– Verslo reikalais nemažai keliaujate po pasaulį. Kokių minčių sukelia įvairių kultūrų atliekų tvarkymo ar netvarkymo pavyzdžiai?

– Tai, kaip žmonės tvarkosi su savo atliekomis, labai stipriai susiję su kultūra bendrai. Vienaip gali pasijusti Izraelyje, kur žmonės viską meta ant žemės, ir visiškai kitaip jautiesi Šveicarijoje, kur viskas sutvarkyta, vos ne milimetrų tikslumu išmatuota. Kultūriškai kurioje nors šalyje susiformavęs požiūris į šiukšles labai stipriai paveikia kelionės kokybę. Ten, kur švaru, jautiesi jaukiai.

Sociologai sako, kad šiauriečiai linkę labiau laikytis švaros nei pietiečiai, tai siejama ir su istoriniais momentais – maro ir kitų ligų proveržiais: kas neturėjo švaros instinkto, iki mūsų laikų neišgyveno. Dabar netgi sakoma, kad dabartinis šiaurietis, europietis turi švaros geną, kad jis to nori fiziškai, ir, atvirkščiai, esą pietiečiai to neturi.

Klimatas irgi turi reikšmės: į kai kuriuos higienos dalykus pietietis gali žiūrėti atlaidžiai: pietų šalyse nėra gripo, nėra peršalimo ir kitokių užkrečiamųjų ligų, o šiaurietis negali sau leisti nesiplauti rankų ar atsainiai žiūrėti į nešvarą: kitaip jis susirgs, o jei tai nutiko prieš šimtą metų – ir pavasario nesulauksi. Šiuo požiūriu yra daug tų teorijų, tačiau tai galima pamatyti ir pajusti keliaujant. Vienu metu man labai didelį įspūdį padarė, kaip užtikrinama švara Amerikoje. Esu nufotografavęs pakelės skydą, kuriame perspėjama, kad už šiukšlinimą – 1000 dolerių bauda. Cigaretę išmetei pro langą – 1000 dolerių bauda: labai paprasta priemonė – ir keliai švarūs.

Ilja Laursas

Singapūre, pavyzdžiui, neparduodama kramtoma guma – jos Singapūre nenupirksi niekur, o paraleliai vykdoma edukacija. Singapūras europiečio akimis, žinoma, yra kitas pavyzdys apie perteklines bausmes, kur už bet kokį nusižengimą, taip pat ir šiukšlinimą, bet tai gali labai teigiamai paveikti sąžiningesnę žmonių elgseną, paskatinti žmones gyventi švariau, suformuoti gerus įpročius.

– Elektronikos atliekos – sparčiausiai auganti atliekų dalis visame pasaulyje. Deja, daugelyje šalių, šių atliekų tvarkymas vis dar kelia problemų, o pasaulyje perdirbama tik penktadalis elektronikos atliekų. ES pagal visus reikalavimus sutvarkoma tik 35 proc. elektronikos atliekų. Kaip ši padėtis atrodo Jūsų, verslininko, akimis?

– Valstybė su verslu privalo šnekėti ekonomikos kalba, nes verslas nėra žmogus – verslas yra racionalus. Instrumentai čia labai aiškūs – nuo taršos kvotų iki baudų už įstatymų nepaisymą. Yra visas spektras veiksmų, kurie dera šnekant su verslais. Pastaruoju metu pastebimas ir verslų polinkis tapti daugiau negu verslais. Šiandien darbuotojai dažnai pasirenka darbdavį ne vien pagal ekonominius parametrus, atlyginimo dydį, bet ir pagal deklaruojamas ir, kas svarbiau, įgyvendinamas vertybes – nuo moterų teisių užtikrinimo iki ekologiškų produktų ir žaliavų naudojimo. Per tai irgi galima paveikti verslus, nors, kaip jau minėta, verslai labiausiai linkę remtis racionalumu ir sverti ekonomikos svertais. Be abejo, deklaruojamos valstybės vertybės, tautos vertybės yra tikrai ne paskutinėje vietoje, tiktai vertybių formavimasis yra itin lėtas procesas. Tik retais kartais gali pasiekti daug greitesnį rezultatą.

– Esate žinomas kaip investuotojas, dirbantis su startuoliais. Ar tarp šių startuolių yra susijusių su atliekų verslu?

– Tiesiogiai reikalų su atliekų verslu nesu turėjęs, tačiau netiesiogiai, per dalinimosi ekonomiką – taip. Visus dalinimosi ekonomikos verslus vertinčiau kaip netiesiogiai susijusius su šiukšlėmis. Tokie projektai kaip „Dalinuosi.lt“ yra apie daiktų išnaudojimą – vietoje to, kad po kuri laiko daiktai, kurie buvo labai nedaug naudojami, atsidurtų šiukšlių dėžėje, jie yra naudojami iki kol jie praktiškai nesusidėvi fiziškai. Mano požiūriu, iš principo žmonės gamina daiktų perteklių. Esu girdėjęs, kad iš gaminamų rūbų 70 proc., nepraėjus nė metams, atsiduria šiukšlių dėžėje vien todėl, kad žmonės jų nebenori dėvėti, nes norisi kito.

