Pasisukinėję miško keliukais atsiremiam į metalinį užtvarą, įrengtą Veisiejų regioninio parko, kad iškylautojams nekiltų pagundos ratuotiems patekti į pievą tarp dviejų ežerų.

„Ačiū Dievui, keturratininkai čia dar nelenda, tik valtimis į Liūnelį atplaukdavo žvejai iš kelių kaimo turizmo sodybų, įsikūrusių prie Šlavantėlio, nes tie ežerai susisiekia. Kai porą kartų konfiskavom valtis, daugiau neplaukia, turbūt sodybų šeimininkai perspėja nesibrauti į rezervatą“, – pasakojo I. Maciulevičienė.

Nuo Krikštonių kilusiai ekologei yra tekę ir mokykloje padirbėti, ir regioninio parko ūkiniais darbais bei viešaisiais pirkimais rūpintis, bet dabar džiaugiasi galinti daryti tai, apie ką visada svajojo – stebėti gamtą.

Susidaro įspūdis, kad dešimtmetį trunkantis mažų trapių gegužraibinių augalėlių, man truputį panašių į orchidėjas, o lotyniškai ir vadinamų Orchidaceae, išsaugojimo darbas ne taip jau smarkiai skiriasi nuo liūtų ar raganosių saugojimo Afrikos nacionaliniuose parkuose, kiekvienam žinomo iš dokumentinių televizijos filmų. Ir ten, ir čia reikia atrasti bendrą kalbą su čiabuviais, kurie įpratę gamtą naudoti savo reikmėms, stebėti pokyčius ir įsikišti, kai iškyla grėsmė saugomų rūšių buveinėms.

Įžengiam į pievą tarp dviejų ežerų, kurios pakraštį pušies kamiene dar išlikusi spygliuota viela nuo tų laikų, kai čia aptvertos ganėsi karvės.

„Gavom iš medžiotojų vilko kvapo repelento, sukabinom ant medžių, tai, tikiuosi, kad atbaidys šernus“, – rodo parko ekologė neįprastai papuoštą pamiškę.

Kitame pievos gale iš tolo pastebiu uosyje įkeltą inkilą sulig nedidelio šuns būda. I. Maciulevičienė paaiškina, jog jis skirtas pelėdoms. Prieš žemės dieną būtent tokius milžinus, o ne įprastus, pritaikytus tik varnėnams, regioninio parko paskatinti sukalė Veisiejų mokinukai.

Kai viskas taip kvepia ir žydi, nežinau, kur statyti kojas, kad apžiūrinėdamas ir fotografuodamas, kaip atrodo gegūnės, atbulas neužminčiau ant klumpaitės. Viskas čia reta, saugoma, aptinkama tik keliose Lietuvos vietose arba, kaip kvapusis plauretis, tik čia.

I. Maciulevičienės teigimu, tokią retų augalų įvairovę lemia ypatingas šarminis dirvožemis ir tarp dviejų susisiekiančių ežerų įsiterpusio sausumos ruoželio hidrologinis režimas. Tačiau miškas seniai būtų pasiglemžęs tarpuežerės pievas, todėl kartą per metus, kai vertingiausi augalai jau būna peržydėję, jas būtina nušienauti. Sako, tą šieną dėl ypatingai malonaus kvapo labai mėgsta gretimų kaimų gyventojų ožkos.

Kelionę tęsiame į tą rezervato dalį, kurioje nuo 2007 m. įgyvendinamas gamtotvarkos planas – iškirsti krūmai, šienaujama žolė.

„Patys nesitikėjome, bet rečiausias mūsų augalas – kvapusis plauretis – išsiplėtė ir čia. Reiškia, darbas atliktas teisingai, dabar reikia tik prižiūrėti, šienauti, kad vėl neužželtų“, – sakė ponia Irma.
Rasti tarp kitų žolynų tą retenybę, kai ji jau peržydėjo, pasiseka tik po 10-15 minučių užtrukusių paieškų, o per tą laiką pasigirsta kitame ežero krante, jau už rezervato teritorijos, kaukiantys motoriniai pjūklai. Išvažinėjam iš miško pro stovyklavietę prie rezervato ribos, kur dviem automobiliais suvažiavę miestiečiai pasistatė palapines. I. Maciulevičienė užsimena, kad regioninio parko darbuotojai būtinai užsuks pasižiūrėti, ar stovyklautojai neniokoja aplinkos.

„Pastačius informacinius stendus ir paskelbus pažintinius maršrutus, jiems aiškiau, kur galima apsistoti, ką verta pamatyti, o kur išvis draudžiama kelti koją. Per mano darbo ekologės pareigose dešimtmetį labai pasikeitė ir žmonių sąmoningumas – dabar jau nesistengia automobiliais privažiuoti iki pat vandens, išvažiuodami susirenka savo šiukšles, retas bando žvejoti ten, kur draudžiama“, – pasakojo I. Maciulevičienė.

Veisiejų regioniniame parke vis mažiau lieka nuolatinių gyventojų, paveldėtos arba parduotos sodybos tampa poilsinėmis. Net jei kvapnaus retųjų žolynų šieno iš Liūnelio rezervato nebebus kam ragauti, šienauti, prižiūrėti ir tvarkyti lengvai pažeidžiamas daugybės saugomų rūšių buveines parko specialistams ir miškininkams vis tiek reikės.