Pusė šių susidariusių atliekų sudarys asmeniniai įrenginiai, tokie kaip išmanieji telefonai ar nešiojamieji kompiuteriai, kita pusė – stambesni buitiniai prietaisai. Tačiau kasmet tik 20 proc. elektronikos atliekų yra perdirbamos – likusiosios 40 mln. tonų atliekų sulaukia kitokio likimo.
Neperdirbtos elektros ir elektronikos atliekos patenka į sąvartynus, yra sudeginamos arba neteisėtai parduodamos bei netinkamai apdorojamos, nepaisant to, kad net 66 proc. pasaulio gyventojų, dėl šalyse galiojančių teisės aktų, turi galimybę tinkamai sutvarkyti atliekas.
Dėl tokio didelio nesutvarkytų atliekų kiekio prarandamos žaliavos, kurios galėtų būti panaudotos kitų gaminių gamyboje. Dėl neteisėtų elektronikos atliekų vežimo į besivystančias šalis kyla rimtų sveikatos, aplinkosaugos ir socialinių problemų, todėl norint atkreipti visuomenės dėmesį į elektros ir elektronikos atliekų tvarkymą, spalio 13-ąją Lietuva, kaip ir visas pasaulis, pirmą kart minės Tarptautinę elektronikos atliekų dieną.
Tokios atliekos kenkia ir žmogui, ir aplinkai
Netinkamai tvarkomos ir netinkamoje vietoje atsidūrusios elektronikos atliekos į aplinką išskiria pavojingas medžiagas ir sunkiuosius metalus. Anot Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos (EGIO) vadovės Veronikos Masalienės, į aplinką patekusios elektronikos atliekos gali užteršti ją toksiškomis medžiagomis, tokiomis kaip gyvsidabris, švinas, kadmis, chromas ir pridaryti daug žalos gamtai ir žmonių sveikatai.
„Pavyzdžiui, kondicionavimo įranga yra užpildyta šaltnešiu – freonu, kurio sudėtyje yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Įvairios buitinės technikos gamyboje naudojama nemažai plastiko, kuris patekęs į aplinką joje irs šimtus metų. Sunkusis metalas švinas gali pakenkti nervų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo ir kitoms žmogaus organizmo sistemoms.
Taigi, yra daug priežasčių, kodėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų negalima ne tik mesti į buitinių atliekų konteinerius, bet ir patiems ardyti dėl jose esančių pavojingų medžiagų, pagaliau kaupti šias atliekas namuose”, – teigia V. Masalienė.
Net Europos Sąjungoje, kuri pirmauja pasaulyje pagal elektros ir elektroninės įrangos atliekų perdirbimą, tik 35 proc. visų atliekų pašalinta per oficialias, tarptautinius reikalavimus atitinkančias atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemas. Tarptautinės asociacijos „WEEE Forum“ (angl. European association of electrical and electronic waste take back systems) teigimu, visuomenei vis dar per mažai pateikiama informacijos apie atliekų tvarkymo svarbą ir tai yra viena iš priežasčių, stabdančių žiedinės ekonomikos kūrimą ES šalyse.
Infrastruktūra Lietuvoje yra, bet surenkame per mažai
Lietuvoje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymą numato ES direktyva. Šiais metais mūsų šalyje privaloma surinkti ir perdirbti 55 proc. visos vidaus rinkai pateiktos buitinės elektros ir elektroninės įrangos. 2016 metais finansuojant gamintojams ir importuotojams Lietuvoje buvo tinkamai sutvarkyta apie 9,8 tūkst. tonų elektronikos atliekų – apie 3,6 tūkst. tonų mažiau nei nustatyta Vyriausybės užduotyse.
Anot V. Masalienės, Lietuvoje veikia ganėtinai gerai išplėtota infrastruktūra elektroninės įrangos atliekoms priimti: „Gyventojai buitinės technikos ir elektronikos atliekas gali nešti į bet kurią elektronikos platinimo vietą. Taip pat nedidelių išmatavimų elektroniką galima priduoti į didesniuose prekybos centruose esančias surinkimo dėžes.”
