Lietuviai susirūpinę dėl plastiko
Lietuvos visuomenė vis aktyviau įsitraukia į žiediškumo skatinimą: esama vaisingo bendradarbiavimo su vietos valdžios institucijomis pavyzdžių. Pavyzdžiui, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ rengia seminarus žiedinės ekonomikos tema Vilniaus vidurinių mokyklų moksleiviams. Šį projektą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos poskyris.
Pradėta taikyti vienkartinių plastikinių ir stiklinių butelių bei metalinių skardinių užstato grąžinimo sistema pasirodė esanti labai sėkminga, nes 90 proc. surinkimo tikslas, kurį užsibrėžta įgyvendinti iki 2020 m., buvo pasiektas jau 2017 m.
Antrinis, dar vadinamas žiediniu, medžiagų naudojimas Lietuvoje 2016 m. sudarė 4,5 proc. (nesiekė 11,7 proc. ES 28 vidurkio). Tačiau kalbant apie žiedinėje ekonomikoje dirbančių žmonių skaičių Lietuva viršija ES vidurkį – 2016 m. jų dalis siekė 2,71 proc. visų dirbančiųjų, kai ES vidurkis – 1,73 proc.
Atsakydami į 2017 m. specialiosios „Eurobarometro“ apklausos dėl ES piliečių požiūrio į aplinką klausimus, 88 proc. lietuvių nurodė esą susirūpinę dėl plastikinių gaminių poveikio aplinkai (ES vidurkis – 87 proc.). 89 proc. lietuvių nurodė, kad jiems susirūpinimą kelią cheminių medžiagų poveikis (ES vidurkis – 90 proc.). Lietuvos visuomenė pritaria žiedinės ekonomikos iniciatyvoms ir aplinkos apsaugos veiksmams, ekonomikos dokumentų rinkiniui ir apskritai perėjimui prie žiedinės ekonomikos.
Kadangi 2018 m. nacionalinės žiedinės ekonomikos strategijos arba veiksmų plano parengta nebuvo, nauji su atliekomis susiję žiedinės ekonomikos tikslai bus įtraukti į 2021–2027 m. nacionalinį atliekų prevencijos ir tvarkymo planą.
Kai kurie mokesčiai didės
Pasak Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos, Europos Komisijos ataskaitoje pateiktos įžvalgos dėl Lietuvai siūlomų prioritetinių veiksmų, siekiant žiedinės ekonomikos tikslų, jau įgyvendinamos Lietuvoje: pavyzdžiui, peržiūrimi mokesčio tarifai tam, kad atliekų šalinimas taptų brangiausia atliekų tvarkymo alternatyva, o atliekų perdirbimas – patraukliausia alternatyva.
Anot jo, siūloma nustatyti didesnius mokesčio tarifus neperdirbamoms pakuotėms ir mažesnius – perdirbamoms. Taip pat jis teigė, kad numatytas 2016 metais įvesto sąvartyno mokesčio didėjimas, skatinantis taikyti aukštesnius atliekų tvarkymo prioritetus. 2020 metais anksčiau numatytą 27,51 Eur/t mokestį siūloma didinti iki 50,00 Eur/t.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė paminėjo 2019 m. EK ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo priežiūros ataskaitą. Nors ji Lietuvos atžvilgiu nėra pernelyg griežta, V. Vingrienė sakė, kad dar tikrai ne viskas padaryta.
„Pati 2019 m. Europos Komisijos ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo priežiūros ataskaita iš esmės labai pozityvi ir optimistinė Lietuvai, tačiau realią situaciją vertinčiau gerokai griežčiau, tikrai turėdama rimtų pastabų, nusibrėžiant žymiai ambicingesnius tikslus tiek žiedinės ekonomikos, tiek atliekų tvarkymų, tiek ekoinovacijų srityje.
Nepakanka vien pasidėti pliusiuką, pateikus gražius lentelių skaičius ar teigiant našumo procentus, būtina vertinti realią situaciją, kaip mūsų šalis pasinaudoja jai atsiveriančiomis išskirtinėmis galimybėmis turėti konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis, investavusias į dabar pasenusias technologijas ir tapusias savo nelankstumo įkaitėmis, atžvilgiu“, – sako Seimo narė.
