Nesutaria, kiek iš tiesų susidaro pramoninių atliekų
„Lietuvos energijos” Kogeneracinių jėgainių projektų tarybos direktorius Nerijus Rasburskis teigia, jog Kaune, priešingai nei Vilniuje, su po rūšiavimo likusiomis atliekomis bus deginamos ir pramoninės atliekos: „Vilniuje bus deginamos tik po rūšiavimo likusios komunalinės atliekos. Kaune – ir po rūšiavimo likusios komunalinės atliekos, ir pramoninės atliekos, ir vandenvalos nuotekų dumblas, o taip pat, esant poreikiui, gali būti deginamas bet koks kitas kuras, kuris naudojamas įprastose katilinėse, pavyzdžiui, durpės, ligninas, biokuras.
Pagal Europoje pirmaujančios inžinerijos, aplinkosaugos ir architektūros bendrovės SWECO atliktus skaičiavimus, Lietuvoje pramoninių atliekų, tinkamų energijos gamybai, susidaro apie 400 tūkst. tonų. Pažymėtina, kad šiandien vien Klaipėdos „Fortum” jėgainė sudegina daugiau kaip 50 tūkst. tonų pramonių atliekų ir didžiąja dalimi tik iš Klaipėdos regiono.”
Tačiau Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius mano, jog tikrasis pramonių atliekų susidarymo kiekis išlieka neaiškus: „Dėl pramoninių atliekų – didelis nesusišnekėjimas. Pramonininkai teigia, jog jau šiuo metu per metus susidaro mažiau nei 100 tūkst. tonų degintinų atliekų, „Lietuvos energija” teigia, jog jų yra apie 400 tūkst. tonų ir daugiau. Pateikiamos ribos per daug skirtingos.”
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pripažįsta, jog situacija su pramoninėmis atliekomis Lietuvoje yra išties sudėtinga: „Taip, su pramoninėmis atliekomis Lietuvoje sudėtingiau. Pramoninėmis atliekomis galime laikyti ir baldų gamyboje atliekančias medžio atraižas, tačiau, sakykime, kitų gamybinių procesų metu susidarančias pjuvenas tokiomis atliekomis jau nelaikytume. Būtent nuo to priklauso ir pramoninių atliekų kiekio skaičiavimai – jie nėra tikslūs. Šiuo metu bandome šiuos skaičiavimus ir apskaitą peržvelgti ir spragas panaikinti.”
Pramonininkai: būsime suvaržyti įstatymais
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Energetikos komitetas dar šių metų balandžio mėnesį Lietuvos Vyriausybei įteikė savo poziciją išsakantį raštą, kuriame pateiktas pramonininkų vertinimas Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių statybų atžvilgiu.
„Teikdami savo vertinimus ir poziciją tiek Energetikos ministerijai, tiek Vyriausybei, išsakėme, jog esame sunerimę, kad pramonininkai tiesiog bus įstatymais ar kitokiais draudimais priversti naudotis šių jėgainių paslaugomis", – teigia Raminta Radavičienė, LPK atstovė bei Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos prezidentė.
Asociacijos „Lietuvos mediena” direktorius Raimundas Beinortas patikino, jog medienos pramonė Lietuvoje dirba išvis nepalikdama atliekų: „Bandymas pritempti ir paversti kenksmingomis atliekomis baldines plokščių atraižas – nepasisekė. Sunkiai, tačiau mes įrodėme, jog taip galvoti – kvaila. Tokios plokštės puikiausiai sudega ir mūsų turimuose katiluose. O žiedinės ekonomikos akivaizdoje mes iš visų kitų pramonės sektorių esame išsiveržę stipriai į priekį, nes dirbame be atliekų."
„Patys ūkio subjektai – pramoninkai, ieško pigesnių, racionalesnių ar priimtinesnių atliekų tvarkymo būdų. Nerimaujame, ar turėsime apsisprendimo alternatyvą ateityje, sakykime, atliekas deginti „Akmenės cemente” ar net eksportuoti į užsienį, jei mums tai labiau apsimokės”, – tikina R. Radavičienė.
„Dar kartą pakartosiu, kaip buvo suformuluota ir teiktame rašte: mums, medienos pramonei, Kauno kogeneracinė jėgainė – nereikalinga. Antrinės žaliavos arba gamybos metu susidarančios atliekos iš mūsų iškeliauja dviem kanalais – gaminant energiją ir į plokštynus, kurie likusias atraižas iš mūsų priima nemokamai. Jei vežtumėme jas į Kauno jėgainę, už tai dar turėtume patys susimokėti vartų mokestį", – pasakoja R. Beinortas.
