Vaikystėje pati konstruodavo daiktus
Rūta pasakoja, kad visada buvo kūrybingas žmogus – net vaikystėje, jei neturėdavo kokio žaislo, susikonstruodavo jį pati: „Sakykim, neturėdavau lėlėms baldų, bet susikonstruodavau juos iš namui statyti skirtų konstruktorių. Žinoma, lėlėms rūbus taip pat siūdavau.“
Dabar pašnekovė neria ir mezga namų dekoravimui skirtas detales, rūbus, rankines ar kitokius aksesuarus. Juos moteris neria panaudodama dėvėtus siūlus. „Kaip ir dauguma kūrėjų, pradedant kažką naujo, bandžiau daryti šablonus, eskizus ir naudoti paprastesnes priemones tam, kad jeigu kas nesigautų, nebūtų gaila išmesti.
Ilgainiui pastebėjau, kad visai nebūtina naudoti visada viską tik nauja. Prikeltos antram gyvenimui priemonės atrodo ne ką prasčiau už naujas. Įsisiūbavus ekologiškoms idėjoms, pasikeitė ir požiūris į tas „antro gyvenimo priemones“. Pasidomėjus internete apie „Zero waste“ (liet. beatliekį) judėjimą supratau, kad čia ir yra mano stilius, kad man artimos šios idėjos, jog noriu savo kūrybą sieti su antriniu panaudojimu“, – sakė R. Steponėnienė.
Kiti pildo popierius, o aš neriu kvadratėlius
Savo kūriniams R. Steponėnienė naudoja ardytus siūlus. Jų moteris gauna iš draugių ar pažįstamų, kai kuriais siūlais pašnekovė apsikeičia su kitomis mezgėjomis – galbūt kažkuriai netiko siūlų spalva, storis ar sudėtis. Atiduoti siūlai dažniausiai būna susukti į kamuolius, ar tiesiog ardymui atiduoti megzti rūbai, kuriuos Rūta išardo pati. „Būna, kad perku ir naujus siūlus, juk ne viską gali daryti tik iš ardyto siūlo“, – patikina pašnekovė.
Beveik visa, ką Rūta pagamina, sugalvoja pati: „Kartais padarau kažką panašaus, iš kažkur jau matytų, panašių dirbinių nuotraukų, bet labai stengiuosi nieko neplagijuoti, kad viskas, ką sukuriu, būtų tik mano idėjomis paremta.“ Labiausiai Rūtai patinka kurti daiktus iš įvairių detalių, pavyzdžiui, prinėrusi daug įvairių kvadratėlių, pašnekovė iš jų sukuria pledus, rankines ar rūbus.
„Draugai labai stebisi, iš kur tiek kantrybės turiu tiems kvadratams nerti, o dar paskui ir susiūti. Išties, mažesnį pledą sudaro 212 detalių, turiu didesnį iš 238 kvadratėlių. Na, aš sakau, kad toks yra mano darbas – kai kiti turi kantrybės pildyti popierius, nuolatos bendrauti su klientais, taip mano darbas yra nerti kvadratus“, – pasakoja R. Steponėnienė.
Neigiamų atsiliepimų, Rūta tikina, neteko išgirsti, tačiau pati yra skaičiusi, jog žmonėms atrodo, kad ardyti siūlai „nieko gero“: „Teko skaityti neva, kaip baisu, kad daro iš ardytų ir pateikia kaip kokybišką daiktą, kad čia vos ne iš šiukšlinės ištrauktas daiktas ir kita šiukšlė iš jo padaryta. Na, tikrai taip nėra, siūlus gi apžiūriu, purvinų nenaudoju, visus mazgus suslepiu, ir šiaip, atrenku siūlus, kurie tinka vieniems daiktams, kurie kitiems. Tokiu būdu tikrai išeina gražūs ir patvarūs kūriniai.“
Rūšiuoti išmokė net labiausiai užsispyrusius
Atliekų vengimas, ekologija bei aplinkosauga R. Steponėnienei yra ne tik kūrybos, bet ir jos kasdienybės dalis. Kartu su visa šeima moteris mokosi mažiau vartoti, nepirkti ir net neturėti nereikalingų ir nenaudojamų daiktų, susidariusias atliekas namuose visa šeima rūšiuoja. „Tačiau mano mezginiai yra baigtinis ir nebeardomas daiktas, skirtas ilgalaikiam naudojimui“, – patikino pašnekovė.
Rūta augina 4 vaikus – du sūnūs dvyniai jau pilnamečiai ir dvi mokyklinio amžiaus dukros. Pašnekovė tikina, kad aplinkosauginį, ekologinį sąmoningumą diegia ir savo vaikams: „Vyresniųjų vaikystės laikais dar nebuvo aktyvūs aplinkosauginiai judėjimai, mokėmės tiesiog nešiukšlinti ir neteršti gamtos. Rūšiavimas ir naujos idėjos atėjo po ketvirtojo vaiko gimimo.
Dukra augo su daugkartinėmis sauskelnėmis, kai pradėjo lankyti darželį jau ir rūšiavimas buvo „beatsėlinantis“ į mūsų namus, o paskutinius metus jau viskas šeimoje sukasi apie aplinkosaugą, atsakingą vartojimą ir antrinį panaudojimą.
Dabar mažiausia dukra yra pirmokė. Pavyzdžiui, parsinešiau iš tėvų susirinkimo pratybas – viską prašo aplenkti. Bet aplankalų nepirkom, dukros pratybos ir vadovėliai aplenkti tapetais. Gražu, originalu, nereikėjo pirkti, na, teko šiek tiek ir čia užsiimti kūryba, bet viskas aplenkta.“
Paklausus Rūtos, kodėl, jos nuomone, atsakingesnis vartojimas bei aplinkosauginis sąmoningumas aktualus dar tik nedaugeliui, pašnekovė patikino, kad didžiausia to priežastis yra netikėjimas permainomis: „Netikėjimas tuo, kad aš vienas galiu kažką padaryti. Na, sakoma „vienas lauke ne karys“. Bet patikėkit, aš, viena mama, galiu išmokyti tris namų vyrus rūšiuoti.
Pirmiausia jie priešinosi – „nesąmonė, aš čia nedarysiu.“ Na, sakau, nedarykit, aš susidėliosiu tas šiukšles. Ir pusė metų nepraėjo, kaip nebereikėjo sakyti ką ir kur mesti. Žinoma, labai sunkina padėtį vis dar netvarkinga konteinerių sistema, betvarkė prie jų, neprotingi išvežimo grafikai bei nelabai suprantamas faktas, kur tos šiukšlės nukeliauja.“
Pašnekovė tikina, kad pokytį visuomenėje pristabdo ir didelis, įsisenėjęs įprotis kažką pirkti, žmonės susivilioja nuolatinėmis akcijomis, o vengti susidarančių atliekų yra sunku, kuomet produktai pakuojami į perteklines pakuotes. Visgi Rūta tikina, kad pati pastebi, jog ekologiškos idėjos jau „įgauna pagreitį“.
