Vaikystėje G. Kisieliūtė gyveno kartu su šeima nuosavame name, kurio kieme visada buvo ir kompostavimui skirta duobė: „Taip pat rūšiavome plastiką, o popierių sunaudodavome krosnių pakūrimui. Stiklainius išplaudavome ir dėdavome į lentyną vasaros sezonui, kai šeimos moterys gamindavo uogienes ir marinuodavo įvairias daržoves.
Pamenu, jog tuo metu dar nebuvo rūšiavimui skirtų konteinerių, todėl, man regis, kad į maišą surūšiuotą plastiką nuveždavome tiesiog tiesiai į sąvartyną. Vėliau, kai persikraustėme, keitėsi gyvenimo įpročiai ir nors teberūšiavome, bet, tarkime, popieriaus jau nebesudegindavome, o mesdavome į kartonui skirtą rūšiavimo konteinerį.”
Tai, ką rado etiketėje – nustebino
Kaip pasakoja „Zero waste” (liet. beatliekės) filosofijos puoselėtoja Gabrielė, naujas ir gilesnis susidomėjimas tvariomis idėjomis bei produktais, kuriuos naudojame kasdien, prasidėjo paauglystėje, kai ji atsitiktinai užsuko į ekologiškos kosmetikos parduotuvę Užupyje.
„Toji parduotuvė turėjo labai geras vizitines korteles – vienoje pusėje buvo jų reklama ir kontaktai, o kitoje buvo surašyta 10 populiariausių kenksmingų ingredientų, randamų kosmetikoje. Įsidėjau tą kortelę į piniginę ir iš smalsumo kitą kartą pirkdama įprastoje kosmetikos parduotuvėje šampūną pasižiūrėjau, ar rasiu bent vieną ingredientą.
Negalėjau patikėti – skaitydama šampūno etiketę radau visus kenksminguosius ingredientus, paminėtus vizitinėje. Grįžusi namo sėdau prie kompiuterio ir pradėjau ieškoti informacijos, kuo kenksmingos tos sudedamosios medžiagos. Pamenu, buvo minima, jog didžioji dalis gali sukelti vėžį, genų mutacijas ir pan.
Žinoma, kosmetikoje yra naudojami „saugūs“ šių ingredientų kiekiai. Tačiau mes tą „saugų” kiekį sutinkame ne tik šampūne, bet ir prausimosi želė, muile, kremuose, kūno pieneliuose. Po tokių atradimų pradėjau domėtis ekologiška kosmetika ir iki šiol man tai yra mėgstamiausia ir įdomiausia tvaraus gyvenimo sritis.”
Nustojo lankytis prekybos centruose
Gabrielė pasakoja, kad pirmoji jos pažintis su „Zero waste” įvyko vėliau, kai internete ji perskaitė pasakojimą apie merginą, kuri per metus sugebėjo gyventi taip, kad jos sugeneruotos šiukšlės tilpo viename stiklainyje: „Man labai patiko ta idėja. Buvo sunku patikėti, jog ypač gyvenant mieste įmanoma sukaupti tokį mažą kiekį šiukšlių.” Vėliau didelį įspūdį G. Kisieliūtei paliko pernai Lietuvoje apsilankiusi bene garsiausia „Zero waste” filosofijos puoselėtoja Bea Johnson.
„Tai buvo dar vienas naujas etapas. Nuo tada pradėjau stipriai mažinti pakuočių naudojimą savo kasdieniame gyvenime ir ieškoti alternatyvų, kur galiu įsigyti prekių be papildomų pakuočių. Beveik nustojau lankytis prekybos centruose. Maistą daugiausia pradėjau pirkti iš ūkininkų turgeliuose, tuo metu ką tik duris Vilniuje atvėrė ir pirmoji „Zero waste” parduotuvė „Alpana unpacked“, – pasakoja pašnekovė.
G. Kisieliūtė tikina, kad stengiasi planuoti savo apsipirkinėjimą, pasidaro pirkinių sąrašą ir pasiruošia savas pakuotes, talpas ir maišelius produktams. Persikėlusi gyventi į Lisaboną, Portugaliją, Gabrielė taip pat atrado parduotuvę, kurioje galima įsigyti kruopų, miltų, riešutų, džiovintų daržovių bei vaisių, prieskonių, arbatos ir pan. savo atsineštuose pakuotėse ar maišeliuose.
