Ar tikrai esame lyderiai?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų ir tyrimo centro vadovas dr. Visvaldas Varžinskas teigia, kad Lietuvos deklaruotas plastikinių pakuočių perdirbimo skaičius – 74 proc., nuskambėjo per visą Europą, neva lietuviai yra vienareikšmiški lyderiai.
„Į tokį pateiktą skaičių aš žiūriu labai paprastai – pas mus į Lietuvą atvykę specialistai iš užsienio nurodo, jog pagal turimas technologijas, pasiekti tokį perdirbimą – neįmanoma. Tie patys komunalinių atliekų tvarkytojai teigia, kad komunalinių atliekų sraute pusė atliekų yra pakuotės, kurios į sąvartyną iškeliauja.
O visas tas pateikiamas skaičius yra neteisingo skaičiavimo pasekmė, nes gamintojai, kurie deklaruoja, kad išleidžia į rinką pakuotę, jie ženklina teisingai, pagal dominuojančia medžiagą, o tai leidžia paženklinti ir neperdirbamas daugiasluoksnes pakuotes.
Tuomet gamintojai nurodo pažymose arba GPAIS (gaminių pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje – DELFI), kad jie į rinką paleidžia perdirbamą medžiagą, iš licenzijuotojų organizacijų nusiperka pakuočių sutvarkymų įrodančius dokumentus ir tuomet į Aplinkos ministeriją atgula statistika, kad į rinką buvo išleista perdirbama pakuotė ir ji buvo perdirbta”, – teigia dr. V. Varžinskas.
Statistika neatitinka realybės
Tačiau, anot pašnekovo, realybėje statistika neatitinka tikrovės – kombinuotos, daugiasluoksnės pakuotės pažymimos viena dominuojančia medžiaga, neva yra perdirbamos, tačiau patekusios pas vartotoją, jos iškeliauja į sąvartyną, nes yra neperdirbamos: „Realybė nuo statistikos skiriasi kaip diena ir naktis.”
Dr. V. Varžinskas tikina, kad toks aukštas perdirbamų plastikinių pakuočių skaičius neįmanomas dar ir dėl to, kad pažvelgus į konteinerį, jame – pakuotės. Taip pat toks perdirbimo „pagreitis” nėra realus dar ir dėl to, jog daugiau nei puse į Lietuvos rinką išleidžiamų pakuočių yra iš principo neperdirbamos – jos daugiasluoksnės.
Neįvykdžius ES nustatytų žiedinės ekonomikos reikalavimų, kurie nurodo, jog 2030-ųjų metų iš tiesų turi būti perdirbama 65 proc. susidarančių pakuočių, Lietuvos lauktų sankcijos. Suvaldyti susidariusią situaciją, anot dr. V. Varžinsko, būtų galima tik tada, kai atsirastų politinė valia, norinti atsekti tikruosius susidarančius atliekų srautus.
„Pakuotes reiktų pradėti sąžiningai ženklinti ne pagal dominuojančią vieną medžiagą, o pagal realias sudėtines medžiagas. Reiktų įvesti ir adekvatų pakuočių sutvarkymo mokestį – jei pakuotės šalinamos sąvartynuose arba sudeginamos – toks tvarkymo būdas turėtų būti apmokamas labiau, nes tai nėra patys palankiausi ir aplinkosauginiu atžvilgiu teisingiausi tvarkymo būdai.
Reiktų sukurti ir tinkamą sistemą, kuri registruotų realius pakuočių srautus, realius perdirbėjus ir kokias medžiagas jie perdirba, kur pakuotės nukeliauja. Žinoma, reiktų ir kontrolės, patikrinimų, kurie parodytų tikrąją situaciją”, – apie galimus sprendimo būdus kalbėjo dr. V. Varžinskas.
Reikia kontrolės ir politinės valios
Skaidresnė pakuočių registravimo ir stebėjimo sistema, anot pašnekovo, galėtų padėti ir sutaupyti pinigų – gamintojas sumoka už pakuotės sutvarkymą paleisdamas ją į rinką, po to, pakuotei atsidūrus komunalinių atliekų sraute, už pakuotės sutvarkymą dar kartą sumoka gyventojai: „Skaidri sistema neleistų imituoti tokių skaičių. Pirmiausia, didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti valstybė ir sureguliuoti teisės aktus, kad pakuočių tvarkymo nuostatos galiotų.”
Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas šiuo metu numato, jog į rinką negalima išleisti perteklinių ar sunkiųjų metalų savo sudėtyje turinčių pakuočių, jog pakuotės turi būti perdirbamos ir tinkamai sutvarkomos, tačiau, pasak dr. V. Varžinsko, niekas nekontroliuoja šio įstatymo įgyvendinimo ir įvardytų reikalavimų.
„Kai būtų sukurtos griežtos taisyklės, galiotų teisės aktai, tuomet Aplinkos ministerija privalėtų jais vadovautis ir pagal juos dirbti. Permainos turi prasidėti nuo valdžios, ministerijų ir pereiti prie savivaldybių, regioninių atliekų tvarkymo centrų – nusitiestų tokia grandinė. Turi atsirasti bendras noras suvokti, kiek iš tiesų sugeneruojama atliekų, o kiek jų yra perdirbama”, – tikina pašnekovas.
Apibendrindamas dr. V. Varžinskas nurodė, jog šiuo metu kvestionuoja ir kitus „Eurostat” pateikiamus duomenis, kadangi jie gali kelti nepasitikėjimą: „Remdamasis Aplinkos ministerijos ir „Eurostat” pateikiama statistika aš nerašyčiau mokslinio darbo.”
