Atrandama visko, bet labiausiai liūdina plastikas
R. Radavičienė teigė, kad peržvelgus Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų ataskaitas ir peržvelgus statistiką, komunalinių atliekų sraute, deja, bet vis dar galima aptikti visko: „Didžioji dalis yra maisto atliekų, tai natūralu, kadangi pas mus kol kas Lietuvoje nėra atskiro maisto atliekų surinkimo <...>. Kitos atliekos – higienos – tokios kaip sauskelnės, servetėlės – sudaro nemažą dalį. Reiktų pripažinti, kad šiame sraute yra apie 12 proc. plastiko atliekų ir tas rodiklis yra grėsmingai atrodantis.“
A. Skinulis tikino, kad lietuviams sekasi tikrai gerai surūšiuoti ir susitvarkyti elektronikos, baterijų, akumuliatorių net pakuočių atliekas. Elektronikos ar pavojingos atliekos, atrastos bendrame komunalinių atliekų sraute, anot R. Radavičienės, dažniausiai ir yra apibrėžiamos kaip „atsitiktinės“.
Kalbėdama apie pagrindinius pokyčius, R. Radavičienė apibendrino, kad antrinių žaliavų mišriajame komunaliniame sraute aptinkama jau kur kas mažiau: „Tuo galima labiausiai pasidžiaugti, progresas pastebimas. <...> Jau gerą dešimtmetį vystomas rūšiuojamasis atliekų surinkimas <...> ir kitų sistemų atsiradimas sąlygoja antrinių atliekų kiekio mažėjimą mišrių atliekų sraute.“
Rūšiavimas nėra mados klyksmas
Nors, anot A. Skinulio, lietuviai keičiasi, aktyviau rūšiuoja ir susimąsto prieš išmesdami baterijas, tačiau, pašnekovo nuomone, norint dar labiau rūšiuoti, atsakomybę turėtų prisiimti ne tik gyventojai.
„Šioje sistemoje yra be galo daug dalyvių su pareigomis ir atsakomybėmis. Progresas pastebimas. Jei anksčiau kalbėdavome, kad reikia rūšiuoti, o rūšiuoti nėra kur – dabar jau yra atsiradusi galimybė tai daryti gyventojams. Aišku, pasitaiko išimčių“, – paantrino R. Radavičienė.
Sėkmingo rūšiavimo „receptu“ R. Radavičienė įvardijo laiką ir nuolatinį, švietėjišką darbą su gyventojais. Tam, kad sistema būtų efektyvi ir veiktų be trikdžių, anot pašnekovės, reikia laiko, kad ji būtų įsisavinta, tačiau Lietuvoje šiandien labiausiai trūksta darbo su žmonėmis, švietimo.
„Neturėtumėme būti naivūs ir tikėtis, kad jei pastatėme konteinerį, jis savaime ir užsipildys. <...> Turime suprasti, kad rūšiavimas nėra mados klyksmas, tai yra pareiga. Ta pareiga yra įtvirtinta įstatymais ir taisyklėmis, jais turime ir vadovautis“, – teigė R. Radavičienė.
Užstato sistema gali plėstis
Abu pašnekovai sutiko, kad taromatų arba užstato sistemos atsiradimas gali būti laikomas tikra sėkmės istorija Lietuvoje, padedančia sutvarkyti dalį atliekų. Anot, R. Radavičienės, 2016-aisiais buvo surinkta 75 proc. į rinką išleistų užstatinių pakuočių, pernai buvo surinkti 92 proc., o šiemet tikimasi surinkti 93 proc.
„Tokio rezultato per pirmuosius metus nepavyko išgauti nei vienai valstybei. Lietuviai patikėjo šia sistema. Bet reiktų paminėti, kad pakuočių užstato sistema sprendžia tik 6 proc. visos pakuočių atliekų tvarkymo problemos – taromatuose sutvarkomi tik 6 proc. visų Lietuvos rinkoje patiektų, gaminiais pripildytų pakuočių“, – pasakojo pašnekovė.
Prakalbus apie užstato sistemos plėtros galimybes, R. Radavičienė patikino, kad prieš pradedant plėtrą, svarbus įvertinimas, kaip ji paveiktų visą sistemą. Anot pašnekovės, buvo parodyta iniciatyva Seime ir buvo parengtas įstatymo projektas, siūlantis išplėsti užstato sistemą – įtraukti į ją alkoholinių gėrimų butelius ir „Tetra Pak“ pakuotes.
„Aplinkos ministerijos užsakymu šiuo metu yra atliekamas poveikio vertinimas, atliekama naudos kaštų analizė, po kurios turėtų paaiškėti realios galimybės“, – papildė pašnekovė.
Daugiau apie susidarančių atliekų kiekius, jų tvarkymo tendencijas bei galimas permainas Lietuvoje stebėkite „DELFI TV Gyvai“ konferencijoje.
