Kiekvienas išmetame 180 kilogramų maisto
Per metus Europos Sąjungoje išmetama 89 mln. tonų maisto – vienam europiečiui šio išmetamo maisto kiekio tenka po 180 kilogramų. „Europos Parlamentas patvirtino maisto mažinimo tikslus, Lietuva, kaip ir kitos ES narės, turi siekti, kad iki 2025-ųjų metų maisto švaistymas sumažėtų 30 proc., iki 2030-ųjų metų – 50 proc.”, – diskusijos pradžioje kalbėjo „Maisto banko” atstovė Miglė Petronytė.
Anot diskusijos dalyvio, rašytojo, žurnalisto Giedriaus Drukteinio, nurodytas iššvaistomo maisto kiekis pribloškia. „Problema yra. Tie išmetami maisto milijoniniai kiekiai galėtų pamaitinti kasdien pasaulyje atsirandančias „burnas”. Manau, kad tai ne mūsų „mandrumo” klausimas, o efektyvios maisto atliekų tvarkymo vadybos klausimas”, – kalbėjo G. Drukteinis.
„Maisto kiekiai, išmetami mūsų namų ūkiuose, neatrodo jau tokie dideli. Ypač anksčiau, kai žmonės labiau kompostuodavo tokias atliekas. Bet prasidėjus maisto pramonės revoliucijai, nuo parėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio, kai atsirado serijinė gamyba, kai kiaules ir karves pradėjo auginti nebe tvartuose, o didžiuliuose kompleksuose, kuomet duoną pradėjo kepti ne močiutės, o didelės gamyklos, tada prasidėjo ir nesuvartojamo maisto praradimai”, – teigė „Maisto banko” komunikacijos ir plėtros vadovas, visuomenininkas Vaidotas Ilgius.
Didžiosios Britanijos žurnalistai pirmieji pradėjo kelti maisto švaistymo klausimą 8-ojo dešimtmečio viduryje, matydami, kad labai dideli kiekiai dar gero, net nepaliesto maisto, yra prarandami. Anot V. Ilgiaus po pirmojo tokio skandalo žurnalistai ir mokslininkai šią problemą pradėjo analizuoti giliau.
„Buvo pastebėta, kad dažniausiai maistas išmetamas į sąvartynus, kur irdamas išskiria ne tik anglies dvideginį, bet ir metano dujas, kurios, pasirodo, yra didesnis mūsų aplinkos ir oro teršėjas nei transportas. <...> Tačiau žmonės sunkiai suvokia minėtuosius iššvaistomo maisto skaičius, dėl to ilgą laiką niekas šiuo klausimu nebuvo daroma”, – tikino V. Ilgius.
Už išmestą maistą susimokame
Pasak V. Ilgio, maisto gamintojai, ūkininkai, prekybininkai, visa maisto pramonė mano, kad maisto švaistymo problema yra „nešvari problema”, apie kurią kalbėti yra šiek tiek gėda: „Todėl yra nuslepiamas ir kaštų klausimas. Juk tai, kas išmetama, yra neišvengiamai mums įskaičiuojama į maisto kainą. Ilgą laiką maisto švaistymo tema buvo tabu.”
M. Petronytė teigė, kad maisto švaistymo problema Lietuvoje nėra „tokia jau naujiena”. Anot diskusijos vedėjos, mūsų seneliai jau nuo seno diegė pagarbą maistui, ypač duonai.
„Visgi, manau, kad su mūsų senelių karta maisto nepriteklius baigėsi. Taip, mes stovėdavome eilėse prie kiaušinių ar kitų maisto produktų, bet „aštraus bado” jau nebebuvo”, – papildė V. Ilgius.
Anot G. Drukteinio, per visą žmonijos istoriją požiūris į maistą kito. Dabartinės technologinės galimybės leidžia pagaminti perteklinį maisto kiekį. Pagarba maistui atsirado tuomet, kai žmonės susidurdavo su jo trūkumu, dabar šis trūkumas sumažėjęs. „Laisvoji rinka pakeitė požiūrį į maistą. <...> Kai atsirado tokia maisto gausa ir pasirinkimas, mes norime kuo daugiau nukrauti savo stalus”, – patikino G. Drukteinis.
