Penktadienį Vilniuje, Antakalnio bendruomenės edukaciniame centre „Miesto laboratorija“, vyko konferencija, kurioje garsi darnios gyvensenos – „Zero waste“ puoselėtoja Bea Johnson teigė, jog namuose turi būti tik tiek daiktų, kiek jų iš tiesų naudojame: „Kam man 10 medinių šaukštų, jei maišau tik su vienu?“
Metų atliekos telpa į stiklainį
Prancūzė B. Johnson kitaip gyventi pradėjo prieš daugiau nei dešimtmetį. Ji, jos vyras Scottas ir du sūnūs šiuo metu gyvena JAV, Kalifornijoje, kur, kaip pati Bea sako, vienam gyventojui tenka bene didžiausias sugeneruojamų atliekų skaičius. Tačiau Johnsonų namų ūkyje 2017 metais sukauptas atliekų kiekis tilpo į vieno litro stiklainį.
„Mūsų kelionė prasidėjo prieš 12 metų, kai nusprendėme persikelti iš buto į namą. Prieš įsigyjant mums patinkantį namą, metus teko gyventi nuomojame būste, taigi, kraustytis teko tik su pačiais reikalingiausiais daiktais. Galiausiai pastebėjome – kuomet gyveni su mažiau daiktų, turi daugiau laiko daryti tam, kas tau svarbu.
Pradėjome žiūrėti ir dokumentinius filmus apie aplinkosaugines problemas pasaulyje ir tai, ką sužinojome, mus labai nuliūdino. Kartu su vyru pradėjome galvoti, ką mes, kaip tėvai, kuriame savo vaikams ateityje?“ – apie permainų užuomazgas pasakojo B. Johnson.
Vietoj tualetinio popieriaus – samanos?
Pranešėja pasakojo, jog iš pradžių ji neturėjo jokio gido – nebuvo nei knygų, nei kokių nors leidinių apie tai, kaip būtų galima sumažinti atliekų kiekį namuose. Bea teigė, jog dėl šios priežasties teko išbandyti daug dalykų patiems. Žinoma, ne visos metodikos veikė.
„Išgirdau, jog galvą galima plauti be šampūno – reikia ištrinkti galvą su soda, perskalauti su obuolių actu ir bus gerai. Taip dariau pusmetį, ir galiu pasakyti – rezultatai buvo ne kokie. Mano galva atrodydavo taip, lyg būtų ką tik ištraukta iš gruzdintuvės. Galiausiai, šis eksperimentas pasiekė dugną, kuomet mano vyras man pasakė, kad jam atsibodo, jog aš kasdien kvepiu actu – juk tai neseksualu“, – juokaudama savo pirmomis patirtimis dalijosi Bea.
„Zero waste“ arba gyvenimo be atliekų judėjimo iniciatorė teigė, jog išbandžius keletą kraštutinumų, teko ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, neatradus „žalio“ lūpų blizgesio parduotuvėje, moteris nusprendė surasti ekologišką būdą lūpoms putlinti. Internete Bea aptiko, jog tam puikiai tinka dilgelės: „Deja, šis mano eksperimentas baigėsi tuo, jog mano lūpos nebuvo putlesnės, o liko tiesiog išbertos.“
B. Johnson pasakojo, jog tik kosmetine jos eksperimentai nesibaigė – moteris nusprendė tualetinį popierių pakeisti samanomis: „Išgirdau, jog puiki tualetinio popieriaus alternatyva miške yra samanos. Pradėjau galvoti, jog tai turėtume išbandyti ir namie. Taigi, parsinešiau samanų namo, tačiau bėda buvo ta, jog jos pradėjo džiūti. Kitą rytą turėjau naudotis tomis sudžiuvusiomis samanomis, kurios priminė šveitimo kempinę.
