Elektrą gamina iš mėšlo: užtektų visai Ukmergei

Šiandien paklausus žmonių, iš ko gaminama elektra, visi nedvejodami atsakytų: iš akmens anglių, dujų, naftos. Nemaža dalis gyventojų pridurtų vėjo, saulės energiją, vienas kitas ir hidroelektrines prisimintų. Vis dėlto, ko gero, retas kuris paminėtų kiaulių srutas, nors, specialistų teigimu, tai gali būti vienas iš pagrindinių elektros gamybos būdų ateityje. Tačiau kaipgi vyksta tokia elektros gamyba, kiek apsimoka ją gaminti ir kur ji naudojama?

Mėšlas – ne tik trąša

Atsinaujinančių energijos šaltinių populiarumas neginčijamas Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitose Europos šalyse. Lietuvoje taip pat stengiamasi pereiti prie saulės, vėjo gaminamos elektros. Šalia to, visi europiečiai, tarp jų ir lietuviai, skatinami perdirbti kiek įmanoma daugiau atliekų, kad jos galėtų būti panaudojamos dar kartą.

Be plastiko, popieriaus, stiklo ar kitų kasdien susidarančių atliekų, perdirbti galima ir mėšlą. Lietuviai jau nuo seno žino, kad mėšlas – puiki natūrali trąša. Tuo naudojasi ir smulkūs, ir stambūs ūkininkai. Tačiau šiais laikais mėšlas yra dar vertingesnis. Tobulėjant technologijoms, surastas būdas, kaip jį paversti biodujomis, o jas – elektra.

Brangi, tačiau veiksminga technologija

Lietuvoje srutų panaudojimas elektros gamybai, mokslininkų teigimu, vis dar yra neišnaudota niša. Ypač atsižvelgiant į gyvulininkystės populiarumą mūsų šalyje.

Procesas, kurio metu gyvulių srutos virsta elektra, sudėtingas nėra. Visų pirma, jos paverčiamos biodujomis, o tuomet biodujų jėgainėse – elektra. Biodujų gamyba išplėtota Danijoje, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietryčių Švedijoje, intensyvėja ir Latvijoje. Lietuva pagal energijos gamybą biodujų jėgainėse tarp Europos Sąjungos šalių 2010 metais užėmė 4 vietą sąrašo gale. Aplenkėme tik Estiją, Rumuniją ir Kiprą.

Įrengti biodujų jėgainę kainuoja brangiau nei pastatyti saulės kolektorius. Pigiau yra net įsirengti vėjo jėgainę, nes didžiausias rūpestis, pastačius biodujų jėgainę, yra žaliavos jos veikimui gavimas. Be to, jos veikimas yra pagrįstas biologiniais procesais, kurie reikalauja atitinkamo valdymo ir priežiūros.

Biojėgainių privalumu įvardijama tai, kad jos pagal darbo valandų skaičių yra našesnės negu kitų atsinaujinančių išteklių jėgainės. Biojėgainės per metus vidutiniškai dirba apie 8 tūkst. valandų, išvystydamos projektinę galią. Tuo tarpu vėjo jėgainių našumas maksimalia galia siekia 1,5-2 tūkst. valandų per metus.

Nors Lietuvoje biodujų jėgainės dar nėra labai populiarios, tačiau šį elektros gavybos būdą po truputį atranda stambūs ūkininkai ir fermos, kuriose auginama daug gyvulių. Būtent čia sukauptos srutos panaudojamos antrą kartą.

Pagaminamos energijos užtektų Ukmergei

Viena iš nedaugelio Lietuvoje gyvulių srutas biodujomis paverčiančių gyvulininkyste užsiimančių įmonių yra „Idavang“. Kartu su kita bendrove „Modus energija“ ji valdo 8 biodujų jėgaines, įrengtas šalia kiaulininkystės kompleksų Joniškio, Šakių, Pakruojo, Panevėžio, Akmenės, Kelmės, Pasvalio ir Ignalinos rajonuose.

„Idavang“ užsiima kiaulių auginimu. Kadangi įmonė Lietuvoje turi ne mažiau kaip 11 kiaulininkystės kompleksų, jos atstovams teko gerokai pasukti galvą, ką daryti su susidarančiomis srutomis. Pasak įmonės atstovų, nuo pat „Idavang“ sukūrimo didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugai, todėl fermose susidaręs mėšlas visuomet buvo naudojamas trąšoms. Iš tvartų surinktas srutas kompanija separuoja - mechaniškai atskiria skystąją jų dalį nuo kieto mėšlo.

Įrengus biojėgaines, srutų perdirbimas dar labiau suintensyvėjo. „Idavang“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius teigia, kad tos 8 biodujų jėgainės, kurios šiuo metu priklauso „Idavang“ ir „Modus energija“, per 2016 metaus pagamino beveik 30,4 mln. kWh elektros.

„Tiek elektros energijos per metus užtektų Ukmergės miestui. Šiai elektrai pagaminti jėgainės sunaudojo 402 tūkst. tonų kiaulių srutų. Pagal poreikį yra perdirbamos ir kitos – augalinės – atliekos“, – priduria S. Leonavičius.

Visa biodujų jėgainėse pagaminama elektra yra parduodama į bendrąjį elektros tinklą pagal aukcionuose laimėtą tarifą.

Atsipirkimą įžvelgia aplinkosaugoje

Investicija į elektros gamybą iš biodujų buvo nemaža. „Idavang“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius skaičiuoja, kad įmonė kartu su „Modus energija“ investavusios apie 30 mln. eurų. Tačiau investicijos atsipirkimą, anot pašnekovo, įmonės skaičiuoja ne sutaupytais eurais, o nauda aplinkai. Jis teigia, kad vieni iš pagrindinių tikslų – neutralizuoti kiaulių mėšlo kvapus, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir gerinti trąšų kokybę.

„Jėgainėms perdirbus kiaulininkystės kompleksuose susidarantį mėšlą, jis tampa bekvape aukštos kokybės organine trąša, o iki 2025 metų jėgainės leis sutaupyti 318,49 tūkst. tonų anglies dvideginio ekvivalento. Tiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų per metus išmeta 245,9 tūkst. automobilių – t. y. 15,3 proc. Lietuvoje registruotų lengvųjų automobilių“, – palygina pašnekovas.

Maža to, pati „Idavang“ elektrą perka ir iš bendrojo elektros tinklo, naudojasi žaliąja energija, kurią įsigyja iš nepriklausomo energijos tiekėjo.

Kitose Europos šalyse elektros gamyba iš biodujų yra kur kas populiaresnė. Nors investicija į šią technologiją nemaža, suprantama, kad daugiausiai investuojama į aplinkosaugą, tačiau ir išgaunami elektros kiekiai gali būti išties nemaži.