Nuošaliame Talino rajone, apie 20 minučių kelio automobiliu nuo miesto centro, jau beveik keturias dešimtis metų stovi Iru jėgainės katilai. Sena elektrinė 2013 metais rekonstruota į atliekas energija verčiančią jėgainę.
Iš atliekų gaminama energija, žinoma, ir prasideda nuo atliekų. „Eesti Energia” priklausančios atsinaujinančios energijos kompanijos „Enefit Taastuvenergia” vadovas Aavo Kärmas kartu su dviem kolegomis aprodė, kur viskas prasideda.
„Kasdien nuo 80 iki 100 sunkvežimių neišrūšiuotų atliekų atvežama į jėgainės teritoriją. Atliekos vežamos ne tik iš Talino, tačiau ir kitų šalies regionų, pavyzdžiui, centrinės Estijos”, – pasakojo pašnekovas, atvedęs DELFI žurnalistus į didžiulį loftą, kuriame pasitiko nemalonūs kvapai.
Nors tai – neišrūšiuotos gyventojų šiukšlės, tarp atliekų matyti ir nemažai stiklo ar plastiko butelių. „Ką jau žmonės meta į konteinerį, tokias atliekas ir turime”, – atsiduso pašnekovas.
Dalį atliekų importuoja
Kasmet Estijoje surenkama apie 470 000 tonų atliekų, o atmetus Estijos gyventojų namuose išrūšiuojamų atliekų dalį lieka beveik 300 000 tonų mišriųjų komunalinių atliekų.
„Iru šiukšles energija verčiančioje jėgainėje per metus galima sudeginti apie 250 000 tonų mišriųjų komunalinių atliekų. Taigi galime panaudoti didžiąją kasmet Estijoje surenkamų komunalinių atliekų kiekio dalį. Jėgainė statyta atsižvelgiant į šilumos poreikį Taline ir į Estijos gyventojų išmetamų komunalinių atliekų kiekį. Galime pasakyti, kad šios jėgainės pajėgumai Estijai labai tinkami”, – pasakojo „Eesti Energia” ryšių su visuomene vadybininkas Kaarel Kusk.
Nors prieš statant jėgainę buvo manoma, kad pakaks šalyje esamų atliekų, visgi dabar estai dalį jų importuoja iš Suomijos ir Airijos.
„Iš pradžių planuota, kad atliekas energija verčiančioje jėgainėje bus naudojamos tik vietinės atliekos. Sprendimas dėl investicijų priimtas likus daugiau nei 2 metams iki jėgainės eksploatavimo pradžios. Kadangi situacija dėl atliekų tvarkymo per tuos dvejus metus Estijoje reikšmingai pasikeitė, nuspręsta importuoti atliekas tam, kad būtų užtikrintas reikiamas degalų srautas. Pastaraisiais metais apie 20 proc. naudojamų atliekų importuojamos”, – aiškino K. Kusk.
Pašnekovai, paklausti, kodėl vietoj pakankamai tolimos Airijos nepasirinko kitos importo šalies, paaiškino, kad tokios šalys kaip Švedija yra jau pakankamai išvysčiusios atliekas energija verčiančių jėgainių sistemą, tad jiems patiems tenka ieškoti atliekų užsienyje.
Mažiau atliekų sąvartynuose
Aavo Kärmas, aprodydamas jėgainės teritoriją, atkreipė dėmesį į valymo įrenginius: „Trečdalį šios jėgainės kainos sudaro būtent valymo įrenginiai.”
Anot pašnekovų, vietiniai dėl jėgainės statybų nesipiktino, kadangi pirmieji jėgainės katilai čia stovėjo jau XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tad jie spėjo priprasti.
„Žinoma, prieš statant atliekas energija verčiančią jėgainę buvo diskusijų su vietos gyventojais ir jos tęsėsi pradėjus eksploatuoti jėgainę. Aiškiname vietos bendruomenei, kaip veikia jėgainė, kokios valymo sistemos čia naudojamos, koks yra poveikis aplinkai ir pan. Galime pasakyti, kad neturime problemų su vietos bendruomene. Jėgainė ir vietiniai gyventojai gali egzistuoti ir gyventi vieni šalia kitų”, – aiškino K. Kusk.
Jo kolega Aavo Kärmas pridėjo, kad per pastaruosius ketverius metus krito šildymo kainos Taline, kadangi atliekų deginimo jėgainės išgaunama energija kur kas pigesnė nei dujos.
Iru jėgainė turi vieną klientą – „Utilitas Tallinn“, kuriam parduodama visa šiluma, pagaminta jėgainėje. O jie savo ruožtu ją perparduoda smulkesniems klientams, aiškino pašnekovai.
