Statyba numatyta nevienoje programoje
Atliekų deginimas Lietuvoje buvo numatytas dar 2014 metais, kai tuometė Vyriausybė kartu su Aplinkos ministerija patvirtino 2014 – 2020 metų Atliekų tvarkymo planą. 2015 metais patvirtintoje Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programoje 2015 – 2021 metams užsimota įgyvendinti nemažą ir gan brangų projektą – pastatyti dvi kogeneracines jėgaines, kuriose būtų deginamos atliekos, o gautą energiją panaudoti šildymui.
Kitaip tariant, vienu šūviu kelis zuikius nušauti: įvykdyti įsipareigojimus Europos Sąjungai sumažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį (antraip šaliai grėstų baudos už įsipareigojimų nevykdymą) ir turėti dar vieną alternatyvą šilumai tiekti.
Nuspręsta, kad kogeneracinės jėgainės bus statomos Kaune ir Vilniuje, anot aplinkos viceministro Daliaus Krinicko, dėl to, kad šiuose regionuose už šildymą mokama brangiausiai.
2014 metais Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių statymas buvo pripažintas valstybei svarbiais ekonominiais projektais. Tokį sprendimą priėmė tuometė Vyriausybė. Iškart po to projekto vykdytoju paskirta „Lietuvos energija“. Valstybė, norėdama užtikrinti griežtų aplinkosauginių, techninių ir organizacinių reikalavimų laikymąsi, užsibrėžė kontroliuoti objekto statybą ir eksploatavimą turėdama ne mažiau kaip 51 proc. akcijų. Kad jėgainių statyba yra valstybės prioritetas, patvirtino ir naujoji Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, tiesa, po ilgų diskusijų.
Kauno jėgainė degins daugiau atliekų
Kaip pasakoja D. Krinickas, kadangi jau anksčiau buvo planuota Vilniuje statyti atliekų deginimo įrenginį (kartu su MBA projektu), todėl naujojo projekto vizija buvo aiški: ši jėgainė degins tik komunalines atliekas. Kauno kogeneracinei elektrinei numatyta šiek tiek platesnė paskirtis – joje bus galima deginti biokurą, pramonines atliekas, komunalines atliekas ir nuotekų dumblą. Vilniuje statomas komunalinių atliekų deginimo įrenginys, kuriame gali būti deginamos tik komunalines atliekos, likusios po rūšiavimo ir kurios yra netinkamos perdirbti.
„Toks paskirstymas (Kaune vienos atliekos, Vilniuje kitos) buvo pasirinktas dėl to, kad Vilniuje buvo planuotas atliekų deginimo įrenginys ir jis turi išimtį ir buvo galimybė gauti ES paramą. Nes ES paramai išimtį iš apyvartinių taršos leidimų gauti galima dviem atvejais. Vienas jų, kai statomi atliekų deginimo įrenginiai. Išskirtinai komunalinių ir pavojingų atliekų deginimo“, – aiškina D. Krinickas.
„Lietuvos energijos“ duomenimis, Vilniaus kogeneracinės jėgainės statyboms gauta iki 150 mln. eurų ES paramos. Be to, užsitikrinta Europos investicinio banko paskola – 190 mln. eurų.
Nesutarimai dėl investuotojų
Tačiau daugiausiai diskusijų kilo dėl Kauno kogeneracinės jėgainės. Vos tik „Lietuvos energija“ 2014 metais tapo projekto vykdytoja, ji suskubo ieškoti dalininkų ar partnerių, investuotojų. Tuomet diskusijos dar labiau paaštrėjo: „Lietuvos energija“ deklaravo išsiuntusi kvietimus potencialiems investuotojams, klausdama, kaip jie galėtų prisidėti prie projekto vystymo.
Po mėnesio žiniasklaidoje pasirodė tekstai, kuriuose teigiama, kad pasiūlymus gavo toli gražu ne visos įmonės, dirbančios komunalinių paslaugų, pramonės ir energetikos, nekilnojamojo turto ir naftos produktų srityse. Tarp pasiūlymo negavusių buvo Vilniaus savivaldybės valdoma įmonė „Reenergy“, kuri jau turėjo galiojantį statybos leidimą Vilniuje statyti atliekų deginimo jėgainę.
