį, dažnas įsivaizduoja labai veiklius, skubančius, daug per dieną nuveikiančius, linksmus ir visada energingus. O kaip yra iš tikrųjų?
- Jie gyvena. Bet taip iš tikrųjų ir reikia gyventi. Nežinau, gal yra žmonių, kurie eina į darbą, pasėdi tame darbe, o paskui galvoja, tai ką čia dabar daryt, aš juk ekstremalas. Na tada, čia – jų gyvenimas. Ekstremalai visi anekdotiniai. Jeigu jau tikrai kalbėti apie adrenaliną, tai jų visos veiklos šiek tiek anekdotinės, nes kai reikia labai daug adrenalino, tai tada nesąmonės visokios išeina. Užlipti į kokį nors pastatą ir apsisisioti iš tos baimės: „ajajai, kaip baisu, bet aš užlipau“. Na ir kas? Žmogui tam gerai. Na jei gerai, tada tvarkoj. Pilnas „Youtube“ tokių ekstremalų: nuvažiuoti su riedlente nuo turėklų ir nukristi išskėstomis kojomis. Daliai pavyksta nenukristi – tie jau tipo kieti. Gal ir taip.
Mūsų veiklos – tęstinės, jos tęsiasi ilgai. Numirtum nuo adrenalino, jeigu visą laiką pumpuotų širdis padidintu tempu, ji susprogtų. Neturėtų to būti. Šios veiklos yra daugiau kaip projektai. Reikia užlipti į kalną, kažkoks maršrutas, tegul ir 15 sekundžių ir vėl kabi ant virvės – būna ir taip, bet jis fazėse – yra mintis, yra idėja, yra pasiruošimas, yra įgyvendinimas. Tai apie kažkokius staigius adrenalino pliūpsnius nėra ką šnekėti. Viskas ateina paskui. Atrodo nerealu, bet faina – padarėm. Nuvažiavom kažkur ir užlipom į kalną.
Robertas Noreika 2007 užlipo į Monblaną, paskui pats nusipirko komercinę kelionę į Himalajus – užlipo į 6,5 kilometro kalną, prieš du metus išvažiavo į aštuonitūkstininką (8000 metrų aukštyje esanti viršūnė – DELFI). Aš manau, kad jam jau tik dopaminas gaminasi be jokio adrenalino – žmogus gyvenantis 100 procentų. Žinau krūvą alpinistų, kurie labai norėtų į tuos 8 kilometrus užlipti. Jie treniruojasi, yra labai kieti, bet vistiek neužliptų. O čia žmogus iššoko iš visai kitos veiklos, bet jam kalnai labai patiko. Išvažiavo ir užlipo. Leisdamasis žemyn pora kartų numirė. Bet tiek yra kietas bičas, kad nenumirė iki galo. Na, iš savo 9 gyvybių minimum 2 jis išnaudojo.
Jo pasakojimuose dingsta po 12 valandų, dingsta laikas, jis tiesiog kažkur buvo išsijungęs. Ten buvo problemos dėl to, kad nėra patirties, pats negali priimti sprendimų, pasitiki tuo, kuris eina. O tas, kuris eina – šerpas (etninė grupė, daugiausia gyvenanti Nepalo šiaurėje, Aukštuosiuose Himalajuose - DELFI), nepalietis, kuriam pažadėta premija: iki paskutinės stovyklos užlipai – tiek pinigų, iki 8 kilometrų užlipai – dar tiek pinigų, iki viršūnės – pati didžiausia premija. Ir tempė jis jį iki tos viršūnės, nors pats Robertas sakė, kad jau reikia grįžti namo, nes jau adrenalinas tikriausiai skyrėsi.
Jie suprato, kad neužlipa, nes deguonies neturėjo. Turėjo du deguonies balionus, vienas baigėsi, kitą prisuko ir vistiek eina į viršų. Jie vistiek lipo į kalną ir užlipo iki tos viršūnės, jau buvo pasibaigęs deguonis ir Robertas tiesiog išsijungė. Jis visą naktį prasėdėjo ant kažkokios lentynėlės tarp uolų net atsisegęs nuo virvės ir kaip nenukrito, niekas nežino. Kaip nesušalo? Iš alpinistų tokios nakties 8-se kilometruose nėra išgyvenę niekas. Jis išgyveno. Ekstremalas? Net ir mano supratimu – visiškai. Jam po Cho Oyu (šeštas pagal aukštį pasaulio kalnas Himalajuose – DELFI) nupjaustė rankas – 4 pirštų neturi. Ant dešinės rankos – dviejų. Kai tik Robertas grįžo, mes nulėkėm pažiūrėti, kaip jis ten dar gyvas. Sako: „pirštų nebebus, labai pergyvenu, kad motociklo rankenos nepaspausiu“. Paskui, kai jau išėjo iš ligoninės ir pavyko (paspausti rankeną - DELFI), viskas buvo gerai, jis normaliai gyvena.