K. Kusk taip pat pabrėžė, kad dėl atsiradusios jėgainės pagerėjo atliekų tvarkymo situacija Estijoje.
„Pavyzdžiui, 2013 m. pradėjus eksploatuoti atliekų deginimo jėgainę sąvartynuose atsiduriančių atliekų kiekis sumažėjo apie 10 proc. , lyginant su 2012 m. fiksuotais 35 proc. ir 2011 m. 61 proc. sąvartynuose atsiduriančių komunalinių atliekų rodikliais. Atliekų tvarkymo įmonėms pigiau atgabenti atliekas į mūsų jėgainę nei atiduoti į sąvartyną”, – teigiamus aspektus vardijo pašnekovas.
Panaudota sena jėgainė padėjo sutaupyti
„Štai čia yra vieta, kur galima pamatyti, kaip sujungėme senąją jėgainę su naująja panaudoję tą pačią infrastruktūrą, čia XX amžius susijungia su XXI amžiumi“, – rodydamas į didžiulius įrenginius sakė Aavo Kärmas.
Estai panaudojo seną turimą termofikacinę jėgainę ir tai, anot pašnekovų, jiems padėjo sutaupyti.
„Iš viso į Iru jėgainę buvo investuota 105 milijonai eurų. Iš esmės galime sakyti, kad kainą padėjo sumažinti tai, jog naują jėgainę statėme integruodami ją į prieš tai buvusią seną termofikacinę jėgainę. Sutaupėme, nes galėjome panaudoti jau esamos elektrinės dalis – mes jau turėjome jungtį su elektros tinklais, šildymo sistemą su siurbliais, jau buvo dūmų kaminas ir kitos sistemos”, – kainą paaiškino K. Kusk.
Vilniuje planuojama jėgainė – kur kas brangesnė
Vilniuje planuojama statyti kogeneracinė atliekų deginimo ir biokuro jėgainė kainuos kur kas brangiau. Nors „Lietuvos energija” įsigijo seną termofikacinę jėgainę (TEC-3), tačiau naują kogeneracinę elektrinę statys nuo nulio.
O ir atliekų per metus joje planuojama sudeginti tik 160 tūkst. tonų arba net 90 tūkst. tonų mažiau nei Estijos jėgainėje.
Anot „Lietuvos energijos“ Kogeneracinių jėgainių projektų tarnybos vadovo Nerijaus Rasburskio, Vilniaus atveju senos termofikacinės jėgainės techninis pritaikomumas neįmanomas.
„Lietuvos energija“ atliekų deginimo jėgainei tiesiogiai panaudoti TE-3 įrenginių techniškai negalėjo t.y. nei katilų (jie nepritaikomi atliekų deginimui), nei garų turbinų (garo slėgis skiriasi daugiau kaip du kartus) nei esamų, fiziškai bei morališkai pasenusių ir šiandienį laikmetį neatitinkančių, pagalbinių įrenginių (suslėgto oro, technologinio vandens paruošimo ir kt.)”, – aiškino N. Rasburskis.
Visgi pašnekovas tikino, kad atliekų deginimo jėgainė bus prijungta prie viešų inžinerinių sistemų ir buitinių nuotekų, elektros energijos, vandens, šilumos sistemų, tad, anot N. Rasburskio, esama infrastruktūra netiesiogiai bus išnaudojama.
Vilniaus kogeneracinės jėgainės atliekų dalies kaina sieks apie 140 mln. Eur, kai tuo tarpu Talino Iru jėgainė kainavo 105 mln. Eur. Be to, estai į jėgainę investavo patys, o Lietuvos projektą remia Europos Sąjunga.
„Bendra jėgainės projekto vertė siekia apie 350 mln. eurų. Europos investicinis bankas naujosios jėgainės statybai skyrė iki 190 mln. eurų paskolą, tačiau jų paskola gali sudaryti tik 50 proc. jėgainės vertės. Europos Komisija (EK) yra patvirtinusi projektui skirtą iki 140 mln. eurų ES paramos. Likusią dalį lėšų investuos pati „Lietuvos energija“. Vilniaus kogeneracinės jėgainės atliekų dalies kaina apie 140 mln. Eur, biokuro dalies – apie 210 mln. Eur“, – sakė N. Rasburskis.
Paklaustas, kaip bus panaudojama „Lietuvos energijos“ už 10 mln. eurų įsigyta termofikacinė elektrinė, pašnekovas atsakė, kad tolimesni veiklos planai priklausys nuo LR Energetikos ministerijos rengiamos Nacionalinės energetikos strategijos ir jos įgyvendinimo.
Atliekų bus, jei vengsime tikros žiedinės ekonomikos
N. Rasburskis aiškino, kad Vilniaus kogeneracinė jėgainė užtikrintų Europos Komisijos keliamų žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimą – sąvartynuose šalinti tik iki 5 proc. atliekų.
Aplinkos viceministras Dalius Krinickas sakė, kad teko ilgai derėtis su Europos Komisija, kol buvo priimtas sprendimas dėl investavimo į jėgainę Vilniuje.