Labiausiai pasisekė suomių kapitalo įmonei „Fortum Heat Lietuva“, kuri jau turėjo atliekų deginimo elektrinę Klaipėdoje ir kaip tik ketino savo veiklą plėsti Kaune. Bendrovė jau buvo paprašiusi statybos leidimo ir ruošėsi jį gauti. Kaip tąkart teigė „Fortum Heat Lietuva“ atstovas spaudai Andrius Kasparavičius, bendrovė „Lietuvos energijos“ kvietimą prisidėti prie projekto gavo ir planuoja į jį atsakyti teigiamai.
„Fortum Heat Lietuva“ ir „Lietuvos energija“ tapo partneriais ir kartu vykdo Kauno kogeneracinės elektrinės statybas. Suomių kapitalo įmonei priklauso 49 proc. jėgainės akcijų. 51 proc. akcijų, kaip buvo numačiusi Vyriausybė, priklauso Lietuvai.
Tuo tarpu lygiai taip pat jėgainę suplanavusi statyti Vilniuje, tik kvietimo negavusi „Reenergy“ teigė likusi „ant ledo“: statybos leidimus ji turi, bet nepradeda įgyvendinti projekto. Ir net jei įmonė būtų gavusi kvietimą prisidėti prie jėgainės statybų, sutikti ji vargu ar būtų galėjusi: Vyriausybė buvo nutarusi, kad atliekas deginti Vilniuje ir Kaune gali tik valstybinės reikšmės objektu pripažinta įmonė. Tuo metu šilumos ir elektros gamybos jėgainė valstybinės reikšmės objektu gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji degintų daugiau nei vieno regiono atliekas, o jos 51 proc. akcijų priklausytų valstybei. Šias sąlygas ir atitiko „Fortum Heat Lietuva“.
Dėl projekto vis dar nesutaria
Šį ir dar kelis klausimus jau ne pirmą kartą svarsto Seimo Energetikos komisija. Jos pirmininkas Virgilijus Poderys pasakoja, kad dar žiemą komisija rinkosi svarstyti, ar teisinga, kad jėgainės yra valstybės kapitalo įmonės. Taip pat buvo keliamas klausimas dėl konkurencijos.
„Matosi, kad ta valstybės įmonė išstumtų privatininkus, gaminančius šilumą. Tai kyla klausimas, ar optimaliai naudojamos valstybės lėšos, einant į konkurencinę rinką ir už valstybės pinigus išstuminėjant privatininkus?“ – klausia V. Poderys.
Mano, kad pajėgumai per dideli
Pagrindinis klausimas, kurį kelia Seimo narys, kokio atliekų kiekio tikėtis, pavyzdžiui, 2030 metais. Anot jo, tikslių skaičių Energetikos komisija negauna jau kuris laikas.
„Po posėdžio pasiteiravau Aplinkos ir Ūkio ministerijų, kokie jų skaičiai, kiek ateityje mes turėsime atliekų, kurias bus galima deginti. Tai atsiliepimai labai prieštaringi. Yra daug indikacijų, kad po kokių 2023 metų atliekų bus mažiau nei įrenginiai gali deginti“, – tvirtina pašnekovas.
Jėgainių statybą palaiko Europos Komisija
Ir vis dėlto, Aplinkos ministerija kartu su aplinkosaugininkais skatina vadovautis atliekų tvarkymo prioritetais, kuriuos nuolatos akcentuoja ES. Pagal juos atliekas reikia tvarkyti piramidės principu: atsakingai vartoti, kad tų atliekų susidarytų kuo mažiau, atliekų kiekio mažinimo prevencija, pakartotinai panaudoti atliekas, vėliau padirbti ir tik tuomet, jei kiti būdai yra neįmanomi, atliekas paversti energija – sudeginti. Viešojoje erdvėje atsakingos institucijos būtent taip ir komunikuoja, tačiau jėgainių statybos, skeptikų teigimu, visai prieštarauja esamai komunikacijai.
Aplinkos viceministras D. Krinickas pabrėžia, kad Aplinkos ministerija eina išvien su visa valstybe ir vadovaujasi Vyriausybės sprendimais. Jis primena, kad sprendimai dėl kogeneracinių jėgainių priimti dar prieš kelerius metus ir akcentuoja, jog EK visada palaikė Lietuvos iniciatyvą dėl jėgainių statybos.