Išmetama „liūto” dalis – dar tinkama valgyti
Išmetamo maisto kiekio apskaičiavimas gan sudėtingas. V. Ilgius teigė, kad norint apskaičiuoti šį kiekį, Lietuvoje mūsų šiukšliadėžės ir konteineriai bei sąvartynai nėra „kraustomi”. Parduotuvės, restoranai, atsakingoms institucijoms taip pat nepateikia informacijos, kiek maisto yra išmetama ir dėl kokių priežasčių. Tačiau kitose šalyse tokia praktika yra, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse.
„ES tikriausiai skaičiuoja maisto atliekas ir, sutikite, kad dalis tų maisto atliekų yra neišvengiamos. <...> Italijos Milano universiteto studija, kuria remiasi ir „Maisto bankas”, rodo, kad 17,4 proc. viso Italijoje pagaminto maisto yra prarandama. Tyrėjai, atlikdami šiuos skaičiavimus, stebėjo visas vietas, kuriose maistas „atsiranda”. Net 92 proc. šio prarandamo maisto, pasak italų mokslininkų, gali būti valgoma. Taigi, „liūto” dalį, tinkamo vartojimui maisto, italai tiesiog išmeta. Manau, kad panašiai yra ir Lietuvoje”, – apytikslius skaičius vardijo V. Ilgius.
Apsipirkdami vartotojai „balsuoja su pinigine”
Kompostuodami maisto likučius namie, žmonės sutaupo resursus, kurių prireiktų pastarosioms atliekoms iš jų namų išvežti bei sutvarkyti. Visgi, V. Ilgius patikino, kad net kaupdami maisto atliekas paprasčiausiai namo kieme išsikastoje „maisto duobėje”, žmonės nemato, kokie procesai yrant maistui vyksta.
„Juk ir iš tos „maisto duobės” kyla anglies dvideginio ir metano dujos. O žmonėms sunku suvokti, kad būtent šios dujos yra labai glaudžiai susijusios su tornadais, audromis ar potvyniais. Visa tai yra susiję, nes dėl to mūsų klimatas šyla. <...> Sprendimas yra – biodujų gamyklos, metano dujų surinkimo prietaisai, stovintys sąvartynuose. Bet ne viskas iškeliauja į sąvartynus, pilna vietų, kur išmetamos maisto atliekos skleidžia dujas nekontroliuojamai”, – teigė V. Ilgius.
Anot V. Ilgiaus, maždaug 52 proc. maisto švaistymo problemos kaltės yra priskiriame namų ūkiams: „Tačiau aš esu įsitikinęs, kad mūsų vaidmuo yra daug didesnis. Vartotojas, eidamas į parduotuvę, „balsuoja su pinigine”. Jei vartotojas žino, kad parduotuvė ar ūkininkas turgavietėje atsakingai elgiasi su maistu ir ten apsiperka – taip jis skatina teigiamus pokyčius.
<...> Patys vartotojai, visuomenė turi prekybininkams savo pasirinkimais pasakyti, kad jiems „ne tas pats” kaip prekybininkai elgiasi su maistu, „ne tas pats” kokio dydžio porcijos yra pateikiamos restoranuose, kad jiems „ne tas pats” ar dar tinkamas vartojimui maistas yra atiduodamas labdaros organizacijoms. Tik tada įvyks pokytis.”
G. Drukteinis papildė, kad prekybininkų daroma „kvaila klaida” yra neefektyvus prekės vartojimo ciklo apskaičiavimas. Tačiau V. Ilgius paprieštaravo, kad perpildyta prekybos centrų pasiūla yra pačių mūsų įgeidžių padarinys.
Pagrindinį būdą kovoje su maisto švaistymu, V. Ilgius įvardijo atsakingą vartojimą – sąmoningai mažinti įsigyjamų maisto produktų kiekį, apmąstyti, ką valgysite ir gaminsite.
