Idėją atrado Amerikoje
Vilnietė Aurelija Olendraitė kartu su draugu Juliumi Lizūnu bute kompostuoja jau daugiau nei dvejus metus. Mergina šią idėją pamatė apsilankiusi pas draugę svečiuose, gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių į tai žiūrėjusi skeptiškai, šiandien A. Olendraitė skatina kompostuoti bute ir kitus.
„Apsilankiau pas savo draugę ir mano dėmesį patraukė kažkoks keistas prietaisas jos virtuvėje. Sužinojau, kad ten gyvena sliekai, tokioje mažoje, nedidelėje virtuvėje. Man ši idėja pasirodė labai nepriimtina, ji manęs net nesužavėjo. Bet kadangi svečiuose teko lankytis gana dažnai, matydavau, kaip mano draugė kompostuoja, vėliau pradėjome kompostuoti abi.
Man grįžus gyventi į Lietuvą kažkaip pritrūko tos galimybės kompostuoti. Aš visuomet rūšiavau atliekas, bet visos organinės atliekos keliaudavo į bendrąjį srautą. Galiausiai pradėjau pati kompostuoti. Mano draugas Julius galbūt irgi pradžioje skeptiškai į tai žiūrėjo, vėliau susigyveno su šia mintimi, taip toliau sėkmingai kompostuojame. Mūsų draugai taip pat užsikrečia šia idėja”, – pasakoja A. Olendraitė.
Reikia tik maišo ir sliekų
Savo virtuvėje vilniečių pora laiko kompostavimui skirtą maišą. Jį pasisiūdino patys, tačiau pirmąjį maišą A. Olendraitei teko siųstis net iš JAV: „Aš pirmą maišą parsisiunčiau iš Amerikos, nes ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje niekur negalėjau tokio rasti. Mokėjau nemažai, apie 70 eurų, dar prisidėjo ir siuntimo išlaidos. O paskui, kai draugai pradėjo prašyti panašių maišų, nusprendėme juos pradėti siūti patys.”
Dabar Aurelija su Juliumi maišus siuva ne tik giminaičiams ar draugams, pora jais prekiauja. Vieno kompostavimo maišo kaina 50 eurų, tačiau kompostuotojai tikina, jog jiems tai nėra pagrindinis pajamų šaltinis, labiau – gera idėja, kuri gali pasiūlyti žmonėms gyventi truputį ekologiškiau.
„Pirmuosius maišus, pasiskolinę siuvimo mašiną, pasisiuvome patys, vėliau susiradome siuvėją. Įkūrėme viešąją įstaigą, nuperkame reikalingas medžiagas, mūsų siuvėja pasiuva keletą maišų, o kadangi paklausa nėra ypatingai didelė, mes kuriam laikui ir „užtylame”, kol visų neišparduodame. Mano tėtis padėjo sukonstruoti stovus, kurie gali atlaikyti tikrai gana nemažą svorį. Savo rankomis per vasarą tai ir darėme. Patiems daryti ir įdomu, ir šiek tiek pigiau, nei siųstis iš užsienio”, – pasakoja J. Lizūnas.
Jau kelis metus naudojamas kompostavimo maišas vis dar patvarus. Jam naudojama speciali, tvirta, bet orui laidi medžiaga, kokybiški užtrauktukai. Taip pat maišo apačioje yra anga, kurią atrišus galima išsiimti jau perdirbto komposto – biohumuso, kurį A. Olendraitė vadina daržininkų auksu.
Tačiau kompostavimui reikia ne tik specialus maišo, bet ir Kalifornijos sliekų, kurie užtikrina greitesnį organinių atliekų skaidymo procesą bei užkerta kelią nemaloniam kvapui susidaryti: „Sliekai yra tai, kas perdirba, jie per parą suvalgo pusantro savo svorio – beveik dvigubai tiek, kiek patys sveria. Jeigu maiše geros sąlygos, jie darbuojasi gana intensyviai.
Kalifornijos sliekai net šiek tiek raudonesni, aktyvesni nei Lietuvos naktiniai sliekai, vien todėl, kad jų apytaka greitesnė. Pastebėjome, jog sliekai mėgsta saldžius dalykus, pavyzdžiui, jie bus aplipę aplink meliono, bananų ar arbūzų žieves”, – pasakoja A. Olendraitė.
Sėkmingam procesui – kelios taisyklės
Norint po kelių mėnesių jau turėti perdirbto komposto, A. Olendraitė pataria laikytis kelių taisyklių. Pirmiausia, mergina tikina, jog į komposto maišą nereiktų mesti citrusų, kurie gali neigiamai paveikti sliekų odą: „Kadangi kompostuojame bute ir nenorime, kad atsirastų kažkoks nemalonus kvapas, nekompostuojame potencialių „smirdukų”, kaip mes juos vadiname – svogūnų, česnakų, pieno produktų, nes šie gali greičiau sukelti kažkokį nemalonų kvapą. Citrusų taip pat nekompostuojame, nes jie gali sukelti nepageidaujamą poveikį sliekams. Visas kitas organines atliekas galima kompostuoti.”