D. Krinickas: atliekų užteks
Naujasis aplinkos viceministras, Aplinkos ministerijoje dirbantis nuo 2004 metų, taip pat nesutinka su Energetikos komisijos išvadomis, kad esą nėra tikslių skaičių, kiek atliekų Lietuva turės po keliasdešimt metų. Anot viceministro, Aplinkos ministerija atliekų statistiką turi, ją jau buvo pateikusi Seimui ir gali užtikrinti, kad deginimui atliekų tikrai pakaks.
„Atliekų kiekiai ne vieną kartą oficialiai buvo teikti Seimui. Ir Energetikos komisijai, ir Aplinkos apsaugos komitetui. Skaičiai visada buvo teikiami vienodai. <...> Prognozės, kurios buvo darytos iki 2030 metų, yra tokios pačios kaip mes teikėme derybose su EK. Preliminariai dar 2013 metais mes paskaičiavom, kad susidaro apie 490 tūkst. tonų komunalinių atliekų, kurios yra netinkamos perdirbti, bet turi energetinę vertę. Prie tokio kiekio prisideda neperdirbamos pakuotės, palaikytos atliekos ir pramoninės atliekos, nuotekų dumblas. Tai yra tos kuro rūšys, kurios gali būti naudojamos deginimui Kaune ir Vilniuje“, – tikina D. Krinickas.
Už maža atliekų kiekį gali reikti susimokėti
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius idėjai deginti atliekas negailėjo kritikos. Visų pirma, jis pasigenda konkurencijos.
„Iš principo buvo padaryta klaida, kai <...> paskirti projekto įgyvendintoją numatyta vieną įmonę - „Lietuvos energiją“. Tada atsirado viena įmonė, kuri gali įgyvendinti projektą ir turi pasirinkti mažesnį partnerį. Konkurencijos elementas šioje vietoje buvo išbrauktas jau pačios statybos metu, bet ir ateityje, nes išeina taip, kad „Lietuvos energija“ ir „Fortum“ dominuoja atliekų deginimo rinkoje. <...> Praktiškai dvi įmonės galės diktuoti deginimo sąlygas. <...> Nusistatyti tokią atliekų deginimo kainą, kokios joms reikės, jeigu tų atliekų pritrūks, tą mažesnį kiekį atliekų galės apmokestinti didesne kaina ir nepatirti nuostolių“, – aiškina M. Nagevičius.
Jis tęsia, kad dabar, diskutuojant apie jėgainių reikalingumą, pamirštama, jog sprendimas jas statyti priimtas Lietuvai nepradėjus kalbėti apie žiedinę ekonomiką, todėl prisiėmus atliekų, patenkančių į sąvartynus mažinimo įsipareigojimus, paprasčiausiai apsiskaičiuota: „Reikia suprasti, kad tų jėgainių projektai buvo patvirtinti, kai dar nebuvo nė kalbos apie žiedinę ekonomiką. <...> Jei bus patvirtinta atliekų direktyva, <...> joje numatyta, kad perdirbti reikia ne mažiau kaip 65 proc. Visų komunalinių atliekų, susidarančių 2030 metais. <...> Nėra labai sunku paskaičiuoti, kiek lieka deginimui: lieka 35 ar 40 proc., o dar įvertinus, kad vis vien visko neišeina perdirbti ir ne viskas dega, o į sąvartyną negali eiti daugiau kaip 10 proc., tai išeina 25 – 30 proc. Nuo kiekio. Tai reikia tik paskaičiuoti, koks bus atliekų kiekis, padauginti iš 25 proc. Ir išeina, kiek bus galima sudeginti. Kai taip daugini, gauni jėgainių perteklių.“
M. Nagevičius priduria, jog vis dar neaišku, kokią įtaką jėgainių statyba turės baldų gamintojams: „Tada klausimas, ką mes laikome pramoninėmis atliekomis? Atsiranda baimė, tų pačių baldininkų, kad visas tas atliekas, kur jie dabar vadina biokuru, kurios yra neužterštos ir kur jie degina patys, kad tos atliekos bus reglamentuotos ateityje kaip pramoninės atliekos. Jeigu jų neleis deginti savose katilinėse, tai tada iš tikro jų susidarys dideli kiekiai, bet baldininkai ir taip šaukia, kad jie dirba su tokiom mažom pelno maržom, kad jei jie užuot šildęsi patys, mokės už šildymą ar dujas ir plius mokėti už atliekų deginimą, tai visi dirbs nuostolingai.“
Šildymas pigs Vilniuje, atliekas tvarkys kiti regionai
Energetikos komisijos pirmininkas V. Poderys yra įsitikinęs, kad 3 jėgainių, galinčių deginti komunalines atliekas, yra per daug. Be to, jis kelia klausimą, ar teisinga pigesne šiluma aprūpinti tik kelis Lietuvos miestus, kai už atliekų, vėliau degintinų Vilniuje ir Kaune, tvarkymą sumokės visi kiti regionai.