„Mes turėjome parodyti, kokių priemonių imsimės žiedinės ekonomikos tikslams pasiekti. Derybų metu priėjome prie susitarimo, kad galėsime sudeginti 30 proc. komunalinių atliekų. Tai reiškia, kad įgyvendinant žiedinės ekonomikos planą, 65 proc. atliekų mes padedame į šoną, kurias turėsime perdirbti. Tokiu principu veikia ir kitos valstybės – Vokietija, Skandinavijos šalys. Jie taip pat 65 proc. komunalinių atliekų turi perdirbti, o deginimui lieka visi 35 proc., sąvartynams lieka 0 proc. O Lietuvoje pasiliekame 5 proc. atliekų sąvartynams”, – sakė viceministras.
Visgi kaip esminę problemą D. Krinickas įvardina Lietuvos siaurą požiūrį į žiedinę ekonomiką. Čia ji suprantama kaip atliekų deginimas ir jų tvarkymas sąvartynuose, tačiau, anot viceministro, Lietuvoje net nėra diskusijų apie pramonės pasikeitimą.
„Esminis dalykas yra tas, kad mes turėsime degiųjų atliekų pakankamai daug, jeigu mes nepradėsime kalbėti apie tikrąją žiedinę ekonomiką. Tai, visų pirma, yra nauji produktų dizainai, kas yra plačiai kalbama kitose šalyse. Pas mus tokių diskusijų kol kas nėra, nes dažnai žiedinė ekonomika yra tapatinama su deginimu ar šalinimu sąvartyne. Tai pirmas etapas yra naujas produktų dizainas, antras – naujos gamybos technologijos, kas prives prie vadinamosios ketvirtosios pramonės revoliucijos. Taip pat, ko dar nėra pas mus, tai antrinių žaliavų standartai, atliekų nelaikymas atliekomis.
Kol mes nešalinsime priežasčių, dėl kurių susidaro didelis atliekų kiekis, tol turėsime didelį atliekų kiekį deginti. Ir ši dalis pas mus yra apleista. Pats laikas pradėti kalbėti apie patį pirminį tašką, nuo ko viskas priklauso – jei mes importuosime vienkartinių produktų daug, jei nekeisime gamybos ir produktų dizaino, tokiu atveju žiedinės ekonomikos tikslų nepasieksime”, – aiškino D. Krinickas.
Anot jo, visa Europos Komisijos analizė remiasi į žiedinės ekonomikos veiksmų planą, kuriame nurodytos priemonės, susijusios su naujų išteklių suradimu, taip pat tokiais gamybos standartais, kai į Europos Sąjungos vidaus rinką negalėtų būti įvežami tam tikri produktai, kurių neįmanoma perdirbti.
„Grėsmė yra ta, kad iki 2019 metų mes Lietuvoje neturėsim naujų krypčių, kur mums reikia investuoti ar finansuoti kaip pagalbą pramonei, tai mes nepakliūsim į naują finansavimo etapą, nes jis ateina 2020 metais su nauju žiedinės ekonomikos politiniu paketu”, – nuogąstavimus išsakė viceministras.
Mokės baudas, kad būtų ką deginti?
Lietuvos atsinaujinančių energetikos išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius, nors ir pritaria jėgainės Vilniuje statyboms ir mato naudą, tačiau įžvelgia konfliktą, kuris gresia ateityje.
„Pavojinga per daug prisistatyti tų deginimo jėgainių, nes tai sustabdys perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Bet Vilniaus jėgainė tai reikalinga. Daugiau ginčų yra dėl Kauno, nes ir Vilnius, ir Kaunas, ir Klaipėda, dar „Akmenės cementas” planuoja deginti atliekas”, – teigė M. Nagevičius.
Lietuvos atsinaujinančių energetikos išteklių konfederacijos prezidentas mano, kad Lietuva atliekų stygiaus problemą spręs ne taip kaip estai ir atliekų neimportuos, o bandys pristabdyti realųjį žiedinės ekonomikos įgyvendinimą.
„Manau, kad atliekų importas Lietuvai negresia, tačiau atsiras didelis interesas, kad atliekų užtektų. Tad ateityje yra užprogramuotas konfliktas tarp valstybės plačiąja prasme įgyvendinti žiedinės ekonomikos direktyvas, kurios dar nėra net priimtos, ir atliekų deginimo operatorių, kurie sieks, kad užtektų atliekų. Tai jeigu, kaip planuojama, 65 procentai atliekų bus perdirbta, tai atliekų šioms keturioms jėgainėms deginti tikrai neužtektų. Kažkuri liktų be atliekų”, – sakė M. Nagevičius.
Pašnekovas neatmeta galimybės, kad norint, jog ateityje komunalinių atliekų deginimui pakaktų, Lietuva vengs vykdyti Europos Sąjungos numatytas direktyvas.
„Skaičiau atliekų ekspertų studijas, kurie vertina, kad apie 2024-25 metus jau neužteks tų atliekų, jeigu bus vykdomas visas (žiedinės ekonomikos – DELFI) planas. Bet jis gali būti nevykdomas – mes galime pažeidinėti tas direktyvas, sumokėti baudas, bet turėsime atliekų”, – svarstė M. Nagevičius.
