Vilniuje, Antakalnyje, Sapiegų parke, įsikūręs aplinkai draugiškas bendruomenės edukacinis centras „Miesto laboratorija“ veikia ir kaip hidroponinis daržas, ir kaip dirbtuvės, ir kaip kavinė. Čia pasidalinti žiniomis bei žaliosiomis idėjomis susiburia ne tik Antakalnio, bet ir kitų rajonų gyventojai.
Salotos užauginamos net Antarktidoje
Jau apie pusmetį hidroponinį daržą prižiūrintis Simonas Vileikis pasakoja, jog tokia daržininkystė – tik vyro hobis. Hidroponika tai augalų auginimo būdas, kuriam nereikalingas dirvožemis – augalai auga mineralinėmis medžiagomis praturtintame vandenyje, kuris nuolat cirkuliuoja.
„Jeigu lygintume hidroponiką su agrokultūrom ir jų auginimo principu, tai hidroponikoje naudojama 99 proc. mažiau vandens. <...> Mokslininkai džiaugiasi, kad Antarktidoje užaugino salotas, nes ruošiasi kolonizuot Marsą“, – teigia Simonas.
Hidroponikos pradininkai – kabantys Babilono sodai – tai ne naujas daržininkystės būdas, tačiau ilgai buvęs pamirštas. S. Vileikis teigia, jog hidroponiniame darže naudojamos trąšos – azotas, fosforas, kalis, kiti makro- ir mikroelementai – neteršia gamtos, auginant daržoves nėra naudojami pesticidai, augalai niekuo nėra purškiami. Taip užaugintų daržovių, Simono teigimu, negalima palyginti su tomis, kurias importuojame iš Ispanijos – jos kur kas sveikesnės.
Skatina neišmesti, o panaudoti
„Mes vadiname „Miesto laboratoriją“ darniu, edukaciniu bendruomenės centru, ką darom čia – buriam ne tik Antakalnio, bet ir viso Vilniaus bendruomenę – kaimynus, kurie nori susipažinti ir daugiau bendrauti tarpusavyje“, – sako viena centro steigėjų Renata Domeikaitė.
„Miesto laboratorijoje“ organizuojami įvairūs renginiai, koncertai, dirbtuvės, paskaitos. Čia veikia ir kavinė, kuri yra ir vienas iš pagrindinių „Miesto laboratorijos“, kaip socialinio verslo, pajamų šaltinių.
Renata teigia, jog bendruomenės centro išskirtinumas – nuolatos skatinamas antrinis daiktų panaudojimas. Visas „Miesto laboratorijos“ interjeras sukurtas iš rastų, perdarytų ar bendruomenės padovanotų baldų. Pavyzdžiui, du dideli balti stalai – tai senos baltos Sapiegų parko pastatuose rastos durys, panaudotos dar kartą.
„Miesto laboratorijoje“ taip pat rengiami ir mokymai, kurių metu visi norintys gali atsinešti po seną daiktą ar nedidelį baldą, kurį norėtų išmokti atnaujinti. Miestiečiai skatinami gerai pagalvoti, ar tikrai būtina dar gerą daiktą išmesti.
Prabanga – savi bazilikai balkone
R. Domeikaitė pasakoja, jog į „Miesto laboratoriją“ pavasarėjant vilniečiai kviečiami sužinoti daugiau apie daržininkystę mieste – kaip balkone galima užsiauginti daržovių bei prieskoninių žolelių. Pašnekovė teigia, jog mieste gyvenantiems žmonėms, kurie kilę iš kaimo, daržas – natūralus poreikis.
„Anksčiau gal atrodė, kad daržininkavimas ant palangės ar balkone labiau bobučių užsiėmimas, bet dabar į mūsų dirbtuves ateina labai daug jaunų žmonių, kurie visiškai neturėję kažkokios patirties žemės ūkio darbuose, bet jie sako „aš noriu išmokti, aš noriu užsiauginti“, – tikina Renata.