Bijoma galimų alternatyvų ribojimų
Teikdama savo poziciją dėl deginimo įrenginių planavimo ir statybos Lietuvoje, LPK pažymėjo, jog turėtų būti įvertintos alternatyvios atliekų tvarkymo galimybės, pavyzdžiui, pradėtas ruošti aukšto kaloringumo kuras iš atliekų, jį parduodant deginti įmonei AB „Akmenės cementas“ arba eksportuojant atliekas į užsienį, kur susidaro atliekų deginimo pajėgumų perteklius.
M. Nagevičius teigia, jog minimas „Akmenės cementas” ne tik pramonines atliekas, tačiau ir susidariusį dumblą ruošiasi deginti nemokamai: „Nuotekose susidarantį dumblą nemokamai ruošiasi deginti „Akmenės cementas”, o ir kiekiai jo labai nedideli. Be to, būtų deginamas tik užterščiausias dumblas, nes kitur jo jau nebebūtų galima panaudoti, o pastarojo per metus susidaro iki 10 tūkst. tonų, lyginant su jėgainių galingumais – 615 tūkst. tonų – tai visiška smulkmena.”
„LPK susirūpinimą taip pat kelia galimi alternatyvių atliekų tvarkymo pasirinkimų ribojimai ateityje, verčiant pramonės įmones atliekas deginti tik vienoje įmonėje už jos diktuojamą atliekų deginimo mokestį. Valstybei planuojant taikyti ekonominę priemonę – atliekų deginimo mokestį ir atitinkamai augant atliekų deginimo kainai, pramonės įmonės bus dar labiau motyvuojamos mažinti susidarančių atliekų kiekį. Todėl atliekų kiekio pramonėje mažėjimas turėtų būti iš anksto įvertintas”, – pasakoja R. Radavičienė.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika tikina, jog pramonininkams nėra ko baimintis: „Manau, pagrindo tokiems susirūpinimams nėra. Bet kokiu atveju, jie turi savas atliekas sutvarkyti ir tos alternatyvos, manau, bus ir išliks. Visgi prioritetas yra ne atliekų deginimas, o galimybė perdirbti. Tačiau alternatyva, kaip sakykime, „Akmenės cementas” – bus."
Prognozuoja atliekų mažėjimą
Atliekų kiekio mažėjimas ne tik pramonėje, tačiau ir buityje pastebimas jau dabar. Šiuo metu į sąvartynus patenka apie 30 proc. komunalinių atliekų, anksčiau jų buvo virš 50 proc. M. Nagevičiaus teigimu, prie to prisidėjo atidaryti perrūšiavimo, mechaninio-biologinio apdorojimo centrai ir įvesta depozito sistema.
„Turime nepamiršti ir žiedinės ekonomikos tikslų – artimiausiu metu turėtų būti patvirtintos Europos Sąjungos direktyvos, kurios nurodo, jog perdirbti reikia nemažiau kaip 65 proc. komunalinių atliekų srauto. Iš likusių 35 proc. visko sudeginti vis tiek neišeis, nes ne viskas dega – maždaug 5–10 proc. iškeliautų į sąvartyną, tuomet jėgainėms lieka apie ketvirtadalis susidariusių komunalinių atliekų deginimui. Tai didžiausias numatomas kiekis jau 2030 metais. Jei direktyvas vykdysime – atliekų mažės”, – tikina M. Nagevičius.
R. Radavičienė teigia, jog ateityje keisis tiek degintinų atliekų rūšys, tiek ir kiekis: „Jog degių atliekų kiekiai ateityje mažės – faktas, tam nereikia būti ir dideliu mokslininku. Tai susiję ir su žiedinės ekonomikos koncepcija.
Artėjant prie žiedinės ekonomikos politikos įgyvendinimo, vis daugiau bus peržiūrimi gamybos procesai, pakartotinai naudojamos žaliavos, keisis atliekų sudėtis ir kiekiai, o tuo pačiu neišvengiamai bus priverstas transformuotis ir atliekų tvarkymo sektorius, o atliekų šalinimo pamažu reiks iš viso atsisakyti.”
