Žala aplinkai – milžiniška
Tuo pat metu apie 55 mln. žmonių arba beveik 10 proc. ES valstybių gyventojų negali sau leisti kas antrą dieną įsigyti kokybiško, baltymais praturtinto maisto. Kiekvienas lietuvis per metus išmeta maždaug 50 kilogramų maisto produktų. Švaistydami maistą veltui eikvojame ir išteklius, tokius kaip žemė, vanduo, energija ir darbo jėga.
Pavyzdžiui, vienam kilogramui duonos pagaminti reikia apie 1300 litrų vandens, vienam pomidorui užauginti – 180 litrų, obuoliui – 70 litrų. Vienam kilogramui vištienos patiekti reiktų panaudoti apie 3900 litrų vandens, kiaulienos – 4800. Na, o jautienos vienam kilogramui išauginti reikia net 15,5 tūkst. litrų vandens.
Remiantis maisto švaistymo poveikio aplinkai tyrimų duomenimis, tona išgelbėto ir žmonių vartojimui perskirstyto maisto sumažina 1,5 tonos į aplinką išleidžiamo anglies dioksido.
Siūlo planuoti, ką ir kada gaminsite
Labdaros ir paramos centro „Maisto bankas“ vadovė Deimantė Žebrauskaitė „Agro Balt 2018” parodos metu vykstančioje konferencijoje patikino, jog atsižvelgdama į visą Europos patirtį, ji labiausiai skatintų paaukoti atliekantį maistą skurstantiems. Tiesa, šis pasiūlymas labiau taikytinas maisto pramonei, prekybos centrams, bei kitam su maistu susiduriančiam verslui.
„Mūsų pagrindinė misija – kovoti su skurdu per maisto švaistymą. Visuomenėje paplitęs manymas, jog mes labiausiai skatiname aukoti, nėra pagrindinis mūsų tikslas – tai labiau pridėtinė vertė. „Maisto banko" idėja pasaulyje būtent ir kilo tuomet, kai buvo pastebėta, jog išmetami pertekliniai kiekiai dar tinkamo vartoti maisto.
Norint išvengti maisto švaistymo, reiktų vadovautis „Maisto gelbėjimo piramide“, kuri siūlo, jog pirmiausia vertėtų mažiau pirkti ar užsisakinėti maisto – įsigyti tik tiek maisto produktų, kiek jų reikia. Taip pat reiktų labiau permąstyti ir planuoti, ką ir kaip gaminsite, tinkamai laikyti maisto produktus.
Antroji piramidės pakopa nurodo, jog tinkamus vartoti atliekančius maisto produktus ar jų gaminius reiktų atiduoti nepasiturinčius maitinančioms organizacijoms. Trečiasis maisto gelbėjimo sprendimas piramidėje yra maisto naudojimas gyvūnų šėrimui – nebetinkamus žmonių vartojimui produktus panaudoti gaminant gyvulinius pašarus.
Priešpaskutinėje piramidės pakopoje nurodomas sprendimo būdas – nebetinkamus maisto produktus žmonių bei gyvūnų vartojimui perdirbti – panaudoti gaminant kompostą, tręšiant dirvą, biodujų ar elektros gamyboje. Galiausiai išmesti maisto atliekas į sąvartynus reiktų tik tuo atveju, jei jų jau nebeįmanoma ekologiškai panaudoti ar perdirbti.
„Suvartoti iki...“ ir „Geriausias iki...“ – kuo jie skiriasi?
Paaukojamų maisto produktų kiekiui įtakos turėjo ir Rusijos embargas, kuris per paskutiniuosius metus irgi prisidėjo prie „Maisto banko“ fondo veiklos. Pavyzdžiui, 2014-aisiais dėl Rusijos užsidariusios rinkos maisto fondui buvo paaukota apie 30 proc. maisto produktų.
Daugiausiai maisto, D. Žebrauskaitės teigimu, prekybininkai fondui atiduoda su paskutinės dienos galiojimo terminu: „Tai reiškia, jog atiduotą maistą reikia suvartoti per šiandieną. Su mumis bendradarbiaujančios įmonės maistą atiduoda tą rytą, kuomet maisto produktą reiktų suvartoti iki tos pačios dienos 24 valandos vakaro.