Dabar jis Nepale. Išvažiavo lipti į kitą kalną ir jį tuose kalnuose pagavo drebėjimas (žemės drebėjimas Nepale - DELFI) – tai visi susivyniojo ir parėjo namo, bando išeiti dabar iš to rajono. Šiandien sužinojau – jis eina toliau, lipa į kalną. Keistas sprendimas. Bet galbūt ne iš ekstremalumo. Ten dabar iš viso komplikuotas išėjimas į civilizaciją, tai kad nesimaišytų ir netrukdytų, jeigu negali padėti, tai gali būti, kad vienas iš logiškų variantų eiti į kalną. Tokie ekstremalumai žmonių, kurie staigiai keičia veiklas.
- Sugrįžkime prie Jūsų įprastos dienos. Kaip ji atrodo, ką veikiate, kai neskraidote, neslidinėjate ir nelipate į kalnus?
- Aš nežinau. Nėra tokio dalyko, kaip įprasta diena, nes kiekviena ji yra kitokia. Diena prasideda iš vakaro, kai žiūri meteo.lt, galbūt Vilniaus oro uosto informaciją – koks pas mus oras, kiek vėjo, iš kurios pusės pučia ir jeigu viskas tinka, tai žinai, kad iš ryto lėksi į aerodromą, sėsi į lėktuvą ir skrisi. Šiandien taip ir buvo, iš vakaro žinojau, kad skrisiu – iš ryto buvau aerodrome. Bet tai vėl ne ta diena, apie kurią rašyt ruošiesi (juokiasi).
Aš nerandu kažkokios tendencijos, ką papasakoti apie namus. Pusė metų žiemą atsikeli iš ryto ir važiuoji dirbi su slidėmis. Atidirbi, sugrįžti ir guli ištiesęs kojas, nes kitą dieną vėl reikės. O jei kartais nereikia, tai taip ir guli visą dieną, nes ten apkrovos labai didžiulės. Kai čia (Lietuvoje - DELFI), tai kaip ir verčiant į tą žmonių kalbą, išeina atostogos – laisvalaikis. Galima dieną dvi prie televizoriaus pagulėti, bet trečią aš vistiek sėsiu į mašiną ir važiuosiu kur nors žvejoti. Pokerį dar žaidžiu. Įsijungiu vakare kompą ir žaidžiu pokerį. Irgi – nei azartas, nei adrenalinas. Projektas. Nes tam, kad galėtum ten kažką nuveikti, turi labai daug mokytis. Matai, kad neišeina – imi knygą ir skaitai. Ketvirtadieniais nuvažiuoju į universitetą. Ten yra žygeivių klubas, daug studentų... jaunų studenčių irgi (juokiasi). Kartais keletas senų dinozaurų nuo studijų laikų ten šiaip susitinkam, savaitgalį išlekiam į mišką, su valtimi paplaukt, ar dar kur nors.
- Turbūt neįsivaizduojate, kas yra rutina?
- Įsivaizduoju, man apie ją pasakojo. Aš beveik metus atidarinėjau parduotuvę. Tiesiog to tinklo savininkas mano bičiulis, jis atidarinėjo naują parduotuvę, trūko rankų ir sako „padėk“. Įkliuvau ten beveik pusantrų metų. Po tų pusantrų metų aš jau žinojau, kad viskas – ateina liepos mėnesis ir aš išeinu, nes jau turėjau grupes, man reikėjo važiuoti į kalnus. Tai labai gelbėjo, kad aš žinau – dvi savaitės ir manęs nebebus. Bet paskutinėmis dienomis iš tikrųjų iš ten labai norėjau pabėgti. Rutinos buvo daug ir labai surištos rankos. Aš pats parduotuvę turėjau 10 metų ir irgi buvo labai įdomu. Pabaigoj buvo nebeįdomu, tai ėmiau ir uždariau. Čia gal pati idėja yra ta, kad tokie žmonės, kurie gyvena iš tikrųjų, neatidėlioja sprendimų. Rutina yra neigiamas žodis, kurios nesinori. Tai jei jis jau tikrai taip smarkiai neigiamas, tai imi ir brauki šioj vietoj. Kartais brauki nieko neturėdamas, kartais žinodamas, ką darysi užbraukęs.
- Teigiate, kad visose jūsų veiklose nėra adrenalino, o rizika pasverta ir pamatuota. Ar esate pakliuvęs į pavojingas situacijas?
- Be tokių situacijų patirties neturėčiau. Nenorėčiau jų prisiminti. Yra buvę. Tra tekę gelbėti žmones, kai buvo labai blogai. Žmogus miršta ant kalno ir kai bandai jį greitai greitai nuleisti, kartais būna geriau, o kartais dar blogiau. Dėl skubėjimo klaidų pridarai labai daug. Ten buvo nuogas adrenalinas. Manau, kad trečdalį žilų plaukų turiu nuo tada. Bet ten yra tikslas, ten žinai, kodėl. Nes nėra variantų – reikia žmogų gelbėti.
