Pirmasis diskusijoje pasisakė Europos Komisijos Miestų darbotvarkės Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto narys Visvaldas Varžinskas, kuris teigė, kad žiedinė ekonomika Europoje jau egzistuoja bene dešimtmetį, tačiau lietuviai dar atsilieka, nors startavo su visais tuo pačiu metu.
„Europoje žiedinės ekonomikos traukinys jau nuvažiavęs, o pelnas kaip pyragas jau yra raikomas. Bet mes stovime perone ir žiūrime į nuvažiuojantį traukinį, bandydami jį vytis”, – dėstė V. Varžinskas.
Pasak V. Varžinsko, šiuo metu Europos Komisijoje yra iš esmės peržiūrimas atliekų apibrėžimas ir teisinis reglamentavimas gali keistis, o kartu su juo teks keistis ir mums.
Į Lietuvą patenka kenksmingos pakuotės
Pagrindiniu receptu, galinčiu padėti išspręsti daugelį problemų atliekų tvarkymo srityje, V. Varžinskas nurodė gebėjimą susitarti ir laikytis bendro susitarimo. Anot Europos Komisijos Miestų darbotvarkės Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto nario, į atliekas nereiktų žiūrėti kaip į neišvengiamą duotybę, bet reiktų permąstyti, iš kur atliekos atsiranda ir kaip susidaro tam tikri jų kiekiai Lietuvoje.
„Nepasiteisinanti kontrolė yra mūsų šalies Achilo kulnas. <...> Pakuočių direktyvos, kuri apibrėžia, kokios pakuotės negali patekti į rinką, nesilaikoma, nors ji yra perkelta į Lietuvos Respublikos įstatymą.
Direktyvoje sakoma, kad į rinką neturėtų patekti pakuotės, kurios yra netinkamos sutvarkyti, kurios turi toksinių medžiagų, sunkiųjų metalų. Reikalavimas yra, bet į jį niekas nekreipia dėmesio, na, gamintojai, gal atsižvelgia, bet importuojamų potencialių atliekų srautas nekontroliuojamas.”
Kuomet, anot V. Varžinsko, yra nekontroliuojamas potencialių, degių atliekų srautas, nėra tiksliai žinoma ir kokia tarša deginant šias atliekas „išeis iš kamino”.
Komiteto narys teigia, kad mūsų gamintojai taip pat skundžiasi dėl aiškios kontrolės nebuvimo, nes, pavyzdžiui, į Lietuvą patenka pakuotės kiaušiniams, kurios yra pagamintos iš makulatūros Ukrainoje: „Tačiau šioje šalyje negalioja ES teisės aktai spaudos poligrafijos dažams ir kiaušinių dėkliukai yra pagaminti iš makulatūros, kuri turi sunkiųjų metalų. Į Lietuvą tokios pakuotės patenka labai lengvai ir be jokių muitų, tuo tarpu Lietuvos gamintojai tikina, kad nebegali konkuruoti su tokiomis pakuotėmis ir įstatymai jų negina.”
Tokia situacija susidaro todėl, kad tikrinamos tik sąskaitos-faktūros, kuriose nurodoma, jog pagamintos pakuotės yra nekenksmingos.
Legaliai meluojame Briuseliui
V. Varžinskas išskyrė ir dar vieną Lietuvos pakuočių atliekų tvarkymo punktą, kuris leidžia pakuotę žymėti „dominuojančia medžiaga”, tačiau ji gali būti pagaminta ir iš 5–6 skirtingų medžiagų.
„Tuomet gamintojas deklaruoja, kad į rinką išleido tik iš, sakykime, polipropileno pagamintą pakuotę, susimokėjo atitinkamą mokestį už polipropileno pakuotės tvarkymą, tačiau galiausiai, tokia kombinuota pakuotė atsiduria komunalinių atliekų sraute ir yra niekam tinkama, nes ji – neperdirbama”, – tikina V. Varžinskas.