Idėjos gimė dirbant darže
„Miesto laboratorijos“ komandos narės – Agnė, Goda, Gintarė, Austė ir pati Renata – susitiko prieš bene trejus metus Sapiegų parko teritorijoje esančiame „Antakalnio darže“. Tvarią gyvenseną puoselėjantis bendruomenės centras susibūrė penkioms narėms apsikeitus idėjomis ir mintimis.
„Aš pati studijavau Amsterdame, mano magistro studijų programa buvo apie darnų vystymąsi, todėl tokių centrų pavyzdžių mačiau ir Amsterdame, tiek kitur. Mačiau, kaip tokie centrai veikia, ir man atrodė nerealu kažką tokio ir Vilniuje atidaryti. Grįžusi į Lietuvą supratau, kad čia dar nieko panašaus nevyksta“, – pasakoja Renata.
Susibūrusios merginos norėjo Antakalnyje įkurti kavinę, nes tuo metu Antakalnyje trūko vietų, kur būtų galima pasisėdėti, susitikti su draugais ar kaimynais, jei, žinoma, nenorėjai rinktis tinklinių kavinių bei restoranų. O Renata norėjo įkurti darnaus vystymosi edukacinį centrą – taip šios dvi idėjos ir susipynė.
„Pradžia tikrai nebuvo lengva, nes turėjome laimėti konkursą, kad galėtume įsikurti šiose patalpose. O paskui laukė geras pusės metų darbas viską čia įsirengti, nes šis pastatas – buvusios ligoninės dirbtuvės. Teko pasistengti, kol nykią aplinką pagyvinome.
Na, o prie tos edukacinės „Miesto laboratorijos“ pusės prisidėjo dar ir hidroponinis daržas – miestų ateitis. Būdas, kuris leidžia be jokios dirvos, be jokios saulės šviesos užsiauginti sau derlių. Žmonėms labai smalsu, ką mes čia darome", – sakė pašnekovė.
Visus hidroponiniame darže užaugintas vaisius ar daržoves „Miesto laboratorija“ panaudoja savo kavinėje – ruošia salotas, sumuštinius. Taip pat į hidroponinį daržą apsilankyti ir susipažinti kviečiami vaikai iš įvairių mokyklų.
Mums eksperimentas – kitur normali praktika
Filipinuose Renata rengė savo mokslinį darbą, domėjosi – „žaliuoju“ urbanizmu. Pamatytas praktikas, išgirstas idėjas mergina stengiasi pritaikyti ir čia, Vilniuje. Tačiau nemažai pasiūlymų „Miesto laboratorija“ susilaukia ir iš bendruomenės narių.
R. Domeikaitė pasakoja, jog stebi Europoje ir pasaulyje vyraujančias tendencijas bei analizuojamas problemas, kurias pritaiko ar apie kurias kalba ir bendruomenės centre. Pavyzdžiui, „Zero waste“ filosofija ir jos įgyvendinimas kasdienybėje arba klimato kaitos problematika ir galimi sprendimai.
„Manau, vienintelis aplinkosauginės kultūros pavyzdys, kuris egzistuoja visoje Lietuvoje, yra akcija „Darom“, daugiau panašių visuomeninių veiklų aš nesu pastebėjusi. Man pačiai labiausiai „skauda“ dėl atliekų rūšiavimo. Apskritai, žiūrint į visą aplinkosaugos filosofiją, turėtume vengti atliekų susidarymo, siekti, kad jų susidarytų kuo mažiau.
Pastebiu, kad vilniečiai nėra labai susirūpinę aplinkosaugos ir atliekų klausimais – galbūt pakeliame vieną kitą šiukšlę ir tiek. Kaip bebūtų keista, kažkodėl žmonėms ši problema vis dar tokia tolima, egzistuoja ir beprotiškai daug mitų. Liūdna, kad daugelis dar nemato prasmės rūšiuoti ir nė nežinau, kas galėtų tai pakeisti. Mane aplinkosauginės kultūros trūkumas Lietuvoje ir paskatino kažko imtis, kažką daryti, nes apie tai reikia kalbėti ir labai daug“, – sako Renata.