Atsisakė ne tik pakuočių, bet ir cukraus
Pradėjusi domėtis tvaria gyvensena, G. Kisieliūtė taip pat pradėjo domėtis ir sveikesniu gyvenimo būdu. Mergina tikina, kad pradėti sveikiau maitintis ją paskatino ir dvi jos sesės, kurios jau seniai domėjosi maisto įtaka žmonių organizmui: „Dėka gautų žinių, aš beveik nustojau vartoti cukrų ir pieno produktus. Beveik nebeperku šių gaminių, tad tuo pačiu sumažėjo ir išmetamų pakuočių, kurios anksčiau atsirasdavo vartojant jogurtą, grietinę, sūrelius, šokoladukus ir pan. Tiesa, kai būnu kaime, tuomet valgau ten iš kaimynų perkamą saldaus pieno sūrį, nes jis – dangiško skonio.”
Šiuo metu Lisabonoje Gabrielė gyvena su trimis buto draugais – visi jie rūšiuoja atliekas – popierių, stiklą, plastiką, taip pat turi atskirą šiukšliadėžę bendroms, nerūšiuojamoms atliekoms. G. Kisieliūtė teigia, kad atsikrausčiusi gyventi į minėtąjį butą, savo kambariokus supažindino keletu tvaresnių buitinių alternatyvų.
„Pavyzdžiui, kaupiame kiaušinių indelius, kuriuos vėliau išnešu į parduotuvę, kurioje tuos indėlius panaudoja kiti pirkėjai, pamiršę savo pakuotę kiaušiniams. Nors dabar, kai gyvenu ne viena, yra kur kas sunkiau tiksliai sekti, kiek šiukšlių išmetu, tačiau žinau, kad nedaug, nes perku labai nedaug pakuotėje supakuotų produktų”, – sako pašnekovė.
Pradėjo organizuoti neįprastus vakarėlius
Paklausta, nuo ko rekomenduotų pradėti kitiems, Gabrielė sako, kad pirmiausia reiktų pradėti nuo rūšiavimo, tie, kurie gali – galėtų pradėti ir kompostuoti. Pašnekovė siūlo pradėti apsipirkinėti turguose, kur lengvai galima daug ko įsigyti be perteklinių pakuočių: „Kalbant apie kosmetiką – galima atsisakyti ganėtinai daug produktų arba juos pakeisti. Aš jau labai seniai nustojau naudoti dušo žėlę ir vietoje jos renkuosi muilą, kurį turbūt paprasčiausia rasti be pakuotės.
Galvai plauti yra puikių muilų taip pat. Ilgą laiką pati gaminuosi dezodorantą iš kokosų aliejaus, taukmedžio sviesto, sodos ir eterinio aliejaus. Šį receptą radau internete. Tai yra geriausias dezodorantas, kokį esu bandžiusi. Merginoms siūlau nusipirkti daugkartinius kosmetinius diskelius arba pasidarykite juos pačios kaip aš – paėmiau nebenaudojamą rankšluostį ir tiesiog susikarpiau jį į skrituliukus. <...> Lietuvoje naudojau kartoninius, o dabar naudoju bambukinius ausų krapštukus.”
Neseniai Gabrielė pradėjo domėtis tvaria mada bei kokią neigiamą įtaką aplinkai ir žmonėms daro greitoji mada: „Ketinu visiškai nustoti pirkti drabužius masinėse parduotuvėse. Gyvendama Lisabonoje pradėjau lankytis drabužių apsikeitimo vakarėliuose, kurie čia labai populiarūs. Vieną organizavome ir savo namuose.
Žmonės tiesiog atsineša rūbus, kurių jiems nebereikia ir tada kas nori, kam reikia, tinka ir patinka – pasiima. Kas lieka, išnešame į labdarą. Siūlau, apskritai, apsipirkinėti dėvėtų drabužių parduotuvėse, butikuose arba dar geriau – patys surenkite drabužių apsikeitimo vakarėlius. Jau teko girdėti, kad tokie vyksta ir Lietuvoje.”
Lisabonoje – gyventojų daržai
Gyvendama Lietuvoje G. Kisieliūtė pasakoja namie naudojusi vieną universalų valymo skystį viskam bei visada turėjusi po ranka sodos. Tvarių alternatyvų buityje pašnekovė pradėjo ieškoti dėl tos pačios priežasties kaip ir kosmetikoje – didžioji dalis prekybos centruose randamų valymo priemonių yra kenksmingos, anot Gabrielės, net išskalavus indus kai kurie ingredientai lieka ant paviršių, o vėliau patenka į mūsų organizmus.
Paklausus kaip portugalai tvarkosi su savo atliekomis, Gabrielė tikina, jog čia jos rūšiuojamos, tačiau Lisabonoje, nors gyventojai ir rūšiuoja, jie šiukšlių išmeta kur kas daugiau: „Centre, gatvėse, ypač po penktadienio, šeštadienio ar kokios šventės vaizdas tikrai labai liūdnas. Žmonės palieka šiukšles bet kur. Dažnas baras gėrimus pila į plastikines stikline, nes jiems tikriausiai taip pigiau.