K. Mažeika sako, jog atliekų mažėjimo tendencija numanoma: „Tokia tendencija yra tikėtina. Matome, dėl emigracijos mažėja ir žmonių kiekis – mažėja ir atliekų. Patys gamintojai yra suinteresuoti gaminti kuo mažiau taršius produktus."
Pritrūkę atliekų deginsime biokurą?
M. Nagevičiaus teigimu, atliekų tiek Vilniaus, tiek Kauno kogeneracinėms jėgainėms pirmaisiais jų eksploatavimo metais turėtų tikrai užtekti: „Pirmaisiais jėgainių eksploatacijos metais atliekų turėtų užtekti, tačiau ir dabar 2016 metų Aplinkos apsaugos agentūros pateikta preliminari statistika rodo, jog laviruojama ant ribos.”
Remiantis „Lietuvos energijos” skaičiavimais, pateiktais N. Rasburskio, tokių jėgainių įprastas eksploatacijos laikotarpis 20–25 metai, o numatomas atsipirkimas sieks kiek daugiau nei 10 metų.
K. Navickas patvirtina, jog dešimtmečiui atliekų užteks, vėliau, jų pristigus, bus deginamas biokuras. Tačiau aplinkos ministras taip pat tikina, jog pats užtikrins, kad atliekų kiekis jėgainėse būtų kuo mažesnis.
„Ką esu pažadėjęs ir įsipareigojęs, ir ko noriu toliau laikytis, yra tai, jog buitinių ir pramoninių atliekų kiekis šiose jėgainėse turi būti kuo mažesnis. Turint omenyje žiedinės ekonomikos pagrindus ir įsitvirtinimą, rūšiavimą. O skaičiuojant atliekų kiekius, skirstant jas visoms trims jėgainėms Lietuvoje – Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune – buvo paskaičiuota, jog esamų atliekų užteks dešimčiai metų į priekį. O po dešimtmečio, skaičiuojama, jog jei atliekų pritrūks, pastatytuose katiluose būtų galima toliau deginti biokurą”, – pasakoja K. Navickas.
K. Mažeika biokuro deginimą atliekų katiluose ir tokį kuro pasikeitimą palaiko: „Vertinu teigiamai tokį pasikeitimą. Biokuras – vietinių verslininkų produktas – juk tai gerai. Beje, turime ir senus, istorinius sąvartynus, kuriuos galėtume rekultyvuoti – juose yra daug degių atliekų, pavyzdžiui, plastikai."
M. Nagevičius mano, jog nuo pat pradžių buvo padaryta klaida – sukurtas negeras pamatas šiems projektams: „Iš principo, jie yra geri, bet įgyvendinimo būdas yra visiškai kreivas. Ne verslas ėmėsi pastatyti šias jėgaines, o pati valstybė. Iš karto kyla klausimas – ar visa tai yra daroma pigiausiai, racionaliausiai, ar ekonomiškai efektyviausiu būdu. Taip pat, atsiranda priešprieša – tarp valstybės intereso, kad tų atliekų mažėtų ir valstybės intereso, kad tų atliekų užtektų valstybinėms įmonėms.”
„Baimė buvo, bet mes tvirtai pasakėme, kad į tą jėgainę mūsų atliekos tikrai nevažiuos, mes turime kur savas atliekas pasidėti. Mūsų katilai ne ką prastesni, nei planuojami statyti. Apskritai, Kauno projektas, mūsų galva, yra perteklinis dalykas Lietuvai. Deginimo turime išvengti, atliekas turime perdirbti antrą, trečią ir ketvirtą kartą – kiek išeis. Galiu pasakyti, jog manau, kad pats jėgainės statymas, nesvarbu, ar ji bus ateityje, ar ne – yra geras verslas, todėl mūsų išsakyti argumentai – neveikia", – teigia R. Beinortas.
Aplinkos ministras K. Navickas patikino, jog jėgainių perspektyvumu tiki: „Tikiu, kad projektai perspektyvūs: ilgalaikėje perspektyvoje, visų trijų jėgainių pajėgumai Lietuvai yra per dideli, turint omenyje, kaip minėjau, jog atliekų pilnai pakaks ateinančiam dešimtmečiui, o mano ir kitų ateityje būsiančių aplinkos ministrų uždavinys yra dar labiau tą atliekų kiekį sumažinti.