Kaip sekasi Lietuvos įmonėms?
Apytikslis žiedinės ekonomikos kūrimo rodiklis gali būti ES ekologiniu ženklu pažymėtų gaminių ir EMAS6 licencijas turinčių organizacijų skaičius šalyje. Iš šių dviejų rodiklių matyti, kiek į šią pertvarką įsitraukia privatusis sektorius ir kiti nacionaliniai subjektai. Jie abu taip pat rodo valdžios institucijų ryžtą sukurti žiedinei ekonomikai palankią aplinką.
ES ekologinio ženklo sistemoje buvo užregistruoti 195 Lietuvos gaminiai ir 10 licencijų – ES tokių gaminių iš viso yra virš 71 tūkst., o licencijų – 2 167.
Lietuvos mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ) aplinkosaugos klausimais ir toliau lenkia ES vidurkį. Nors procentinė išteklių naudojimo efektyvumo didinimo priemones pradėjusių taikyti Lietuvos MVĮ dalis nesiekia ES vidurkio, atitinkama žaliuosius produktus ir paslaugas siūlančių MVĮ dalis jį viršija.
Lietuvoje išteklių naudojimo efektyvumą didinančias priemones taikančios įmonės viešąja parama naudojasi daugiau nei vidutiniškai ES. MVĮ, kurių daugiau kaip 50 proc. apyvartos susijusi su žaliaisiais produktais ir paslaugomis, procentinė dalis yra daug didesnė nei daugumoje ES šalių. Didelę šioje srityje padarytą pažangą galima sieti su įvairiomis finansinėmis ir nefinansinėmis paramos sistemomis, kurios, siekiant remti ekologines inovacijas, taikytos nuo 2008 m., o ypač suaktyvėjo nuo 2016–2017 m.
Per naujausią „Eurobarometro“ apklausą 10 įmonių klausta apie pastaruoju metu įgyvendintus ir papildomus per artimiausius dvejus metus planuojamus įgyvendinti išteklių efektyvumo didinimo veiksmus. Šie „Eurobarometro“ apklausos atsakymai buvo palyginti su 2015 m. atsakymais į tuos pačius klausimus.
Nors Lietuvos įmonių užmojai ir taip nedideli, jų ketinimai investuoti aštuoniose efektyvaus išteklių naudojimo srityse, palyginti su 2015 m., šiek tiek sumažėjo. Vienintelės išimtys – energijos ir vandens taupymas. Stengdamosi efektyviau naudoti išteklius, išorės parama naudojosi tik 7 proc. Lietuvos įmonių – galima palyginti su 22 proc. vidurkiu ES, kurioje šis rodiklis svyravo nuo 3 proc. iki 38 proc. Palyginti su 2015 m., joms tapo svarbesnės privačiojo sektoriaus konsultacijos ir verslo asociacijų patarimai, o viešojo sektoriaus finansavimo ir patarimų svarba sumažėjo.
„Paimk, panaudok, išmesk”
„Yra puikios galimybės keisti apmokestinimą nuo darbo jėgos link naujų išteklių ir neatsinaujinančių šaltinių apmokestinimo, kas reikšmingai skatintų žiedinę ekonomiką. Su vis daugiau įmonių dirbame ta tema, tačiau nematome skatinimo iš valdžios. Pradžiai siūlome apsibrėžti, kas tai yra nacionaliniu mastu. Nemažai kas tapatina atliekų tvarkymą su žiedine ekonomika, bet taip nėra. Viskas prasideda nuo medžiagų parinkimo, produkto ar paslaugos dizaino bei verslo modelio“, – teigia D. Tracevičius.
Pasak jo, idėja, kad miestai, verslai ir gyventojai gali būti be atliekų, plinta neįtikėtinu greičiu. Tačiau visa ko pradžia yra suvokti, kad gyvename ribotų išteklių pasaulyje. Visų pirma, ši užduotis turėtų tekti ekonomikai – būtina iš ribotų išteklių gauti kuo didesnę naudą.
Tačiau iš dabartinės gamtos būsenos atrodo, kad vyraujanti ekonominė praktika – ne vadovautis šiuo požiūriu, o pasirinkti sprendimus, kurie atrodo optimalūs tik trumpuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, atliekant metų ketvirčio vertinimus ar, geriausiu atveju, sprendimus, skirtus 5 metų laikotarpiui.