Pasak V. Varžinsko, tokia susidariusi situacija veda į tai, kad Lietuva Briuseliui deklaruoja vienokius skaičius, tačiau realybės jie neatitinka: „Atliekų sraute turime vienus skaičius, o deklaruojame visai kitokius skaičius. Kodėl? Todėl, kad leidžiame meluoti ir tai darome legaliai.”
V. Varžinskas teigė, kad norint spręsti šią susidariusią situaciją reiktų koncentruotis į perdirbimą, taip pat būtinas bendras bei vieningas susitarimas atliekų tvarkymo klausimais – tik tuomet bus turimi adekvatūs skaičiai, leidžiantys spręsti, ar Lietuvoje turime pakankamai degintinų atliekų.
„Mes suprasime, kad jau dabar mes neturime deginimui atliekų 4-iuose deginimo įrenginiuose Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Akmenėje, kur galima sudeginti 700 tūkst. tonų atliekų per metus, kuomet regioniniai atliekų tvarkymo centrai teigia, kad 2017 metais buvo pašalinta 300 tūkst. tonų atliekų į sąvartynus”, – kalbėjo V. Varžinskas.
Vis dėlto V. Varžinskas pripažino, kad atliekų deginimo įrenginius Lietuvoje turėtume turėti, tačiau atliekų deginimas turėtų būti apmokestintas, kaip ir atliekų šalinimas sąvartynuose, ir jis turėtų būti „adekvatus”: „Vien Kaune planuojami 150 tūkst. tonų anglies dioksido ekvivalentų išmetimai 450 metrų atstumu nuo gyvenamų pastatų. Ar tai yra reikšmingas ekologinis taršos aspektas, ar ne?”
Aplinkos ministerija: esame tarp lyderių
Atsakydama į klausimą, kaip Lietuva eis žiedinės ekonomikos keliu, Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiūtė kalbėjo apie Lietuvos pažangą, padarytą atliekų ir pakuočių tvarkymo srityse bei užtikrino, kad valstybės investicijos į atliekų tvarkymo sritį davė teigiamų rezultatų.
Pakuočių perdirbimo atžvilgiu, remdamasi 2016-ųjų metų statistika A. Bagočiūtė teigė, kad Lietuva esanti tarp lyderių.
„Naujausia Aplinkos ministerijos iniciatyva – mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, kuriame numatomi skirtingi tarifai perdirbamoms ir neperdirbamoms pakuotėms. Tai būtų viena iš priemonių, kuri padėtų norint užtikrinti, kad atliekų susidarytų kuo mažiau. Tokios ekonominės priemonės paskatintų gamintojus ir importuotojus į rinką pateikti perdirbamas pakuotes ir mokėti mažesnį mokestį”, – kalbėjo A. Bagočiūtė.
Nuo klausimų susijusių su atliekų deginimu kogeneracinėse jėgainėse, A. Bagočiūtė patikino esanti nusišalinusi, nes prieš pradėdama dirbti Aplinkos ministerijoje, A. Bagočiūtė dirbo Finansų ministerijoje viceministre ir kuravo „Lietuvos energiją”, kuri įgyvendina kogeneracinių jėgainių projektus Vilniuje ir Kaune. Tačiau A. Bagočiūtė patikino, kad mokesčio už aplinkos taršą įstatymo projekte yra numatyta taikyti vienos degintinos tonos įkainio viršutinę ribą – kitaip tariant, apmokestinti deginimą.
Švedai ir vokiečiai naudojasi kitokia apskaita
Nors V. Varžinskas mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginius pavadino valstybės gėda, tačiau Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas Algirdas Reipas tikino, kad MBA – didžiulė sėkmė: „Visi mes nutylime, kad MBA tikslas – apdoroti biologiškai skaidžiais medžiagas. Realiai, šie įrenginiai sutvarko biologiškai skaidžias atliekas. Tai Lietuvos sėkmė.”
