„Milanas – didžiausias miestas pasaulyje, kuriame maisto ir virtuvės bei kitų atliekų surinkimas 100 proc. padengia visą teritoriją“, – savo pasakojimą apie apsilankymą Italijoje pradeda VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius.
Vizito Italijoje metu, kartu su Regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos ekspertais, D. Tracevičius lankėsi dviejose savivaldybėse – jau minėtame Milane ir Karono Pertuzeloje. Pastaroji yra vidutiniškai apgyvendinta, nelabai tanki savivaldybė. Abejose savivaldybėse pašnekovas stebėjo, kaip italai atskirai surenka visas buitines atliekas, tarp jų ir maisto bei virtuvės atliekas, ne tik iš individualių, bet ir iš daugiabučių namų.
„Milane matėme maisto ir virtuvės atliekų bei kitų srautų – popieriaus ir stiklo surinkimą pačiame centre, garsiajame Navigli rajone. Aplankėme įmonės „AMSA“, kuri atsakinga už atliekų surinkimą ir komunalinių paslaugų teikimą Milano mieste ir aplinkinėse vietovėse, vieną iš logistikos centrų.
Taip pat lankėmės prie Karpio miesto esančiuose mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiuose. Juose puikiai veikia buitinių atliekų ir atskirai surinktų bioskaidžių atliekų apdorojimas“, – pasakoja D. Tracevičius.
Pietų Italija – atsilieka
Pirmosios atskiro maisto atliekų surinkimo iniciatyvos Šiaurės Italijoje prasidėjo dar 90-ųjų pradžioje. Milane privalomas atskiras maisto atliekų surinkimas pradėtas 2012 metais. D. Tracevičius pasakoja, kad dabar yra jau nemažai savivaldybių ir regionų, kuriuose atskiras buitinių atliekų surinkimas viršija 65 proc., kai kur jis siekia ir 80 proc.
„Tačiau reiktų paminėti, kad šioje srityje kol kas pirmauja tik Šiaurės Italija – šalies vidurys po truputį vejasi šiaurę, bet Pietų Italijoje tokios iniciatyvos vyksta gan lėtai. Tiesa, Sardinijos sala nuo 2006 iki 2016 metų sugebėjo reikšmingai pralenkti šalies vidurkį.
Tiesiog buvo nurodyta, kad savivaldybės, kuriose žemas atskiro atliekų surinkimo lygis, mokės savivaldybėms su aukštu atskiru atliekų surinkimu rodikliu už iniciatyvas, skatinančias vengti šiukšlių. Tai paskatino savivaldybes varžytis“, – teigia D. Tracevičius.
Rūšiuojantys ir kompostuojantys moka mažiau
Vizito metu, lankytojus iš Lietuvos sutiko vienas iš Europos kompostavimo tinklo įkūrėjų, „Zero Waste Europe“ mokslinis patarėjas ir Moncos parko Agrokultūros mokyklos tyrėjas Enzo Favoino.
Anot pašnekovo, žmonės aplankytuose miestuose rūšiuoja itin noriai: „Buvo intensyvi švietimo kampanija, kuri leido visiems miestiečiams susipažinti su permainomis. Taip pat buvo išsiųsta nemažai žmonių, kurie apie rūšiavimą aiškino gyventojams ir mokė tai daryti.
Maisto ir virtuvės atliekų srauto užterštumas pašalinėmis medžiagomis labai mažai kur viršija daugiau nei 5 proc. – dažniausia yra 2–3 proc. O su tokiu nedideliu užterštumu jau lengva susidoroti. Prie gerų rezultatų prisideda ir tai, kad Italijoje uždrausti vienkartiniai plastikiniai maišai. Virtuvės atliekoms surinkti leidžiami tik sertifikuoti, kompostuojami maišai – su tokiais patogu vykdyti atskirą maisto ir virtuvės atliekų surinkimą, nes konteineriuose sudėtos atliekos neskleidžia nemalonių kvapų.
Veikia ir išmani programėlė, ir rūšiavimo „policija“
Gyventojai arba namų bendrijų atstovai nustatytu laiku išneša atitinkamą atliekų srautą surinkimui. Iš daugiabučių namų maisto ir virtuvės atliekos yra surenkamos 120 litrų konteineriuose, o individualiuose namuose gyvenantys žmonės naudoja savivaldybės duotus 30–40 litrų konteinerius.
Likusios atliekos ir pakuotės yra surenkamos standartiniuose, permatomuose maišuose, kuriuos namų ūkių administratoriai ar patys gyventojai perka iš savivaldybių. Anot D. Tracevičiaus, maišai permatomi todėl, kad būtų galima iškarto matyti atliekų užterštumą.
„Aplankytas Milano 50-ies butų daugiabutis per savaitę sugeneravo apie 15 tūkst. litrų šiukšlių. Beje, gyventojų patogumui yra sukurtos mobilios programėlės su atliekų surinkimo laikais ir galimybe tiesiogiai kreiptis į surinkėją“, – pasakoja pašnekovas.
Milane taip pat patruliuoja ir apie 25 atliekų „inspektorius“, kurie tikrina, ar atliekos yra tinkamai išrūšiuotos. Gyventojams, kurie netinkamai rūšiuoja savo atliekas, yra priklijuojamas pranešimas, – dažniausiai ant konteinerio – kuriame įspėjama, jog buvo nusižengta taisyklėms ir šiukšlės kurį laiką nebus išvežamos.
„Jei į šį įspėjimą nebūna atsižvelgta, tuomet būna skiriama bauda – individualaus namo savininkams ar verslo atstovams šią baudą skirti yra lengviau, tačiau, gali būti nubaustas ir visas daugiabutis – pasidalinę baudą, gyventojai gali patys ieškoti kaltininko“, – teigia D. Tracevičius.
Reiktų drąsių politinių sprendimų
Prakalbus apie italų patirtis, iš kurių lietuviai galėtų pasimokyti, D. Tracevičius nurodė keletą dalykų, kuriuos galėtume pritaikyti Lietuvoje: „Ko galėtume pasimokyti? Drąsių politinių sprendimų, kurie atspindėtų, kad atliekų rūšiavimas yra mūsų visų pareiga – turime mažiau šiukšlinti ir gyventi didesnėje darnoje su aplinka. Taip pat reiktų palankesnio atliekų apmokestinimo gyventojams, kad jie turėtų paskatą labiau rūšiuoti ir, apskritai, vengti atliekų.
Praverstų ir protingos investicijos, kuomet nebūtų statomi nauji įrenginiai, o būtų perdaromi jau dabar esantys atliekų tvarkymo įrenginiai – minimaliai išleidžiant, kad gyventojams mokėti reikėtų kuo mažiau. Ir žinoma, vertėtų nepamiršti kovos su plastiku. Vienas iš galimų variantų – kompostuojami plastiko maišeliai.“
Pasidomėjus, ko italai galėtų pasimokyti iš lietuvių, D. Tracevičius patikino, kad Lietuvos užstato sistemos sėkmės istorija gali tapti pavyzdžiu: „Šiuo metu jie tokios sistemos neturi, tačiau gan nemažai tokių atliekų surenka atskirai. Visgi depozito sistema neužilgo bus įvesta ir pas juos.“