Tačiau pasikartosiu, visas tris jėgaines bus galima lengvai pritaikyti biokuro deginimui, juolab, kad po dešimtmečio atliekų deginimui skirti įrengimai „Lietuvos energijai” jau turės būti atsipirkę. Atliekų vis tiek liks, visiškai mes jų tikrai neišvengsime.”
ES parama didins Lietuvos nepriklausomumą
N. Rasburskis dar dartą patikino, jog ES piniginė parama skiriama tik Vilniuje statomos kogeneracinės jėgainės projektui, Kaune parama net ir negalima: „Taip yra todėl, kad tai yra ne tik komunalines atliekas, bet ir nepavojingas pramonines atliekas bei vandenvalos įmonių dumblą kurui naudosianti jėgainė. Be to, joje, kaip jau minėjau, galima deginti ir kitas kuro rūšis: biokurą, šiaudus, ligniną ir t.t. Tuo tarpu ES remia tik komunalines atliekas energijos gamybai naudojančių įrenginių statybą."
Energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno patarėja Aurelija Vernickaitė sako, jog paramos Kauno jėgainės projektui buvo ieškota: „Kauno projektui taip pat ieškota paramos, tačiau Europos Komisija ES fondų investicijų lėšomis sutiko finansuoti tik vieną didelį kogeneracijos iš atliekų deginimo įrenginį Lietuvoje, todėl Kauno projektui įgyvendinti pasirinktas kitas finansavimas.
Energetikos projektus turi beveik visos ES šalys-narės ir jiems yra skiriamas ES finansavimas. Energetikos ministerija dar papildomai turi priemonę ir nedidelės galios biokuro kogeneracijai remti, kuri taip pat yra finansuojama ES fondų investicijų lėšomis."
Taip pat N. Rasburskis teigia, jog Vilniaus jėgainės projektui taikoma ES parama didins Lietuvos energetinį nepriklausomumą: „Iš esmės šio projekto apimtyje ES parama bus efektyviai panaudojama mažinant Lietuvos energetinę priklausomybę nuo energijos importo."
Paklausus, ar kogeneracinių jėgainių projektų investicijos Lietuvoje ne per didelės, A. Vernickaitė užtikrino, jog jos pagrįstos: „Europos Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas padarė išvadą, kad investicijos pagrįstos. Tiek ministerija, tiek Lietuvos verslo paramos agentūra, vertindamos projektą, atmetė bet kokias nebūtinas projektui įgyvendinti išlaidas.
Be to, jos dar kartą papildomai buvo vertinamos Europos Komisijoje. Pažymėtina, kad net jeigu dabar, ar projekto įgyvendinimo metu, būtų nustatyta, kad kažkuri investicijų dalis nėra pagrįsta, ta lėšų dalis tiesiog nebūtų neišmokėta projekto vykdytojui."
Abejojančius skatina apsilankyti Klaipėdoje
Abejojančius Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių statybomis ir būsima nauda K. Rasburskis kviečia apsilankyti jau ketverius metus veikiančioje Klaipėdos „Fortum" jėgainėje. Į ją „Lietuvos energija" jau buvo surengusi ne vieną ekskursiją bendruomenių atstovams.
„Manome, kad visų pirma svarbu patiems gyventojams pamatyti kaip veikia šiuolaikinės, aukščiausius aplinkosaugos standartus atitinkančios jėgainės, o ne klausytis galimai konkurentų samdomų ir neigiamą nuomonę formuojančių asmenų skleidžiamu melu, apie neva nevaldomą ir ypač kenksmingą taršą", – tikina N. Rasburskis.
K. Mažeika pasakoja irgi lankęsis Klaipėdos jėgainėje ir naujais projektais tikintis: „Kalbant apie taršą – tai tikrai visus europinius reikalavimus atitinkantis projektas su išbandytomis technologijomis, tai nėra kažkoks pilotinis projektas. Esu lankęsis ir Klaipėdos jėgainėje, stebėjęs, kaip vykdomas monitoringas. Baimės dėl teršalų tikrai neturėtų būti.
O kalbant apie projektų perspektyvumą – na taip, yra čia tokių pamąstymų, galbūt pajėgumai yra per dideli, bet jei jie aprūpins energija visą Vilnių ar didžiąją dalį Kauno, atsiras ir konkurencingumas, kuris sumažintų kainas – čia išloš vartotojai."