Po šio eksperimento visgi likome prie tualetinio popieriaus, bet perkame jį įpakuotą tik į popierinę pakuotę. Ir nesistenkite man rašyti elektroninių laiškų teigdami, jog galima išsiversti ir be tualetinio popieriaus – taip, aš tai žinau, du trečdaliai pasaulio gyvena be jo, tačiau mes ir toliau naudosimės tualetiniu popieriumi.“
Padės penkios paprastos taisyklės
Išbandžiusi ekstremalias priemones, Bea suprato, jog jai ir jos šeimai, norint „Zero waste“ paversti tikru ir tvariu gyvenimo būdu, tereikia sekti 5 taisyklėmis, kuriomis Bea ir grindžia savo metodiką: „Atsisakyk, sumažink, panaudok dar kartą, perdirbk, kompostuok – tik tokia eilės tvarka. Taip per praėjusius metus mūsų šeima sukaupė tik stiklainį šiukšlių: žinau, ką galvojate – „kur gi ne“. Bet mums tai iš tiesų veikia.“
Antrąją, „sumažinimo“ taisyklę, Bea apibūdino taip: „Virtuvėje turėjau stiklainį, pilną medinių šaukštų. Ten jų buvo gal dešimt. Galiausiai supratau, jog maišydama visuomet naudoju tik vieną ranką, taigi, man užtenka ir vieno šaukšto. Kokia prasmė turėti dešimt? Vieno užtenka.
Mano spintelės buvo užverstos valymo priemonėmis, nes aš tiesiog klausiau reklamos – kiekvienam paviršiui skirtinga valymo priemonė. Viskam valyti puikiai tinka actas, kastilijos muilą naudojame plauti grindims, lėkštėms, rankoms, su juo prausiame net savo šunį.”
Spintoje turi nebelikti – „o kas jeigu?“
B. Johnson teigia, jog paprastai žmonės naudoja apie 20 proc. drabužių esančių jų spintose, kiti 80 proc. rūbų yra laikomi dėl paprasčiausios priežasties – „o kas jeigu?“ „O kas, jeigu man prireiks eiti į darbo pokalbį ar vestuves, kas, jei šis violetinis kostiumėlis vėl grįš į madą? O kas, jei numesiu 15 kilogramų? Mes nusprendėme išsigryninti tuos 20 proc. savo garderobo, o kitus 80 proc. „o kas jeigu?“ drabužių tiesiog paleisti“, – sakė pranešėja.
Dabar Bea tikina, jog tapo lengviau keliauti, nes nebetenka sukti galvos „o ką gi aš įsidėsiu į lagaminą?“ Šeimos garaže taip pat nebeliko daiktų, kurie yra sandėliuojami lygiai taip pat kaip drabužiai – „o kas jeigu?“
Jonhsonų vonioje yra 4 rankšluosčiai kiekvienam šeimos nariui, dar 4 papildomi rankšluosčiai skirti tam, jei atvyktų svečių ar tektų maudytis baseine. Bea šeima naudoja ekologiškus kosmetikos produktus – dalį jų pagamina pati Bea, pavyzdžiui, moteris pasigamina blakstienų tušą arba plaukų laką.
Dauguma Johnsonų drabužių yra perkami padėvėtų drabužių parduotuvėse – taip stengiamasi dar kartą panaudoti tai, kas yra visiškai gera, bet kažkam jau nebetinkama. Ne tik drabužius, bet ir baldus Johnsonai perka panaudotus, pavyzdžiui, internetinėje parduotuvėje „eBay.com“. „Nusipirkę daiktą internetu, prašome, jog siuntėjas jį atsiųstų supakuotą į popierinę arba kartotinę pakuotę, nes namuose tiesiog neturime šiukšliadėžės. Tuomet gudrūs pardavėjai man bando parduoti ir šiukšlinę“, – juokavo B. Johnson.
Į parduotuvę – su sava tara
Stiklainius, įvairias pakuotes Bea namie panaudoja dar kartą: stiklainiuose, plastikiniuose indeliuose laiko įvairius birius produktus, skysčius, daiktus. Maistą tiek Bea, tiek jos šeimos nariai nešiojasi suvynioję į specialų daugkartinio naudojimo audeklą, naudodamiesi japonišku „furoshiki“ vyniojimo būdu.
„Kiekvienas vaikas mokykloje turi tam tikrą dietą – gliuteno ar laktozės netoleravimo, vegetarinę, veganinę dietą – mūsų vaikai turėjo „Zero waste“ dietą, dėl to mūsų vyniojimo audeklai puikiai į visą šią įvairovę įsipaišė“, – pasakojo B. Johnson.
