Akmenimis grįstas takas klampioje pelkėje
Žodžio „kūlgrinda“ reikšmę žino kiekvienas žemaitis: kūlis žemaitiškai – akmuo, o kūlgrinda – akmenimis grįstas kelias. Senovėje jis buvo skirtas lietuviams išsigelbėti nuo užpuolikų: akmenys sudėti pelkėje, žemės pelkės paviršiaus. Apie tokius takus žinojo tik lietuviai, o tie, kurie prasitardavo svetimšaliams pašaliečiams, būdavo baudžiami.
Šiuo metu vienintelė originali kūlgrinda, kuria dar galima bristi, yra Varnių regioniniame parke.
Direkcijos kultūrologas ir kūlgrindos gidas Linas Šedvilas pasakoja, jog pelkė parko teritorijoje aptikta, remiantis vietinių gyventojų pasakojimais.
„Mūsų parko darbuotojai prieš maždaug 23 metus pagal vietinių žmonių kalbas atrado jos būvimo vietą. Vietiniai gyventojai parodė. Ir tada prasidėjo tie turistų vedžiojimai. Iš pradžių eidavo nedrąsiai. Per metus vienas kitas. Paskui išpopuliarėjo. Kūdrų Lietuvoje yra daug, bet mes vieninteliai ją eksponuojame. Tai vienintelė kūlgrinda, kuri yra išlikusi. Nes kitos išdžiūvusios“, – aiškina L. Šedvilas.
Kūlgrindos gidas neslepia: takas atviras visiems, tačiau, jei jau nusprendei atvykti, turi juo ir pereiti: „Apsilankyti galima kada norima. Bet kas yra lankymas? Jeigu norima tik pažiūrėti, tai nuvežame prie artimiausio prūdo ir viskas. Kūlgrindoj reikia bristi ir jausti tuos akmenis po kojomis.“
Batai lieka pelkėje
Ypatingo pasiruošimo brendant kūlgrinda nereikia. L Šedvilas pasakoja, kad anksčiau buvo griežtas nurodymas eiti basomis. Dabar vis dažniau daromos išimtys, tačiau vis dėlto batai pelkėje tikrai nėra reikalingi.
„Visi einam basomis kojomis. Anksčiau net kalbos nebuvo, kad kas nors su batais norėtų eiti. Šiemet jau pradėjom leisti ir su batais, bet dažniausiai jie nusimauna: ištrauki koją, o batai būna paskendę. Po kelių parų iškyla į viršų. Surandi paskui kroksus, parnešu vaikams, jei labai jau išgyvena. Su plika koja visai kitas jausmas ir lengviau koją ištraukt“, – tvirtina kultūrologas.
Ši pažintinė pramoga nėra pavojinga. Tiesa, tam tikrų taisyklių laikytis būtina. Kitaip bus ne tik sunku eiti pelke, bet ir galima susižeisti.
„Aš visada įspėju. Vis tiek eini per mišką, visokių šaknų yra, tai reikia lėtai koją įleisti ir lėtai ištraukti. Nereikia bėgioti. Kada vaikai pradeda lakstyti, šokinėti, gali susibraižyti kojas. Tas pats ir kai užeini ant akmens. Pajauti akmenį ir tvirtai pasidėk koją, apsičiupinėk akmenį ir po truputį pripranti. Turi pasisaugoti“, – pataria L. Šedvilas.
Tačiau paskęsti čia, anot kultūrologo, neįmanoma. Šiuo metu upelio, per kurį eina kūlgrinda, gylis yra iki kelių. Anksčiau buvęs iki pažastų. L. Šedvilas aiškina, kad upelio vandens lygis labai keičiasi.
Mėgaujasi ir šeimos, ir draugai
Ėjimas kūlgrinda yra nemokama programa. Tačiau reikia nepamiršti įsigyti savanorišką Saugomų teritorijų lankytojo bilietą, kuris kainuoja 1 eurą. Papildomai kainuoja tik gido paslauga.
„Ėjimas kūlgrinda yra nemokama pramoga. Jei nereikia gido, šeima, pavyzdžiui, pasiskambina ir viską paaiškinu. Yra, kur nusiprausti, tokia kūdra. Bet jei eina grupės ar šeimos, bernvakariai, mergvakariai, smagiau su gidu. Dabar jaunimas vis tiek jau ne tik Basanavičiaus gatvėj po tuos kabakus eina, tai man labai patinka tie, kurie suinteresuoti visa ta istorija. Nusisamdo gidą, jei šeimos ir grupės, o jei keliese, nori atskirai. Arba mes prijungiam prie kokios turistų grupės, jei nė vieni neprieštarauja.
Varnių regioninis parkas organizuoja ir renginius, į kuriuos įtrauktas kūlgrindos takas. Jau trys metai iš eilės vyks naktinis žygis, į kurio maršrutą įtrauktas naktinis bridimas į pelkę.
„Dar darome įdomią atrakciją – naktinį žygį. Liepos 14 dieną Durpės mūšį paminėsime ir darysime 8 km žygį. Maždaug 3 val. nakties brisime į kūlgrindą“, – pasakoja L. Šedvilas.
Kūlgrinda – puiki pramoga, kurią verta įrašyti į savaitgalio išvykos planą. Tai ne tik prisilietimas prie lietuvių istorijos, bet ir savęs išbandymas arba tiesiog nuotaikingas laikas kartu su šeima ir draugais.