Pasiaiškinkime – Europos Komisija nurodo, jog žyma „Suvartoti iki...“ reiškia, jog iki nurodytos datos maisto produktą vartoti yra saugu. Datos žymos „Suvartoti iki...“ pateikiamos ant ypač greitai gendančio maisto, tokio kaip šviežia žuvis ar šviežia mėsa. Pasibaigus „Suvartoti iki...“ terminui maisto produkto nevartoti. Vertėtų paisyti etiketėje nurodytų laikymo reikalavimų, taip pat tinkamai užšaldžius tokį maisto produktą, galima prailginti jo tinkamumo vartoti terminą.
„Geriausias iki...“ žyma reiškia, kad iki nurodytos datos maisto produktas išlieka pageidaujamos kokybės. Pasibaigus žymoje „Geriausias iki...“ nurodytam terminui maistą vis dar saugu vartoti su sąlyga, jog buvo paisoma laikymo nurodymų ir pakuotė nėra pažeista, bet produkto ar gaminio skonis bei tekstūra gali būti pakitę. Žymos „Geriausias iki...“ pateikiamos ant atšaldyto, užšaldyto, džiovinto (makaronų, ryžių), konservuoto ir kito (augalinio aliejaus, šokolado ir pan.) maisto pakuočių.
Prieš išmetant maistą, kurio „Geriausias iki...“ terminas pasibaigęs, vertėtų patikrinti, ar pakuotė nepažeista, ar produktas turi gerą išvaizdą bei skonį.
„Pasibaigus „Geriausias iki...“ terminui nieko blogo produktui neatsitinka. Taip, sakykime kava, gal ir nebebus tokia aromatinga, bet ji bus vis dar tinkama vartojimui. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba duoda dar 2 mėnesius konservuotų maisto produktų suvartojimui ir po „Geriausias iki...“ nurodyto termino“, – teigė D. Žebrauskaitė.
Nedaug žmonių žino, kiek yra išmetama
Maisto pramonės, maisto importo, eksporto bei pardavimo įmonės įstatymo numatyta tvarka maisto atliekas turi utilizuoti. „Šiuo metu veikia tokia praktika, jog įmonės dažniausiai privalo pirkti utilizavimo paslaugą. Prancūzijos pavyzdys, kuomet įstatymu įpareigojama atiduoti maisto atliekas labdarai – tokio reiškinio Lietuvoje nėra, bet mes ir nesame šio pavyzdžio šalininkai – galvojame, jog per prievartą mielas nebūsi.
Manome, jog reiktų pasiūlyti tokį modelį, kad laimėtų abi pusės. Vieninteliai svertai – pelno mokesčio lengvata, taip pat įmonių socialinė atsakomybė dėl aplinkosauginių, ekonominių veiksnių, ar visuomenės požiūris, kuris, tiesą sakant, nemanau, jog yra dar labai svarus – tikrai nedidelė dalis žmonių suvokia ir žino, kokie kiekiai duonos ar jogurto tonomis yra tiesiog išmetami“, – apibendrino D. Žebrauskaitė.
Maistas turi įgauti veidą
ES Sveikatos ir maisto saugos komisaras Vytenis Andriukaitis „Agro Balt 2018” parodoje, atviroje diskusijoje, skirtoje maisto švaistymo problemai, kalbėjo, jog išmetame ne tik maistą, bet ir pagarbą jam. Diskusijoje taip pat dalyvavusi Vokietijos „Slow food“ (liet. „Lėtas maistas“) organizacijos prezidentė, Miuncheno universiteto profesorė Uršula Hudson teigė, jog daugelis vartotojų yra tiesiog praradę ryšį su savo valgomu maistu.
„Žmonės nebesupranta maisto vertės, jie suvokia tik jo kainą. <...> Pirmą kartą išgirdusi skaičius, kiekius, kiek maisto yra iššvaistoma, išmetama, aš negalėjau tuo patikėti, galvojau – negi ir aš taip darau, negi ir aš prie to prisidedu? Pradėjau save stebėti ir, žinoma, pamačiau, jog ir aš taip elgiuosi.