Tačiau geras dalykas tas, jog Lisabonoje yra gana daug žemės plotelių, kurie yra pritaikyti vietiniams užsiimti sodininkavimu. Tokių plotų yra ir centre, vienas visai prie pat mano namų. Net galvojame su drauge kreiptis į savivaldybę, kad ir mums paskirtų kokį plotelį pradėti savo ūkininkavimo karjerai. Tokius žemės plotus pats prižiūri, kai kur yra net kompostavimui skirtos vietos.
Portugalijoje žmonės taip pat yra labai susirūpinę miškais. Yra daug aktyviai veikiančių organizacijų, kurios rūpinasi miškų atsodinimu ir plėtimu. Mane labai nustebino, jog Lisabonoje yra labai daug smulkių, pradedančių verslų, susijusių su tvarios produkcijos, paslaugų pasiūla. Manau, Lietuvoje žmonės galėtų irgi daugiau investuoti ir ryžtis naujų tvarių verslų kūrimui. Dabar pats laikas.”
G. Kisieliūtė pastebi, kad Lisabonoje portugalai valgo daug greito ir riebaus maisto. Nors jie turi daug daržovių, tačiau, pasak pašnekovės, tai nėra labai įprastas produktas lėkštėje: „Esu įpratusi gamintis maistą. Mano darbovietėje pigiau yra pirkti maistą, nei pačiam atsinešti savo pasigamintą, tačiau aš tokio maisto dažnai negaliu valgyti, nes jo skonis visur vienodas – daug druskos ir riebalų, iš kurių sukurta skani iliuzija.”
Situacija geresnė Lietuvoje?
Tvari gyvensena, anot Gabrielės, nėra susijusi su gyvenamąja vieta – jei priimi sprendimą gyventi sąmoningiau, tuomet nesvarbu, ar tai darai kaime, mieste, Lietuvoje ar Portugalijoje: „Man atrodo, kad Lietuvoje didžioji dalis žmonių iš tiesų turi labai artimą ryšį su gamta ir tausoja ją. Žinoma, gali pasitaikyti, jog užklysi į kokį skersgatvį ir rasi į krūvą sumestus šiukšlių maišus, tačiau Lietuvoje tai nėra taip dažna. Tuo tarpu Lisabonoje tai nėra retas vaizdas, ypač centre. Nežinau, kas per žmonės tai daro, bet beveik kasdien eidama gatve kur nors pamatau nesutvarkytas šiukšles.
Dar pastebėjau, kad Lietuvoje, parduotuvėse, plastikiniai dideli maišai yra apmokestinti ir juos turi pasiimti pats, jei tau reikia. Čia, Lisabonoje, jie yra nemokami ir kasininkės visada paklausia, ar reikės maišo. Matau, kaip didelė dalis žmonių paprašo maišo pirkdami vos pora produktų, tarkim, tuno skardinę ir tualetinį popierių. Taip pat Lietuvoje, visuose didžiuosiuose prekybos centruose, yra gana daug ekologiškų valymo produktų, kosmetikos, greičiau suyrančių šiukšlių maišų.
Labai nustebau atvykusi gyventi į Lisaboną, kai norėjau nusipirkti ekologišką skalbimo skystį ir radau tik vieną siūlomą produktą didžiausiame prekybos centre ir dar nesu tikra, ar jis visiškai ekologiškas. Tad šiuo atžvilgiu situacija geresnė gimtinėje.”
Pastangos turi būti globalios
Gabrielė negaili pagyrų lietuviams – anot jos, lietuviai skiria daug dėmesio savo miškams ir gamtai, rūšiavimui, kuriasi vis labiau aktyvėjančios nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos ar grupės socialiniuose tinkluose, kurių nariai dalijasi „Zero waste” idėjomis.
„Žmonės iš tiesų domisi, klausia, dalijasi patarimais ir reiškia didelį susirūpinimą ekologija, aplinkosauga. Tačiau tai nėra pakankama. Tai yra labai daug ir labai gerai, tačiau negalime apsiriboti Lietuva. Jeigu pasakytume, jog tai pakankama, tuomet tarsi nebebūtų poreikio toliau keisti ir gerinti situaciją. Jeigu išsišluosime savo kiemą, turime padėti ir kitiems išsišluoti jų.
<...> Žmonės iš tiesų turi vienytis rūpindamiesi aplinka. Pastangos atkurti ekologinį balansą žemėje turi būti globalios. Šiuo klausimu turime atsisakyti bet kokių sienų”, – tikina G. Kisieliūtė.
