Rado, kuo pakeisti įprastus parduotuvinius maišelius: anksčiau tokį turėdavo kone kiekvienas

„Gaila, kad Lietuvoje jau nebėra skaisčiai žydrų linų žiedais nusėtų laukų. Bet tikiuosi, kad laikui bėgant tai pasikeis, nes tai mūsų kraštų ir protėvių augalas“, – vildamasi išvysti vėl pakelėse mėlynuojančius linų laukus kalbėjo ekologiškus krepšius nerianti Loreta Patašienė. Nėrėjos vadinamos terbos jau ne vienam tapo neatsiejamu kompanionu apsipirkinėjant ar keliaujant į pajūrį.

Pakeitė visus krepšius

Loreta – trijų vaikų mama, kurios idėja nerti daugkartinius maišus gimė iš asmeninio poreikio – pačiai moteriai reikėjo patogaus krepšio, į kurį būtų galima „daug ir visko“ susidėti. „Turimi krepšiai, rankinės, kuprinės manęs netenkino – kai kurie dėl dydžio, kai kurie dėl nenatūralių medžiagų, iš kurių buvo pagaminti.

Persikėlus gyventi į Klaipėdą iš Vilniaus, terbos poreikis dar labiau išaugo, nes daug laiko praleidžiame pajūryje, vaikiai žaidžia su smėlio žaislais, namo nešamės drėgnus ir smėlėtus rankšluosčius. Visada norisi į namus parsinešti kuo mažiau smėlio“, – pasakojo nėrėja.

Nusinėrusi pirmąją terbą, Loreta suprato, kad ji labai praktiška: į ją galima susidėti savo ir vaikų daiktus ar parsinešti pirkinius iš turgaus, parduotuvės: „Terba yra puiki smėlėtiems ir drėgniems daiktams – nes smėlis pakeliui išsibarsto, o rankšluosčiai pradžiūna.“

Pagaliau, nunertas maišelis moteriai pakeitė visus turimus krepšius ir rankines, o apie poreikį nerti ir kitiems, L. Patašienė suprato, kuomet jos kūryba pradėjo domėtis draugės: „Tada supratau, kad mano terbos gali būti aktualios ir kitiems.“ Dabar Loreta neria įvairaus dydžio ir modelių maišelius, tai tapo jos verslu.

Įkvėpimo ieško protėvių kasdienybėje

Polinkį ką nors kurti, Loreta turinti nuo pat vaikystės – moteriai visuomet patiko pačiai ką nors pasigaminti sau ir kitiems. „Man patinka atrasti kažką sau ir savo vaikams, o paskui parodyti ir pasiūlyti kitiems. Pirmiausia mano kūriniai yra išbandomi šeimos ir draugų, o tik paskui paleidžiami į pasaulį“, – sako pašnekovė.

L. Patašienė tikina, kad kūryba dabar tapo jos gyvenimu ir aistra. Savęs kitur moteris jau nebemato: „Tai mano oras ir pragyvenimo šaltinis“. Ekologiškus daugkartinius maišus Loreta neria vąšeliu, apie 6–7 valandas. Dažnai pašnekovė neria ir sėdėdama prie jūros. Maišams nunerti L. Patašienė naudoja tik liną.

„Jau daug metų dirbu su lino verpalais, be galo jį myliu. Linas tiesiog nuostabus: stiprus, tamprus, natūralus ir ekologiškas, linas nekelia alergijos, laikui bėgant nenusinešioja, o kaip tik tampa švelnesniu. Juk ne veltui mūsų protėviai liną naudojo visur: nuo austinių rankšluosčių, patalynės iki aprangos.

Be to, linas buvo daug kur „pagalbininkas“, nes jis yra stiprus – iš jo ausdavo laivams bures, vydavo virves, rišdavo tinklus. Iš protėvių įpročių nagrinėjimo man ir kilo terbų galimi modeliai. Iš vaikystės prisimenu tokias terbikes, kurios kabėdavo prie pečiaus, su kuriomis seneliai eidavo į krautuvėles“, – pasakojo Loreta.

Svarbiausias tikslas – ekologija

Loretos nunertas maišelis iš natūralaus lino kitoks nei įprasti krepšiai, jis gali virsti ir aprangos detale. Tačiau, anot nėrėjos, nerti maišeliai labiausiai ypatingi tuo, kad skleidžia visuomenei žinią, jog juos nešiojantis žmogus myli gamtą ir pasaulį, o ekologija jam labai svarbi.

„Terba yra viškai ekologiška. Ji yra iš augalo, kurį mūsų žemė užaugino ir terba – puikus būdas tą žemės derlių panaudoti. O tapusi nebereikalinga terba visiškai natūraliai sugrįžta atgal į žemę ir tampa puikia trąša. Vienas mano šūkių: gamta terbai – terba gamtai“, – tikino Loreta.

Pašnekovė sako, kad gamta užima ypatingą vietą jos gyvenime, o savo, kaip mamos, misija ji įvardijo atsakingų vaikų auklėjimą, kurie taip pat gamtą mylėtų. „Su kiekvienu atėjusiu vaiku man atsiranda vis stipresnis noras paliesti, įleisti pirštus į žemę, užauginti kažką savo ir mėgautis tikraisiais vaisių, daržovių ir uogų skoniais. <...> Gamta tuo ir nuostabi, kad dovanoja mums gėrį, grožį ir savo turtus. Esu dėkinga jai už tai“, – sakė L. Patašienė.

Nerdama maišelius Loreta skatina žmones prisidėti prie gamtos tausojimo, plastiko vengimo: „Turėdami daugkartines terbas tikrai namo parsinešime mažiau nereikalingo plastiko. Aš pradėjau nuo savęs, savo šeimos ir draugų. Skatinu ir kitus. Keista, kai žmonės žiūri, ką valgo, nori sveikiau, valosi organizmus, o gamtai atiduoda tiek daug šiukšlių.“

Pašnekovė tikino, kad reiktų kiekvienam atrasti pasaulį be plastiko, kuris būtų ne tik švaresnis, bet ir saugesnis.

L. Patašienė pasakoja, kad iš žmonių tenka sulaukti ne tik palaikymo ar padėkos, tačiau ir piktų komentarų, bet į juos moteris žvelgia, kaip į plastikius maišelius: „Man smagu, kad kuo toliau, tuo dažniau žmonės atranda mano nertas terbas, jiems tai patinka.

Būna, pasitaiko ir kitokių nuomonių, bet tiesiog kai kurie žmonės nejaučia gamtos taip, kaip aš. Būna ir piktų žmonių, bet jie man kaip plastiko maišeliai – kartais teršia, bet apskritai, manau, kad visuomenė valosi.“