Sutiktų mokėti ir daugiau, jei galėtų pasirinkti
Į diskusiją susirinkę žmonės išsakė įvairias nuomones bei dalijosi būdais, kaip stengiasi neišmesti maisto. Pavyzdžiui, viena iš diskusijos dalyvių kalbėjo, jog jei ir nesuvalgo pasigaminto maisto porcijos, atiduoda jį savo augintiniams – taip nieko neišmeta. Kita pakalbinta moteris pridūrė, jog stengiasi permąstyti, ką ir kaip valgys, ko reikia nusipirkti, o ko dar yra šaldytuve.
Bene daugiausiai aistrų pažadino diskusijoje dalyvavusio Kazimiero klausimas ekspertams dėl pakuočių, maisto produktų kiekių, kurie yra pateikiami tik tam tikri ir pasirinkimo laisvės pirkėjui nebelieka: „Sakykime, kad ir duona, parduotuvėje, štai, nusiperki tik tais dideliais kiekiais pakuojamą duoną, ir jei ją valgo ne kokie 3 asmenys, tos duonos tikrai lieka. Sutikčiau mokėti ir brangiau, jei parduodami kiekiai būtų mažesni.“
„Jei kalbame apie duoną – mažosios kepyklėlės miršta, daug kas yra labai industrializuota. <...> Visa maisto pramonė formuoja vartotojus taip, jog jie galėtų gauti viską iš visur, įsigyti parduotuvėse, veikiančiose 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Tai didžiulė problema. Juk žmonės yra tingūs, todėl prie to jau yra pripratę.
Tačiau teigčiau, jog tai nėra vien tik vartotojų kaltė, arba šia atsakomybe turėtume mes, vartotojai, dalintis per pusę su visa sistema, kuri taip pat švaisto maistą, ir kuri mus dar labiau skatina jį švaistyti, pavyzdžiui, „pirk vieną, gauk tris“ akcijos. Arba, sakykime, ananasas, kuriam prinokti reikia 3 metų, o štai Vokietijoje mes galime jį nusipirkti už porą eurų – jau nekalbant kiek vandens ir kitų resursų jam užauginti prireikė.
Taigi, turime maisto sistemą, kur nuolatos mums teikia visko žymiai per daug nei mums reikia, o daugeliu atveju vartotojai susiduria tik su tuo, kas yra „paviršiuje“. Dažnai sakau, kad vartotojų nereiktų laikyti kalčiausiais, nors jie iššvaisto daug maisto – reiktų pasižiūrėti, kodėl jie taip daro“, – kalbėjo profesorė.
Kaltos ir kulinarinės laidos
„Turime išmokti ir kitaip gaminti. Aš išskirčiau ir televizines kulinarijos laidas, kuriose maisto gaminimas pateikiamas kaip apsipirkinėjimas farmacijos parduotuvėje – 3 gramai čia, pusė svogūno ten, mėsą taip pat naudosime tik pačią brangiausią – tam tikrą išpjovą.
Siūlyčiau bent kartą per savaitę ištuštinti šaldytuvą, gaminti su tais maisto produktais, kuriuos turite. Pažymėčiau, jog lietuviai turi įvairių receptų „iš likučių“. Siūlyčiau sekti savo skoniu, savo uosle – jei panaudojome tik pusę svogūno, ką darysime su likusia puse? Juk tai taps rytojaus atlieka“, – pirmuosius žingsnius kovoje su maisto švaistymu nupasakojo U. Hudson.
Kovoje su maisto švaistymu imtasi ir rimtesnių žingsnių – Europos Parlamentas dar praėjusių metų gegužę paragino ES valstybes užtikrinti, jog iki 2025-ųjų maisto atliekų ES sumažėtų 30 proc., o iki 2030 metų 50 proc., palyginus su 2014-ųjų iššvaistyto maisto kiekiu. Šiemet šie įsipareigojimai buvo priimti ES šalims-narėms, tarp jų ir Lietuvai, pasirašius Tvarios plėtros programą.