Elektronikos atliekos
Foto: Shutterstock

Panašiai nutinka ir su kitais daiktais. Jei pabandytume suskaičiuoti, kiek naudojame, pavyzdžiui, „Xbox“ žaidimų priedą, nustebtume, kad šio daikto našumas tesiekia 2 proc. ar net mažiau. Jeigu oro bendrovė, nusipirkusi lėktuvą, išnaudotų jį mažiau nei 90 proc. laiko, tai ji netrukus bankrutuotų. Buitiniame lygmenyje tai darome kasdien: mes turime daug daiktų, kurių apskritai nenaudojame. O štai dalijimosi ekonomikos startuoliai suteikia galimybę tą patį daiktų kiekį naudoti daug plačiau ir taip netiesiogiai prisideda prie atliekų mažinimo.

– Ekologiniai judėjimai pasaulyje, įskaitant ir moksleivės Gretos Thunberg akcijos: kaip tai atrodo Jūsų akimis?

Yra daug būdų, kaip kovoti. Vis dėlto kritikuoti yra tūkstantį kartų lengviau, negu kažką realiai daryti ir taisyti. Kritikuoti, kaltinti, protestuoti – tokia pozicija, kaip instrumentas, man atrodo nebrandus. Kai kalba pakrypsta į kritiką, man įsijungia raudona lemputė: nesu linkęs kritikuoti ar palaikyti kritikuojančius. Kritikuoti man atrodo nebrandu – geriau ką nors nuveikti, kurti, prisidėti prie dirbančių ir kuriančių. Net ir keisti įstatymus, didinti baudas už užterštumą būtų naudingiau ir kūrybiškiau, nei vien tik kritikuoti.

– Esate kalbėjęs, kad ateityje valdžia bus elektroninė. Galbūt turite viziją, kaip elektronika galėtų paskatinti atsakingą elektronikos ir kitokių atliekų tvarkymą?

Elektroninė valdžia suteiktų daugiau galimybių jau esamoms politinėms priemonėms, jas papildytų. Ir tai nėra vien ateities priemonės, jos kai kuriose šalyse ir miestuose taikomos jau dabar. Pavyzdžiui, 80 proc. Londono teritorijos yra stebimos čia sumontuotomis vaizdo kameromis. Galime teigti, kad visas miestas yra matomas. Dirbtinis intelektas šiandien yra pajėgus išskirti atskirą žmogų kameros užfiksuotame vaizde, interpretuoti jo veiksmą, kai jis eina degant raudonai šviesai, ar kai ne ten, kur reikia, numeta šiukšlę ar nuorūką. Tai suteikia galimybę analizuoti milijono žmonių elgesį – anksčiau tai nebuvo iš principo įmanoma.

Greta Thunberg
Foto: Scanpix

Paskutiniu metu kalbama, kad globalizacijos amžiuje vienas iš veiksmingų instrumentų yra koncepcija „rule of law“. Vertybinį pagrindą išlaikyti gali tik įstatymais nustatyta tvarka. Mažos bendruomenės savo gyvenimą galėjo grįsti vien vertybėmis, nebūtina buvo turėti griežtus įstatymus, nereikėjo šviesoforų, priežiūros ir viso kito: žmonės vienas kitą gerai pažinojo, o jų elgsena rėmėsi vertybėmis. Tuo tarpu didelėse bendruomenėse vertybės nustoja veikti – ir kuo didesnės bendruomenės, tuo mažiau veikia vertybės.

Niujorke gyvendamas nepažįstu kaimynų: koks man skirtumas – pastebės ar nepastebės, kaip elgiuosi. Didelėse žmonių bendruomenėse lieka vienintelis instrumentas, kuris gali leisti taikyti vertybes, užtikrinti, kad jų bus paisoma, tai yra įstatymas, arba „rule of law“. Geras pavyzdys, kai suvaldžius nevaržomas graffiti apraiškas, tai turėjo įtakos visai kriminogeninei situacijai – nusikaltimų lygis sumažėjo 30 proc. Tai nutiko vien dėl to, kad buvo panaudotas prievartos mechanizmas: buvo nurodyta, kad mūsų mieste nebus graffiti. Jei neišvengiamai stebimi mažiausi nuokrypiai ir į juos reaguojama – į graffiti ar cigaretę išmestą pro langą – pasiekiama daugiau tvarkos ir kitose srityse, nes šiandien – cigaretė, rytoj – graffiti, o poryt – ir nužudymas.

Atsakomybės neišvengiamumas labai padeda didelėje visuomenėje, ypač didmiesčiuose. Technologijos jau artėja prie tokio lygio, kai bus galima analizuoti 10 milijonų žmonių elgesį. Pavyzdžiui, Londone jau šiandien galima, atpažinus pagal veidą, pirmą kartą nusiųsti tiesiog įspėjimą, antrą kartą – skirti mažą baudą, trečią kartą – didelę baudą. Tai derėtų vertinti ne kaip kontrolės priemonę, o kaip priemonę įgyvendinti politinį susitarimą. Jei esame susitarę, kad nešiukšliname, tai tada ir nepykstame, kad kiekvieną kartą, kai šiukšlinu, mane ir nubaudžia. Panašių technologijų taikymas aplinkosaugos segmente, mano galva, ženkliai prisidėtų prie aplinkosaugos tikslų ir visuomenės susitarimo šioje srityje.