Dėl to dauguma rinkoje veikiančių įmonių, žmonių ir valdžios veiksmų yra artimesni tiesiniam „paimk, panaudok, išmesk” mąstymui, kuriuo vadovaujantis sunaudojami milžiniški kiekiai žaliavų bei energijos ir daromas didžiulis neigiamas poveikis gamtai. Remiantis Jungtinių Tautų ir daugybės nepriklausomų mokslininkų rekomendacijomis, taip ilgiau tęstis nebegali, jeigu norime išlaikyti Žemę tinkamą gyventi ateities kartoms.
Kas turi būti atsakingas?
Žiedinės ekonomikos modelio principai yra paremti idėja, kad globalioms tiekimo ir vartojimo grandinėms turi būti pasitelkiami atsinaujinantieji ištekliai ir nenaudojama jokių ribotų išteklių. To tikslas – kiek įmanoma ilgiau išlaikyti produktų, komponentų ir galiausiai žaliavų vertę, kad būtų galima juos kuo ilgiau naudoti, pataisyti, atnaujinti ir, blogiausiu atveju, perdirbti. Žiedinėse tiekimo grandinėse nėra vietos atliekoms, jų vietą užima ištekliai, kurie gali būti panaudoti dar ir dar kartą.
Remiantis Eurostato duomenimis, 2017 m. vidutinis lietuvis sunaudojo apie 18 tonų žaliavų per metus ir iš jų tik nedidelė dalis grįžo atgal į rinką kaip antrinės medžiagos ar žaliavos. Išspręsti šią problemą –milžiniškas iššūkis.
„Jeigu gamtoje vykstantys procesai yra žiediniai, galbūt galime juos perkelti ir į Lietuvos ekonomiką? Viskas prasideda nuo vieningos reiškinio koncepcijos ar aiškinimo, kuris leistų kiekvienam rinkos dalyviui – politikui, visuomenei ir verslui – suprasti, ko yra siekiama.
Mokslinėje spaudoje sutinkama labai daug įvairiausių žiedinės ekonomikos aiškinimų, bet iš esmės galima išskirti 3 pamatinius jos veikimo principus: 1) medžiagų ciklai, t. y. gaminami produktai yra taisomi ir pergaminami, o naudojamos medžiagos – perdirbamos ir gali saugiai sugrįžti į rinką daugybę kartų; 2) lėtas medžiagų srautas, t. y. gaminamų produktų dizainas leidžia juos ilgai naudoti, atnaujinti bei pataisyti; 3) siauras medžiagų srautas, t. y. didelis žaliavų naudojimo efektyvumas, intensyvus produktų naudojimo lygis bei pasikeitęs vartojimas nuo nuosavybės į paslaugos.
Taigi, galime daryti išvadą, kad perėjimą prie žiedinės ekonomikos sudaro bet kokie procesai, leidžiantys išgauti ir sunaudoti mažiau gamtinių išteklių. Bet ar turint omenyje mūsų, kaip vartotojų, poreikius tai yra įmanoma? Dabar neįsivaizduojame savo kasdienio gyvenimo be nuolatinių kelionių automobiliu ar lėktuvu, išmaniosios elektronikos naudojimo ir šiltų namų. Kas turėtų būti atsakingas už tai, kad tokia transformacija įvyktų? Valdžia, verslas ar vartotojai?“, – svarsto D. Tracevičius.
Vartojimas – ir didžiausia kliūtis, ir didžiausia galimybė
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atlikta įvairių žiedinės ekonomikos modeliavimų analize, beveik visos tokios transformacijos leidžia reikšmingai sumažinti neigiamą poveikį gamtai, sukurti papildomų darbo vietų bei padidinti bendrąjį vidaus produktą, tenkantį gyventojui, lyginant su įprastiniu scenarijumi.
Pasak D. Tracevičiaus, valdžios organai valdo milžiniškus išteklius ir infrastruktūrą, kurią gali panaudoti žiedinei ekonomikai skatinti. Iš esmės, valdžios vaidmuo būtų sukurti tokias teisines ir fiskalines sąlygas, kad lyginant du produktus – perdirbamą ir neperdirbamą – ekonomiškai būtų gerokai naudingiau produktą gaminti, naudoti, atnaujinti, pataisyti ir perdirbti nei gaminti neperdirbamą produktą.