Nemokamai elektros ir elektroninės įrangos atliekas galima taip pat priduoti į savivaldybių įsteigtas didelių gabaritų atliekų aikšteles, kurių Lietuvoje yra beveik 100. Nenaudojamą įrangą taip pat galima pristatyti į specialias gamintojų ir importuotojų įsteigtas elektronikos atliekų priėmimo vietas.
„Gyventojams atliekų pridavimas minėtose vietose nekainuoja, o už kai kurios nebenaudojamos buitinės technikos atvežimą į antrinių žaliavų surinkėjų ir perdirbėjų supirktuves gali būti mokamas atlygis”, – papildo V. Masalienė.
Tikina, kad trūksta sąmoningumo
Nepaisant vykdomos švietėjiškos veiklos bei socialinių projektų, pasak V. Masalienės, sąmoningumo lietuviams dar trūksta – vis dar pasitaiko atvejų, kuomet gyventojai į buitinių atliekų konteinerius meta lygintuvus, plaukų džiovinimo fenus, virdulius ir kitas smulkios elektronikos atliekas.
„Pasitaiko atvejų, kai naudojimui netinkama elektroninė įranga, ypač stambesnė buitinė technika, patenka pas nelegalius ardytojus, nors elektronikos atliekas gali surinkti ir perdirbti tik tokią teisę turintys atliekų tvarkytojai.
Pavyzdžiui, nelegalūs ardytojai iš seno šaldytuvo išima vertę rinkoje turinčias detales, o šiltnamio efektą sukeliantį freoną išleidžia į aplinką. Kitos vertės rinkoje neturinčios detalės patenka į komunalinių atliekų konteinerius ar į nuošalias vietas, pavyzdžiui, pamiškes”, – teigė V. Masalienė.
Konkurencija perdirbimo rinkoje Lietuvoje per maža
Paprašyta nurodyti elektros ir elektronikos atliekų perdirbėjus Lietuvoje, V. Masalienė išskyrė stambiausią elektronikos atliekų perdirbimo įmonę „EMP recycling“ bei UAB „Atliekų tvarkymo centras“.
„Kitos įmonės yra labai mažytės ir tvarko tik tam tikrus gaminius, pavyzdžiui, lempas. Konkurencija Lietuvos atliekų tvarkymo rinkoje yra maža, o naujų rinkos dalyvių atėjimą stabdo didelė administracinė našta verslui ir sudėtinga konkurencinė aplinka. Lietuva turi bėdų dėl nevykdomų užduočių, kurios įpareigoja sutvarkyti tam tikrą elektronikos atliekų kiekį”, – teigia V. Masalienė.
Patarė, kaip galime mažinti elektronikos atliekų skaičių
Vis daugiau elektronikos gamintojų siekia būti socialiai atsakingais ir kurti pažangesnius, aplinką bei gamtos išteklius tausojančius produktus. Pavyzdžiui, kineskopinių televizorių gamybą pakeitė plazminiai, o vėliau šviesos diodų (angl. LED) technologijos televizoriai. Pasak V. Masalienės, gaminami ir didesnio energetinio efektyvumo klasės šaldytuvai, taupantys elektros suvartojimą. Ekologiškesnės elektronikos gamyba mažina ne tik naudojamos energijos kiekį, bet ir gamybos proceso metu išsiskiria mažiau anglies dioksido.
„Gamintojai linkę vystyti „žalią“ gamybą – kurti naujus gaminius, kurių gamyboje kuo daugiau panaudojama perdirbtų žaliavų. Kita vertus, garantinio aptarnavimo paslauga ir galimybė, esant poreikiui, sugedusią detalę pakeisti nauja, nesvarbu, ar tai mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai, buitinė technika ar fotoaparatai, taip pat mažina atliekų susidarymą”, – sako V. Masalienė.
Anot pašnekovės, geriausias būdas kovoti su bene sparčiausiai pasaulyje augančiu, elektronikos atliekų kiekiu yra vengimas: „Tai reiškia, kad turime kuo mažiau vartoti ir, jei vis tik besivaikant mados ir tendencijų perkame naują įrangą, pavyzdžiui, naujausią mobilaus telefono modelį, verta apsvarstyti, kur padėsime senąjį.
Galbūt seną telefoną galėtume perduoti kitam šeimos nariui, kaimynui, draugui ar pagaliau parduoti. Pakartotinis įrangos naudojimas leistų gerokai sumažintų atliekų kiekį.”