A. Reipas taip pat teigė, kad žiedinė ekonomika ir jos įgyvendinimas yra ne atliekų tvarkytojų reikalas – tai visos pramonės, gamintojų, kurie į rinką išleidžia pakuotes atsakomybė, o diskusijoje susirinkę žmonės susiduria tik su pasekmėmis.
A. Reipas patikino, kad tokios valstybės kaip Švedija ar Vokietija, turinčios tikrai daug atliekų deginimo jėgainių, turi visai kitokią atliekų apskaitą. Šių šalių kogeneracinėse jėgainėse deginamos atliekos yra pašalinamos ne kaip komunalinės, o kaip gamybinės atliekos. „Dėl šios priežasties jie turi puikius rezultatus ir dėl jų šypsosi”, – kalbėjo A. Reipas.
Gamintojų atsakomybė – per menka
Pasak A. Reipo gamintojų atsakomybės principas yra neveiksmingas ir nepateisina lūkesčių – taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Yra atliekų, tokių kaip baldai, tekstilė, statybos medžiagos ar net sauskelnės, už kurių tinkamą sutvarkymą ar perdirbimą gamintojas nėra niekaip atsakingas.
Valstybė, anot A. Reipo, turi nustatyti ir atitinkamą kiekį antrinių žaliavų, kurios turi būti panaudojamos gaminant naujus daiktus.
„Italijoje, pavyzdžiui, yra nustatyta, kad gaminant bet ką 30 proc. turi sudaryti perdirbtos medžiagos – antrinės žaliavos, nes šiandieną antrinių žaliavų nėra kur dėti, visa Europa užkimšta plastikais”, – teigia A. Reipas.
LRATC prezidentas taip pat išskyrė ir plastiko pakuočių gamintojų poziciją. Plastikinių pakuočių gamintojai teigia, kad pakuotė turi būti tokia, jog joje maistas būtų išsaugomas vartojimui amžinai – toks pareiškimas, anot A. Reipo, prieštarauja žiedinei ekonomikai.
Laukia deginimo jėgainių atidarymo
Mokestį už pakuočių sutvarkymą, pasak A. Reipo, turi mokėti gamintojai, bet ne vartotojai, taip būtų teisingiausia. Netinkama gamintojų atsakomybė, LRATC skaičiavimais, 2020 metais padarys Lietuvos gyventojams ir savivaldybėms 40 mln. eurų nuostolių, kuomet visa komunalinių atliekų tvarkymo sistema kainuoja 88 mln. eurų.
„Su V. Varžinsku sutinku, nes skaidrinant pakuočių perdirbimo kiekius matome, kad perdirbamų pakuočių skaičius mažėja ir jis dar mažės, nes rinkoje yra labai didelis kiekis neperdirbamų pakuočių”, – tikino A. Reipas.
A. Reipas teigė, kad atsiradus MBA įrenginiams bei deginant atliekas Klaipėdos „Fortum” jėgainėje, atliekų tvarkymo atžvilgiu, būtent pajūrio regionas atrodo geriausiai, palyginus su visa likusia Lietuvos dalimi: „Mes laukiame šių dviejų naujų deginimo įrenginių atidarymo, tuomet visuose regioniniuose centruose bus susitvarkoma su atliekomis taip, kaip Klaipėdoje.
Bet mes nesakome, kad nereikia perdirbti – perdirbinėkite, leiskite į rinką naujas, perdirbamas pakuotes.”
A. Reipas patikino, kad norint įgyvendinti žiedinę ekonomiką bei kuo labiau vengti atliekų susidarymo, reiktų subsidijuoti daiktų taisymą, padėti meistrams, taisantiems įvairiausius daiktus bei skatinti daiktų mainus, kurti centrus, kuriuose galima keistis senais daiktais, tokiais kaip baldai bei vengti vienkartinio plastiko naudojimo. LRATC prezidentas taip pat pabrėžė, jog trūksta atsakomybės, nes Lietuvos miestuose daugelis gyvena daugiabučiuose butuose, o ne individualiuose namuose.
