Pradžia – naftos perdirbimo įmonėse
Plastikinių butelių kelionė prasideda naftos perdirbimo įmonėje. Plastikas gaunamas cheminiu būdu maišant naftos ir dujų molekules. Taip gaunami monomerai – molekulės, kurios gali jungtis su kitomis tokiomis pat molekulėmis ir sudaryti polimerą – medžiagą, kuri galiausiai virsta plastiku. Tačiau gautas plastikas toli gražu nėra vienalytis – plastiko pirminė forma yra milijonai mažų granulių.
Pastarosios granulės yra kaitinamos ir ištirpinamos pramoninėse plastiko gamyklose, tuomet skystas plastikas yra supilamas į liejimo formas – taip iš šalutinio naftos produkto gaunama elastinga ir vandens poveikiui atspari medžiaga – plastikinis butelis.
Mašinos gamyklose pripildo plastikinius butelius vaisvandenių ar kitų gaiviųjų gėrimų. Tuomet tokie buteliai yra supakuojami, dažniausiai į dėžes, plukdomi laivais bei išvežiojami krovininiais automobiliais į jų pardavimo vietas.
Galiausiai, parduotuvėse tokie buteliai yra nuperkami, atidaromi, jų turinys suvartojamas, o plastikinis butelis panaudojus – išmetamas.
Sąvartynuose plastikas yra šimtmečius
Nesurūšiuoti ir kartu su komunalinėmis atliekomis išmesti plastikiniai buteliai atgula sąvartynuose. Ten kartu su tonomis kitų plastiko atliekų plastikiniai buteliai yra kasdien palaidojami po naujų atliekų sluoksniu.
Prieš atnaujinant sąvartynus bei apsaugant po jais esančius požeminius vandenis, lietaus vanduo prasiskverbdavo per plastiko atliekas. Tokioms atliekoms yrant, kartu su lietaus vandeniu pasišalindavo ir kenksmingos plastiko medžiagos.
Iš senųjų sąvartynų toks lietaus vanduo, sumišęs su kenksmingomis plastiko dalelėmis, pasiekdavo gruntinius vandenis, užteršdavo dirvožemį netoliese bei neigiamai paveikdavo šalia esančias ekosistemas. Visiškai suirti vienam plastikiniam buteliui prireiktų net 1000 metų, todėl ne tik sąvartyne, tačiau ir gamtoje ar šalia vandens telkinių išmestas plastikinis butelis gali irti šimtmečius.
Patekęs į upę plastikinis butelis galiausiai pasiektų jūrą ar vandenyną. Nešamas srovės ir praleidęs mėnesius vandenyne plastikinis butelis pasiektų jau nuo seno besikaupiantį milžinišką atliekų sūkurį, plūduriuojantį vandens paviršiuje.
Vandenynuose – milžiniški sąvartynai
Šis sūkurys vadinamas didžiuoju Ramiojo vandenyno sąvartynu, kuriame, veikiamos vandenyno srovės, yra įkalinamos plastiko atliekos, nuolaužos bei minėtasis plastikinis buteliukas. Šiuo metu pasaulyje yra penki tokie vandenyje plūduriuojantys sąvartynai, kuriuose jūra supanašėja į „plastikinę sriubą”.
Šiuose milžiniškuose plastiko atliekų sūkuriuose jūros paukščiai dažnai įsipainioja, o galiausiai, negalėdami išsilaisvinti – nugaišta. Kiti jūros gyvūnai dažnai sumaišo skaidrias ir spalvotas plastiko atliekas su maistu. Pavyzdžiui, prariję plastikinį butelį jūros vėžliai jaučiasi sotūs, tačiau tokie nėra ir galiausiai nugaišta badaudami.
Būtent taip plastiko atliekose esantys toksinai pasiekia mūsų lėkštes ir niekur nedingsta iš maisto grandinės. Pavyzdžiui, mažosios žuvys praryja mikroplastiką, tuomet mažesniąsias žuvis praryja kalmarai, o kalmarus praryja tunas, kurį suvalgome mes.
Vandenyje atsidūręs plastikinis butelis nesuyra, o suskyla į mažus, kartais mikroskopinius gabalėlius, vadinamus mikroplastiku, kuris vandenynuose gali likti plūduriuoti amžiams.
Galima panaudoti dar ir dar kartą
Tačiau išmestas atsakingai, kitaip tariant, surūšiuotas plastikinis butelis patenka į plastiko perdirbimo gamyklą, kurioje tokie plastikiniai buteliai yra suslėgiami ir suspaudžiami į blokus. Vėliau šie plastiko blokai yra susmulkinami į mažas plastiko daleles, kurios yra plaunamos ir ištirpinamos, galiausiai paverčiamos nauju plastiku – medžiaga, kurią galima panaudoti dar kartą.
Toks perdirbtas plastikinis butelis gali „atgimti” ir būti panaudotas drabužių, indų, baldų, rankinių, skėčių ir kitų daiktų gamyboje. Vis dėlto aplinkosaugininkai skatina ne tik rūšiuoti plastiko atliekas, bet apkritai, stengtis tokių atliekų vengti, atsakingai vartoti bei planuoti savo pirkinius.