„Kaip vartotojai, mes nesame tik pasyvūs stebėtojai. Vidutinis Lietuvos gyventojas yra tokioje ekonominėje padėtyje, kad gali sau leisti galvoti ne tik apie saugumą ar išgyvenimą, bet ir apie mus supančią gamtą. Valdžia ir įmonės gali mums užtikrinti reikiamą infrastruktūrą, įstatymus ir produktus, bet tik mes patys sprendžiame, kaip gyvename, kaip vartojame, kiek prisidedame prie rūšiavimo ir t. t.
Visada galime pasirinkti, kokių ir kokio energinio naudingumo namų apyvokos daiktų norime, keliauti viešuoju transportu ar vieniems automobiliu, kiek džinsų porų mums reikia, ar tikrai reikia tiek daug mėsos ant stalo. Visi šie klausimai sunkūs, bet kartu esminiai, išjudinantys visą mūsų kultūrą. Mūsų vartojimo veiksmai yra didžiausia kliūtis ir tuo pat metu galimybė ilguoju laikotarpiu sukurti žiedinę ekonomiką Lietuvoje”, – įsitikinęs D. Tracevičius.
Lietuvos pasiekimus vertina skirtingai
Nors Lietuvos pasiekimai ganėtinai neblogi, jos ekologinių inovacijų veiksmingumas vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Toliau didinti savo ekologinių inovacijų veiksmingumą ir išteklių produktyvumą Lietuvai galėtų padėti kryptingesnis požiūris, kryptingesnės politikos priemonės ir didesnis finansavimas.
„Ekologinės inovacijos, švarių technologijų, produktų, kurie gali būti pakartotinai perdirbami ir naudojami gamybos skatinimas – svarbus aspektas, siekiant žiedinės ekonomikos tikslų. Viena iš tokių priemonių – žalieji viešieji pirkimai, suteikiant galimybę daugiau prekių, paslaugų ar darbų nupirkti „žaliai“, kai įsigyjami produktai, paslaugos, kurios palyginti su kitais tą pačią funkciją atliekančiais produktais ar paslaugomis yra palankesni aplinkai“, – teigia K. Mažeika.
Pasak ministro, įgyvendindama žiedinės ekonomikos veiksmų planą, Europos Komisija šiuo metu vertina naujas ekologinio projektavimo priemones – svarstomi reikalavimai, padėsiantys didinti gaminių perdirbimo, energijos efektyvumo didinimo galimybes. Lietuva, nelaukdama minėtų ES reikalavimų įsigaliojimo, skatina įmones kurti gaminius, darančius aplinkai mažesnį poveikį ir galinčius pakeisti vienkartinio plastiko gaminius, tam numatydama finansavimą iš ES fondų lėšų.
Pasak Seimo narės V. Vingrienės, ekoinovacijų srityje Lietuva dar atsilieka nuo kitų ES šalių: „Produkcijos gamyba iš perdirbamų medžiagų, galimybė produktus atnaujinti, remontuoti pagerinti jų kokybę – čia mes galime imtis lyderystės, kurti naujus ekoinovatyvius aplinkai draugiškus verslus, kurti naujas darbo vietas ir turėti konkurencinį pranašumą kitų ES šalių atžvilgiu.“
Lietuva – sparčiai auganti novatorė
Ekologinės inovacijos 2018 m. Europos inovacijų diegimo rezultatų suvestinėje Lietuva užėmė 20-ąją vietą ir buvo sparčiausiai auganti novatorė. Iš 2017 m. 82 ekologinių inovacijų indekso balus surinkusi Lietuva nesiekė ES vidurkio ir bendrojoje ES reitingų lentelėje užėmė 17-ąją vietą.
Vis dėlto, turint omenyje, kad 2010 m. šalis pagal šį indeksą užėmė paskutinę vietą, ekologinių inovacijų srityje ji smarkiai pažengė. Svarbiausi ekologines inovacijas skatinantys veiksniai Lietuvoje yra besikurianti inovacijų bei verslumo kultūra ir tai, kad žiniasklaida vis daugiau dėmesio skiria žaliajai ekonomikai.