„Yra planuojama, kad šiluma nebrangs, o pigs deginant atliekas. Iškyla kitas klausimas: atliekos bus vežamos iš visos Lietuvos. Pavyzdžiui, į Vilnių iš Aukštaitijos. Bet už tas atliekas mokės, turbūt, ir Kupiškio, ir Švenčionių gyventojai. O atliekos bus deginamos Vilniuje ir šilumos pigimas bus Vilniuje. Tada klausimas kyla dėl regioninio teisingumo, ar čia viskas tvarkoj. Šitoj vietoj Vyriausybės institucijos svarsto atliekų mokestį, jis perduotas kainų komisijai. Kuri ir turėtų apgalvot, kaip tą teisybę atstatyti", - sakė V. Poderys.
„Lietuvos energija“: prarastume milijonus eurų investicijų
Tačiau „Lietuvos energija“ skaičiuoja šiek tiek kitaip. Visų pirma, DELFI pasidomėjus, kiek valstybė prarastų, jei vis dėlto kogeneracinių jėgainių projektas būtų sustabdytas, „Lietuvos energijos“ atstovas Paulius Stonis įvardija ES paramą, paskolą iš banko ir privačių investuotojų lėšas: „Europos Sąjungos parama Vilniaus jėgainei siekia iki 150 mln. eurų. Taip pat palankiomis sąlygomis užsitikrinta Europos investicinio banko paskola – 190 mln. eurų. Be to, jau šiandien – keliolika milijonų eurų dėl rangovų jau dabar pradėtų jėgainėms reikalingų įrenginių – katilų bei turbinų – gamybos darbų.“
Jis tęsia, kad Kauno jėgainės atveju būtų prarastas ir užsienio investuotojo „Fortum Heat Lietuva“ indėlis, o tuo – ir valstybės įgyvendinamų projektų reputacija prieš užsienio investuotojus.
Brangtų atliekų tvarkymas
Antra, anot P. Stonio, jėgainių projektas vis dėlto užtikrintų, jei ne mažesnę, tai bent tą pačią atliekų tvarkymo kainą Lietuvos gyventojams. Atliekų patekimą į sąvartynus vis tiek reiktų stabdyti, vadinasi, tektų atliekas deginti tik Klaipėdoje, o tai reiškia, kad, pavyzdžiui, vilniečiams gerokai išaugtų mokestis už atliekų tvarkymą, nes didėtų ir jų tvarkymo kaštai (surinkimas, vežimas į Klaipėdą, laikymas prieš sudeginant ir pan.).
„Taip pat Kauno, Alytaus, Marijampolės ir Panevėžio regionų gyventojams sąskaitos už atliekų sutvarkymą padidėtų mažiausiai 13 mln. eurų per metus, nes atliekas sudeginimui tektų vežti už Lietuvos ribų arba brangiai ir nusižengiant galiojantiems teisės aktams laidoti į sąvartyną. Taip pat nebūtų kur deginti vandenvalos įrenginiuose susidarančio dumblo. Nebūtų kur deginti pramoninių atliekų, todėl artimoje ateityje būtų neišvengiamas itin didelių investicijų poreikis papildomiems deginimo pajėgumams pačioje pramonėje“, – tvirtina „Lietuvos energijos“ atstovas.