Kompostavimui puikiai tinka ir popierius bei arbatos pakeliai. J. Lizūnas juokauja, jog sliekai puikiai valgo ir „juodąją buhalteriją”.
Karštą vasaros dieną maišą reiktų paslėpti nuo tiesioginių saulės spindulių, taip pat nuolatos stebėti, ar jame ne per sausa, ar ne per drėgna. Taip pat tokią kompostinę galima laikyti ir buto balkone ar terasoje, tačiau A. Olendraitė tikina, jog po rudeninių liūčių, kuomet komposto maišas buvo užpiltas, jo į lauką nebenešanti. Mergina pataria, jog ir į užkampį maišo nukišti nereikėtų.
Esant palankioms sąlygoms sliekams dauginantis, kompostavimo procesas užtrunka iki šešių mėnesių. Nepavykus reiktų nepasiduoti, A. Olendraitė teigia, jog pradėti kompostuoti iš naujo yra tekę ir pačiai. Baiminantis, jog maiše ar aplink jį neatsirastų muselių, reiktų į kompostą įdėti daugiau popieriaus ar užpilti pjuvenų.
„Aš ir pati esu visada pasiruošusi padėti atsakyti į visus klausimus, todėl ir „Facebook” paskyroje susikūrėme grupę, kur galime vieni su kitais dalintis informacija. Būna, jog žmonės parašo, jog jiems neišeina, nuvažiuoji, padedi jiems vėl viską „užkurti”.
Galiausiai, kai viską perpranti ir išmoksti – viskas išeina. Kartais būna muselių kiaušinėlių ant jau nusipirkto obuolio, kurio lupenas ir sudedi į komposto maišą. Taip, pasitaiko, kad jų ir šiaip atsiranda, tačiau su popieriumi viskas puikiai išsigyvendina”, – pasakoja A. Olendraitė.
Gautą kompostą panaudoja augalams
Komposto maišo konstrukcija užtikrina, jog jame neužsistovėtų susikaupęs vanduo. Jis, pro maišo apačioje esančią angą, išbėga: „Pati maišo konstrukcija yra gerai suprojektuota – vanduo jame neužsistovi, per apačią viskas išbėga, pavirsta į tokią sliekų arbatėlę, kuria vėliau galima puikiausiai laistyti gėles, šiek tiek atskiedus, nes gaunamas koncentratas”, – patarimais dalinasi A. Olendraitė.
Susidariusį kompostą pora panaudoja augalams – gėlėms, prieskoninėms žolelėms sodinti, tręšti. A. Olendraitė tikina, jog gautas biohumusas veikia kaip vitaminas.
„Atėję svečiai sureaguoja įvairiai, vieni, kurie labiau prie gamtos, nustemba, palaiko, kitiems būna labai keista ir nesuprantama, kaip virtuvėje gali būti kompostinė, o joje gyventi sliekai. Skeptiškų ar neigiamų nuomonių nesusilaukiame, galbūt žmonės taip ir pagalvoja, bet nepasako. Skeptikai dažniausiai pakeičia nuomonę, kuomet pamato, kokie gražūs auga pas mus augalai, prieskoninės žolelės dėl biohumuso”, – pasakoja A. Olendraitė.
Idėją laiko visuomeniniu darbu
„Institucijos gali paskatinti, bet proveržio reikia pas pačius žmones. Tam reikia pradėti mokyti vaikus, juos šviesti, galbūt dar darželyje ar mokykloje, pavyzdžiui, galima pasistatyti tokį kompostavimo maišą ir klasėje, kur drauge vaikai mokytųsi, kaip reikia kompostuoti, kaip vyksta natūralus perdirbimas.
Labai norėčiau, jog mažėtų žmonių išmetamų šiukšlių kalnai. Visų pirmiausia, atrodo, visai nesudėtinga plastiką, popierių, stiklą rūšiuoti – ir tai dar nelabai daug kas iš mūsų rūšiuoja. Sliekai, kompostavimas bute, manau, yra dar kitas žingsnis, einantis po rūšiavimo”, – teigia A. Olendraitė.
J. Lizūnas sako, kad prieš dvidešimtmetį matyt niekas nebūtų pagalvojęs, jog popierių ir plastiką dėsime į atskiras šiukšliadėžes, o ne bėgsime viską sumetę į vieną šiukšliadėžę paskui atvažiavusį šiukšliavežį: „Čia svarbus ir mūsų paliekamas pėdsakas po savęs – idėja, kurią tikrai verta pabandyti. Maža paslaptis, bet ir šiukšles tenka rečiau nešti. Laikau tai mūsų visuomeniniu darbu.”
