– Įmonėje „Plastic Technology“ dirbate technologijų inžiniere, specializuojatės nuotekų valymo srityje. Papasakokite, kokius uždavinius sprendžiate savo darbe, ką veikia šios srities specialistai?
– Daugiausia dirbame su kaimų ir nedidelių gyvenviečių nuotekų valyklomis. Mano pagrindinė užduotis yra produktų kūrimas. Pradedant technologiniais reikalavimais bei skaičiavimais, baigiant sprendimų įgyvendinimu, sukuriant realų racionalų produktą, kurį iš tikrųjų įmanoma pagaminti. Kadangi dirbame su nestandartiniais produktais, kiekvieną kartą, kuriant produktą, reikia įsigilinti į realią situaciją ir surasti optimalų sprendimą. Reikia ne tik suskaičiuoti reikalingus kamerų tūrius ar išbuvimo trukmę, tačiau tenka pagalvoti apie daugybę kitų smulkmenų ir varžtelių.
Pavyzdžiui, ar reikalinga pertvara nebus per arti įrenginio sienos ir darbuotojas su suvirinimo aparatu ten tilps. Arba pagalvoti apie būsimo gaminio dydį, nes jį dar ir į objektą nuvežti reikės. Tai, kad kuriant gaminius reikia ir kūrybos, mane labiausiai žavi. Beveik neturime vienodų produktų, todėl nėra nuobodaus kartojimosi.
– Viename interviu sakėte, jog Jums darbas nuotekų valymo srityje yra ypač įdomus, atsakingas ir prasmingas. Kas, be minėtosios kūrybinės dalies, dar žavi, o kas sunkiausia?
– Darbe mane labiausiai žavi tai, kad kiekvieno įgyvendinto projekto pabaigoje galima pamatyti ir pamatuoti realią naudą aplinkai. Pavyzdžiui, pastatę kaimo nuotekų valyklą, mes pageriname ne tik gyventojų gyvenimo sąlygas (t. y. nebereikia vaikščioti į lauko tualetus), tačiau nebelieka ir nelegalių išvadų iki artimiausių upelių ar griovių, todėl sumažėja į aplinką patenkančių teršalų kiekis. Rekonstruodami senus, dar sovietmečiu statytus valymo įrenginius, mes pasiekiame gerokai aukštesnių išvalymo rodiklių.
Liūdina tai, kad, rengiant viešųjų konkursų reikalavimus nuotekų valykloms, dažnai atsižvelgiama į lėšų įsisavinimo galimybę, o ne į racionaliausią ar optimaliausią sprendimą už labiausiai prieinamą kainą. Neretai dėl tam tikrų interesų reikalaujama sumontuoti brangią įrangą. Žinoma, ji užtikrina šiek tiek geresnį išvalymą, tačiau pamirštama, kad kaimuose gyvenančių žmonių dažnu atveju mažėja, o, pasibaigus garantiniam laikotarpiui, įranga pradės gesti, už jos remontą teks mokėti kelioms pasilikusioms močiutėms.
– Kodėl nuotekų valymas yra svarbus tvariai aplinkai?
– Kaip ir minėjau, kol bus nelegalių išvadų iki artimiausių upelių ar griovių, tol apie tvarią aplinką apskritai sunku kalbėti. Juk pagrindinis darnaus vystymosi uždavinys – savo vaikams bei anūkams palikti pasaulį ne prastesnės būklės, nei turime dabar.
Taigi, nuotekų valymas yra būtina sąlyga, kad mūsų paviršinio vandens telkiniai, į kuriuos dažniausiai patenka valytos nuotekos, būtų švarūs. Taip pat labai svarbu atsakingiau žiūrėti į jau veikiančių nuotekų valymo įrenginių priežiūrą. Net ir pati efektyviausia nuotekų valymo sistema nebeužtikrina efektyvaus nuotekų išvalymo, jei yra neteisingai eksploatuojama. Neretai į šią dalį pro pirštus žiūri ne tik privačių įrenginių savininkai, bet ir mažesnių miestelių vandentvarkos įmonių darbuotojai.
– Vis daugiau dėmesio skiriama žaliosioms technologijoms – kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste nuotekų valymo srityje?
– Sakyčiau, Lietuva nuotekų valymo srityje atsilieka nuo pasaulinių tendencijų. Vis dar esame vamzdžio galo (angl. end of pipe) technologijų taikytojai: surenkame nevalytas nuotekas ir vamzdžio gale statome valyklą, kur nuotekas išvalome. Tuo tarpu pasaulyje jau kurį laiką taikoma švariosios gamybos praktika ar net nuotekų pirminis tvarkymas jų susidarymo taške. O ką jau kalbėti apie vis dar nenusakomai didelį skaičių namų ūkių, kur apskritai nėra nuotekų sistemos. Daugybė kaimo gyventojų vis dar turi lauko tualetus ar nelabai teisingai įrengtas nuotekų išgriebimo duobes.
Antra vertus, smagu yra tai, kad net Europos Sąjungos kontekste, taikydami kad ir ne pačias naujausias technologijas, mes pasiekiame pakankamai aukštus nuotekų išvalymo rodiklius. Taip yra todėl, kad mūsų teisės aktuose išvalymo reikalavimai yra griežtesni nei ES reglamentuojami minimalūs dydžiai.
– Kaip paprasti vartotojai gali kažkaip prisidėti prie švaresnio vandens?
– Visi pokyčiai link tvaresnės aplinkos yra asmeninis kiekvieno iš mūsų indėlis. Nesvarbu, kalbame apie šiukšlių rūšiavimą, plastiko pakuočių vengimą ar apie sąmoningumą nuotekų tvarkymo srityje. Juk dalis gyventojų įsikūrę priemiesčiuose, dažnas turime vasaros sodybas ir natūralu, kad, pripratę prie komfortiško gyvenimo miestuose, nebenorime naudotis lauko tualetais.
Vis dėlto dažnai įsirengiame vietines nuotekų tvarkymo sistemas ir nesilaikome joms keliamų reikalavimų. Dėl to nevalytos nuotekos patenka į gruntą arba į griovį, galiausiai ir į upelį ar net uždarą vandens telkinį. Vėliau einame maudytis ir stebimės, kodėl vanduo žydi, kad anksčiau taip nebūdavo. O juk biogeninės medžiagos, į vandens telkinius patenkančios dažnai ir su nuotekomis, yra pagrindinė eutrofikacijos – vadinamojo vandens žydėjimo – priežastis.
– Kokias savo srities ateities tendencijas galite prognozuoti?
– Žvelgiant pasauliniu mastu, dėl vandens stygiaus problemos pagrindinis iššūkis nuotekų valyme yra taip gerai ištobulinti nuotekų valymo technologiją, kad vandenį būtų galima panaudoti pakartotinai. Tam pasitelkiamos brangios membraninės technologijos ar dezinfekavimas ozonu.
Lietuvoje vandens stygiaus problemos kol kas neturime, todėl ir pačios naujausios technologijos mums nėra reikalingos – jos yra per brangios. Lietuvos gamintojams pagrindinė paskata tobulinti savo parduodamas technologijas yra griežtėjantys teisės aktai. Tai iš esmės drausmina ir pačius vartotojus, tačiau griežtinamos, pavyzdžiui, fosforo, išvalymo normos nelabai įkvepia ieškoti didesnių inovacijų. O mes, deja, vis dar esame linkę plaukti pasroviui.