Tuo pačiu Lietuva paskelbė globalią iniciatyvą „Perėjimas prie tvaraus šildymo“, kurios tikslas yra skleisti žinią apie biokurą ir jo teikiamą naudą aplinkai ir ekonomikai, dalintis tvaraus šildymo technologijomis ir ekspertinėmis žiniomis, bendromis jėgomis kuriant instrumentus, kurie užtikrintų aukščiausius biokuro kokybės ir tvarumo standartus, kaip ir ekonomiškai pagrįstą kainą bei remiant gamtą tausojančias miškininkystės praktikas. Prezidentas taip pat pasidžiaugė, kad Lietuvos iniciatyvą jau parėmė nemažai šalių, tarp jų Švedija, Austrija, Ukraina, Sakartvelas ir Latvija. Dar daugiau šalių turėtų prisijungti artimiausiu metu.

Tačiau viešojoje erdvėje iš karto pasipylė kritika Prezidento kalbai. Kritika, kurioje buvo visko: ir neigiami akivaizdūs faktai, kad perėjimas nuo dujų prie biokuro sumažino šilumos kainą ir kritikuojamas pats biokuro vartojimas, kaip nepakankamai „žalias“ energijos gamybos būdas ar net skatinantis miškų kirtimą bei dar greitesnę klimato kaitą. Atsirado komentatorių, kurie neigė biokuro vartojimo ekonominę naudą valstybei ar vadino biokuro technologijas senomis, niekam pasaulyje neįdomiomis technologijomis.

Aš suprantu, kad kritikai gali kritikuoti Prezidentą tiesiog dėl to, kad jiems iš esmės nepatinka Gitanas Nausėda. Kiekvieno žmogaus simpatijos ar antipatijos – jo asmeninis reikalas. Bet vis dėl to reikėtų susilaikyti nuo klaidinančios žmones kritikos, kai remiamasi tik emocijomis, o ne faktais.

O kokie yra faktai?

Lietuvos pasiekimai taip greitai pakeičiant iškastinį kurą (gamtines dujas) biokuru pastatų šildymui yra išsiskirianti pasaulio mastu sėkmės istorija ir ją tikrai verta rodyti, kaip pavyzdį kitiems.

Panašiai, kaip Lietuva, mažą dalį iškastinio kuro centralizuotame šilumos tiekime naudoja tokios šalys, kaip Švedija ar Danija, tačiau Lietuvoje iškastinio kuro dalis centralizuotame šildyme sumažėjo ypač greitais tempais. 2011 metais iš iškastinių išteklių (dujų ir mazuto) Lietuvoje dar buvo pagaminama 75,8 proc. šilumos, 2013 metais – 63,2 proc. šilumos, 2015 metais – 37,1 proc. šilumos, 2018 metais – tik apie 30,7 proc. šilumos, o už poros metų ši dalis sumažės iki maždaug 15 proc. Atvirkščiai proporcingai augo šilumos gamyba iš biokuro. Švedijai analogiškai transformacijai prireikė maždaug 25 metų. Danija šiuo keliu eina jau beveik 30 metų, o Lietuva jau ją pralenkė, skaičiuojant CO2 išmetimų vienai pagamintai megavatvalandei šilumos mažinimą.

Martynas Nagevičius

Mes tikrai turime kuo didžiuotis. Ir tikrai turime sukaupę patirties, kuria galėtume pasidalinti. Pradedant nuo valstybės politinių sprendimų ir reguliacinės aplinkos, kuri paskatino verslą investuoti į gamtinių dujų keitimą biokuru, sukūrimo, baigiant pačiomis biokuro technologijomis, kai Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį susikūrė nauja biokuro technologijų gamybos pramonė, kurios metinis eksportas jau viršija 100 milijonų eurų. Lietuvoje pagamintos biokuro technologijos perkamos Vakaru Europos rinkoje, kur yra taikomi ypatingai griežti reikalavimai kokybei ir tvarumui. Tai reiškia, kad biokuro vartojimo plėtra kitose valstybėse leidžia užsidirbti mūsų verslui, o tai savo ruožtu reiškia didesnius atlyginimus Lietuvoje bei didesnes biudžeto pajamas.

Pačioje biokuro gamybos, tiekimo, konversijos ir technologijų pramonėje Lietuvoje dirba 7500 darbuotojų, o metinė šios pramonės apyvarta išaugo iki 300 milijonų eurų per metus. Ir pinigai, kurie anksčiau buvo mokami dujų ir naftos importuotojams dabar lieka Lietuvoje.

Lietuva pagal ES atsinaujinančių išteklių direktyvą buvo įsipareigojusi atsinaujinančių išteklių dalį bendrame galutiniame energijos vartojime padidinti nuo 15 proc. 2005 metais iki mažiausiai 23 proc. 2020 metais. 2020 metų tikslą Lietuva viršijo jau 2014 metais, o 2017 metais Lietuvos atsinaujinanti energetika pasiekė beveik 26 proc. Tai leido netgi parduoti šį „viršijimą“ Liuksemburgui, gaunant papildomas pajamas į biudžetą. Jei ne biokuro plėtra centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje, dabar turėtume tik 18 proc. rodiklį ir patys turėtume galvoti iš kokių valstybių pirkti trūkstamas „kvotas“, mokant už jas mokesčių mokėtojų pinigais.