„Pati prieš kiek daugiau nei metus pradėjau neštis į kavines savo termosą, į kurį prašiau supilti užsisakytą kavą. Vienos kavinės atsisakydavo tai daryti, neva, jei apsinuodyčiau kava, atsigėrusi jos iš savo talpos, vis tiek kavos vieta turėtų už tai atsakyti – jie negali užtikrinti mano talpos sterilumo.
Tačiau atsinešdama savo termosą aš nesunaudoju to sunkiai perdirbamo vienkartinio kavos puodelio. Liūdna, jog kavinės nė neskatina žmonių, sakykime, taikydamos mažą nuolaidą kavai, atsinešti savo termosus ar puodelius kavai ir taip prisidėti prie aplinkosaugos“, – pasakoja Renata.
Surūšiuotų atliekų pati neturi kur dėti
R. Domeikaitė neslepia nusivylimo, jog sostinės savivaldybė neužtikrina galimybės rūšiuoti visiems. Pašnekovė rūšiuoja, deja, rūšiavimo konteinerių jos namo kieme nėra: „Per trejus metus rūšiavimo konteinerių niekaip nesugebėjau gauti. Paskutinė savivaldybės žinutė – „darome atliekų rūšiavimo sistemos pertvarką visame mieste ir jeigu iki gegužės 1-osios jūsų kieme niekas nepasikeis – kreipkitės vėl“. Tad nežinau, kiek kartų vėl reiks kreiptis.
Nežinau ko nėra – ar valios, ar lėšų, negaliu suprasti, kodėl ši sistema taip stringa – arba konteinerių nėra, arba jie nuolatos perpildyti. Kiek pati žinau, požeminių arba pusiau požeminių konteinerių Lietuvoje vis dar nėra todėl, jog „varpelius“ yra žymiai pigiau pastatyti.“
Pati Renata surūšiuotas atliekas neša, o kartais net ir automobiliu veža į kitą, šalia esantį kiemą. Pašnekovės nuomone, kaime rūšiuoti netgi lengviau nei mieste, nes kaimo vietovių gyventojai turi ne tik reikalingus konteinerius, tačiau ir galimybę kompostuoti virtuvės-maisto atliekas.
Klimato kaita – vartotojiškumo padarinys
Paklausus R. Domeikaitės, kas ir kaip turėtų pasikeisti, jog rūšiavimas ir aplinkosauga neatrodytų kaip keisti eksperimentai, o taptų natūralia praktika, pašnekovė patikino, jog jos galva, yra keli būdai, tačiau neslepia, jog tikslaus atsakymo nėra.
„Manau, yra keletas būdų – galbūt reiktų laukti, kol pasikeis visuomenės identitetas, nes mes nejaučiame taip tiesiogiai tų gamtos kataklizmų, kurios kitas šalis paskatina labiau susirūpinti klimato kaitos klausimu. Kita vertus, vaikai yra svarbus veiksnys, kuris skatins keistis visuomenę, nes pati matau, jog dabar jau ir darželiuose liečiama ši tema – tiek sveiko gyvenimo būdo, tiek rūšiavimo.
Kitas aspektas – piniginis paskatinamas – jei aš rūšiuoju, aš moku mažiau už atliekų išvežimą, nes šiuo metu, rūšiuodama aš moku tiek pat už komunalinių atliekų išvežimą, kiek ir nerūšiuojantis. Taip pat galvoju, jog keistis padėtų ir sustiprėję bendruomeniškumo ryšiai, ypač miestuose“, – teigia Renata.
Pagrindine „Miesto laboratorijos“ žinute R. Domeikaitė įvardijo galimybę dalintis pavyzdžiais, praktikomis ir idėjomis, kurias įgyvendinant ir priimant į savo gyvenimą, galima keisti ir aplinką, ir miestą, ir šalį bei mažinti taršą: „Matykim globaliai, bet veikime lokaliai!”