Pernai buvo adrenalinas, kai skridau. Aviatoriams būna tokia būsena, kai esi ant žemės ir labai nori būti ore. Bet tai yra daug geriau, nei būt ore ir labai norėti būti ant žemės. Taip būna tada, kai nori, bet jau negali ant tos žemės nutūpti. Tai viskas, ko reikia – pakilti prieš škvalą, kai oras maišosi, lėktuvą neša ir niekaip tu jo nenutupdysi. Tada irgi būna adrenalino, kai supranti – ne, šitaip tu neplanavai (šypsosi). Tuomet nusiramini, pradedi normaliai kvėpuoti ir priimi sprendimus.
Šiaip aš atsargus žmogus. Labiau ekstremalios situacijos būna tada, kai žmonės atvažiuoja lipti į Momblaną. Ir lipa ant galvos, nes jiems būtinai reikia, jie nieko nemato. Dažniausiai tokie, kurie turi pinigų ir šitam pasauly yra labai daug pasiekę. Jiems sakai argumentus, o jie negirdi. Tada adrenalinas užkyla, kaip padaryti, kad jie gyvi liktų, kad pats su jais kartu kažkur nenulėktum ir kaip tuos santykius bent kažkiek išlaikyti, kažkokį autoritetą, kad turėtum įtaką. Čia vienos iš baisesnių situacijų.
- Ar galima teigti, kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ekstremalu būti yra labiau mada, nei pomėgis ar gyvenimo būdas?
- Taip, mada. Pagal tendencijas, kaip žmonės ateina, tai turbūt yra mada. Kodėl paskui pasilieka? Tiesiog dėl to, kad tos veiklos yra šiaip fainos. Bet pirmi pabandymai gali būti mada. Visi aplinkui slidinėja, o aš nebuvau niekada, tai pakuojiesi slides ir eini. Draugas nusipirko riedlentę ir nušoko nuo dviejų laiptelių? Mama, aš irgi noriu! Taip vaikai pradeda šokinėtu su riedlentėmis ir riedučiais. Aš nežinau, ką būtų galima pavadinti ekstremalia veikla, kur tu nejudi – visur dalyvauja kūnas, visur judesys ir dažniausiai visa tai darai atvirame ore. Labai gera mada, tegul tik juda žmonės. Na gerai – gydytojai šiek tiek daugiau gipso sunaudoja. Pasitaiko. Tokių madų daugiau reikia, nes gal kažkada ekstremalais vadinsim tuos, kurie žaidžia kokį nors kompiuterinį žaidimą tris paras iš eilės gerdami „Redbull'į“.
- Jei galima sakyti, kad tai yra mada, tai galbūt galima tokia veikla užsiimančius žmones atpažinti ir gatvėje – štai šis lipa į kalnus, o šis važinėja motociklu?
- Gatvėje, manau, ne. Jeigu žmogus protingas – ne. Atpažinti tuos, kurie į kalnus gal nelabai ir lipa ir motociklu važiavę nebent keleivio vietoj, bet jiems tai – labai svarbu. Tokie rodys, kiti – ne, nes tai nėra kažkas, ką reikėtų rodyti ir neštis plakatą. Tai juk ne ta mada, kuri apsivelkama. Tai yra tai, kas viduje ir to rodyti visai nereikia. Tam žmogui, kuris iš vidaus tai daro, nieko ypatingo, aš apie save kalbu,tiesiog gyveni taip, kaip įdomu, ir viskas. Tai kam tą rodyti? Gyvenk.
- Ar žmogus užsiimantis tokia veikla kaip jūs, turi kitokius mitybos įpročius nei didžioji masė?
Nežinau. Jeigu apie mane šneka, tai ne, nėra ryšio. Vienas dalykas yra žmogaus draivas, polėkis. Jeigu jis jau daro kažką su polėkiu, tai jei geria – tai irgi su polėkiu. Bet yra ir ta racionalioji pusė, priėjimas prie projektų. Jeigu mano idėja yra ta, kad man šioje veikloje reikalingas mano kūnas ir tas kūnas turi būti stiprus ir sveikas, o aš į tai žiūriu, kaip į projektą, kad galbūt lipsiu į kalną po dviejų metų ar pusmečio, tai jei aš dabar gersiu kas antrą dieną, kur aš užlipsiu? Tada žmogus ir galvoja, ką valgo, ką geria, kiek jis miega. Nematau skirtumo nuo tų žmonių, kurie įprastą gyvenimą gyvena. Bet, išskyrus sutrupintus kaulus, ekstremalai turėtų būti sveikesni nei visi kiti. Vien dėl to, kad daugiau juda.
- Ar pats esate turėjęs traumų?
Esu – iššokęs raktikaulis. Kartais matosi. Bet šiaip palyginus labai mažai.
- Galite prisiminti, kaip tai įvyko?
Slidės... Durnumas.... Bandymas padaryti sportą. Vienoje grupėje buvome dviese, kurie slidinėja šiek tiek geriau nei kiti, ir mums buvo labai svarbu, kuris visgi geresnis. Išsiaiškinom...
Ačiū už pokalbį.