Apsipirkti į parduotuvę Bea eina kartu su savo daugkartiniais medžiaginiais maišeliais ir plastikiniais ar stikliniais indais, į kuriuos sudedama viskas, ką ji nusiperka. Anksčiau Bea stengdavosi pati gaminti net savą sūrį, tačiau supratusi, jog tai mokantis daryti padarys žymiai geriau, ji tiesiog perka sūrį savoje taroje.
Kompostuoja ir perdirba net savo plaukus
Perdirbti ir kompostuoti, Bea teigimu, reiktų tik tai, ko negalite atsisakyti ar sumažinti. „Zero waste“ gyvensena skatina ne daugiau perdirbti ar kompostuoti, o pirmiausia sumažinti atliekų skaičiaus patekimą į namus. Johnsonų šeima surūšiuoja perdirbimui tinkamą popierių, stiklinius panaudojimui nebetinkamus butelius. Bene vienintelis plastikas, kuris patenka į „perdirbimo“ šiukšlinę, yra Scotto kontaktiniai lęšiai, kuriuos jis perka kas tris mėnesius.
Johnsonai kompostuoja viską – žuvies kaulus, sūrio plutas, nuo sviesto likusius popierinius pakelius – taip, sviestas vienintelis maisto produktas, kurį šeima perka pakuotėje. Kompostuojamos ir daržovių bei vaisių žievelės, tačiau tik tos, kurias būtina nulupti.
„Kompostuojame vaikų plaukus, mano vyro plaukus, į kompostinę metu ir nuo savo kirpčių nukirptus plaukus. Tačiau kitus plaukus perdirbu – ilgiau paaugintus plaukus kas kart nukerpu ir išsiunčiu organizacijoms, kurios gamina perukus vėžiu sergantiems žmonėms. Čia matau taip pat daug potencialo“, – juokavo Bea, rodydama į ilgaplaukius klausytojus.
Už pakuotę mokame mes, ne gamintojas
Bea tikina, kad jos šeima gyvendama pagal „Zero waste“ filosofiją sutaupo ne tik laiko, bet ir pinigų. B. Johnson pastebėjo, jog sutaupo apie 40 proc. visų savo išlaidų: „Po šio pasikeitimo mano vyras, pamatęs šiuos skaičius, palaimino „Zero waste“ ir liepė man tęsti pradėtą kelią. Juk perkant daiktą pakuotėje 15 proc. jo kainos mums sudaro pakuotė, ne produktas. Už tai moka ne gamintojas, o pirkėjas.“
„Visa tai daroma ne tam, kad komplikuotume savo gyvenimą, o tam, kad jį palengvintume. Dabar kolekcionuojame ir kaupiame atsiminimus, potyrius. Koncentruojamės ties „buvimu“, o ne „turėjimu“. Turime suprasti, jog kaskart ką nors pirkdami galime pasakyti, kad pakuotės mums nereikia. Juk nei vienas nesvajojame apie planetą, pilną pakuočių. Jei pareikalausime mes, alternatyvos atsiras.
Mums pradėjus daug kas komentavo, jog mes nieko nepakeisime, viena šeima – nesvarbu. Tačiau mes įrodėme, jog jie klydo – įkvėpėme tūkstančius žmonių visame pasaulyje ne tik pakeisti savo kasdienius įpročius, bet ir atidaryti „Zero waste“ verslus – bepakuotes, beplastikines parduotuvėles, išsibarsčiusias po visą pasaulį.
Gailiuosi tik vieno, kad nepradėjau taip gyventi anksčiau. Skatinu pagalvoti, ką prarasite, jei pradėsite gyventi būtent taip – pagalvokite, ką galite atrasti“, – apibendrino B. Johnson.
Idėjos bus sudėtos į knygą
Jau į daugiau nei į 20 kalbų išversta B. Johnson knyga „Namai be atliekų“ birželį pasirodys ir lietuviškai. Joje bus pristatytos Bea darnios gyvensenos idėjos.