Gamtinių dujų centralizuotos šilumos sektoriuje pakeitimas biokuru leido maždaug 1,3 milijonais tonų per metus sumažinti CO2 išmetimus į atmosferą. Tai vėl gi mus gerokai priartina prie savo tikslų mažinti Lietuvos bendrus CO2 išmetimus. Biokuras yra laikomas CO2 atžvilgiu neutraliu kuru nes jo nesudeginus, o palikus pūti miške ar sąvartyne, CO2 išmetimai nesumažėtų, tiesiog CO2 bei kitos šiltnamio efektą sukeliančios dujos – metanas puvimo metu išsiskirtų kitoje vietoje. Taip pat ir dėl to, kad augdamas medis, sugeria tokį patį CO2 kiekį, kurį išskiria deginamos medienos atliekos.

Radiatorius
Foto: Shutterstock

Kalbant apie perėjimo nuo gamtinių dujų prie biokuro įtaką šilumos kainoms vartotojams, galima palyginti rugsėjo mėnesio kainas už šilumą skirtingais metais, imant kainas tame pačiame mieste tą patį mėnesį. Pavyzdžiui Kaune lygiai prieš septynis metus 2012 metų rugsėjo mėnesį šilumos kaina vartotojams siekė 9,79 centus/kWh. Prieš penkis metus – 2014 metų rugsėjį – 5,12 ct/kWh. Prieš tris metus 2016 metų rugsėjį – 4,92 ct/kWh. Šiuo metu kaina yra 3,84 ct/kWh. Jei imtume šalčiausią mėnesį, kai šilumos kainos yra aukščiausios, t.y. sausį, šilumos kaina Kaune 2012 metais siekė 9,11 ct/kWh, 2014 metais – 8,15 ct/kWh, 2016 metais 6,03 ct/kWh, šiemet – 5,97 ct/kWh.

Matome kainų kritimą, siekiantį 35 proc. – 60 proc., didžiąja dalimi šis kritimas pasiektas dėl brangesnių dujų pakeitimo pigesniu biokuru. Gamtinių dujų kaina, kurią mokėjo šilumos tiekimo įmonės, nuo 2014 metų sausio iki 2019 metų sausio tik paaugo.

Didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių susiduria su problema, kad augant atsinaujinančios energetikos daliai elektros energetikoje, šildyme vis dar vyrauja gamtinės dujos. Lietuva tikrai turi ką patarti kitoms ES šalims.

Ir pabaigai – apie nuogąstavimus, kad biokuro vartojimas šilumos gamybai lemia miškų kirtimą.

Taip tikrai nėra. Nei vienas subrendęs sveikas medis Lietuvoje nėra nukirstas tam, kad iš jo būtų pagamintas biokuras. Lygiai tas pats yra visose Europos šalyse. Ir ne tik dėl miškininkų ekologinio sąmoningumo, o dėl paprasčiausios priežasties – miškas yra kertamas visų pirma dėl rąstų, parduodamų medžio apdirbimo pramonei ir dėl popiermedžių, eksportuojamų celiuliozės gamybai.

Biokuras – tai malkinė mediena, šakos, viršūnės, liekančios po miško kirtimo, o taip pat medienos apdirbimo pramonės atliekos.

Miško savininkas būtų tiesiog kvailiu, jei eglės, pušies ar beržo rąstą, kuris miške šiuo metu kainuoja nuo 50 iki 55 eurų už kubinį metrą, panaudotų kaip malkinę medieną, kuri miške kainuoja apie 16 eurų už kubinį metrą. Jei kam nors taip smarkiai reikėtų malkinės medienos, jis geriau parduotų rastą baldininkams ir už jį nusipirktų 3–3,5 karto daugiau malkų nei gautų tą rąstą sudrožus į biokurą. Rąstai kapojami į malkas ar biokurą tik tokiu atveju, jei jie negali būti parduoti medienos perdirbėjams. Pavyzdžiui jei yra papuvę ar kreivi.

Iš nukirsto medžio pajamos už biokurą geriausiu atveju siekia 6–7 procentus visų pajamų. Visos pagrindinės pajamos – tai pajamos, pardavus rąstus ir popiermedžius. Geriausiu atveju, nes toli gražu ne visada medžio kirtimo atliekos yra išvežamos iš kirtavietės, labai dažnai tos atliekos yra tiesiog paliekamos miške arba todėl, kad jų išvežti tiesiog neapsimoka arba todėl, kad jų išvežti neleidžia aplinkosaugininkai, siekiant palikti dalį šakų ir viršūnių ant miško paklotės.

Todėl biokuro paklausa niekaip neįtakoja miškų kirtimo apimčių. Ir tiesą sakant, kai prieš metus Aplinkos ministerija nutarė didinti miško kirtimo apimtis Lietuvoje, Lietuvos biomasės energetikos asociacija LITBIOMA bei Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacija net priešinosi šiems sprendimams.

Ir dėl to, kad esamų kirtimo apimčių visiškai ir su pertekliumi užtenka biokuro paklausai Lietuvoje patenkinti ir todėl, kad jau iš anksto galima buvo prognozuoti, kad šis sprendimas sukels pasipiktinimą Lietuvoje, kai pyktį mažiau besigilinantys į esmę žmonės nukreipia į biokuro vartojimą, kuris čia yra visai niekuo dėtas.

Atvirkščiai – Lietuvos biokuro pramonė yra suinteresuota, kad visas biokuras, vartojamas Lietuvoje, turėtų sertifikatus, užtikrinančius, kad nei vienas sudegintas kubinis metras biokuro nei trupučio nepakenkė gamtai.

Pristatant Lietuvos pasiekimus biokuro energetikos srityje tarptautinėse konferencijose gauname tikrai daug komplimentų Lietuvai iš savo užsienio kolegų. Išmokime didžiuotis tuo, kuo tikrai galime didžiuotis.

Komentaro autorius Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius