Madas ir kainas diktuoja visoje Lietuvoje veikiantis „Humanos“ tinklas, bet jo Druskininkų parduotuvės direktorė sako, kad jai uždrausta pasakoti žiniasklaidai apie savo darbą ir pasiūlo kreiptis į visos „Humanos“ sistemos vadovybę.
Tačiau mane domina ne jų komercinės paslaptys, o kurorto specifika, todėl belieka ieškoti kitų pašnekovų. Miesto centre, šalia prekybos centro „Aidas“, ką tik atsidarė nauja dėvėtų rūbų parduotuvė „OK“, priklausanti alytiškiams, dar tik pradeda savo veiklą, todėl apie druskininkiečių įpročius šiltai besišypsanti pardavėja, net ir labai norėdama, daug papasakoti negalėtų.
Kur kas šnekesnis buvo nedidelės dėvėtų rūbų parduotuvėlės, įsikūrusios tiesiai priešais „Humaną“ ir turgaus vartus, kitoje P. Cvirkos gatvės pusėje, šeimininkas Sigitas Jakštas.
Rusams – ne lygis, baltarusiai – perka
Paklaustas, ar dažnai į jo parduotuvę užsuka kurorto svečiai, S. Jakštas pastebėjo, kad kaimyninėje Baltarusijoje dėvėtų rūbų irgi yra.
„Lietuvoje jie pigesni. Būna, kad baltarusiai perka Druskininkuose, paskui vežasi ten pas save ir perparduoda. Kainų skirtumas nemažas. Kartais žydai perka, bet labai pigiai ir nedaug, o rusai, ypač maskviečiai, tai tik įkiša nosį į parduotuvę, „ai čia secondhandas“, ir bėga tolyn. Nes į Druskininkus atvažiuoja poilsiauti turtingesni rusai, kuriems pirkti dėvėtą rūbą – ne lygis“, – pasakojo verslininkas.
Paklaustas, kiek „Snow arenos“ buvimas turi įtakos Druskininkų dėvėtų rūbų rinkai, S. Jakštas sakė, kad žiemai visada stengiasi atsivežti slidinėjimo kombinezonų, kelnių striukių, bet ypatingos jų paklausos nepastebi.
„Per 7 metus gal tik pora žmonių buvo atėję ir sakė, kad atvažiavo paslidinėti, o ten brangu nuomotis slidinėjimo batus, gal turite. Todėl tų batų ir nevežu. Jeigu prekiaučiau vien slidinėjimo rūbais, iš to tikrai nepavyktų išgyventi“, – svarstė ponas Sigitas.
Patys druskininkiečiai kažkokių specifinių poreikių, kurie juos išskirtų iš kitų miestų gyventojų, neturi ar bent S. Jakštas to nepastebėjo.
„Svarbu, kad būtų gražus rūbas už gerą kainą – žiūri, varto. Aišku, aš irgi atrenku, kad mano parduotuvėje būtų šiek tiek kitokie rūbai, negu „Humanoje“ arba turguje. Mažiau pardavinėju striukes. Moterys jau žino, kad pas mane visada dėvėtų tamprių yra ir specialiai čia ateina jų pirkti“,– pasakojo parduotuvės šeimininkas.
Kainas diktuoja didesnės parduotuvės
Nelengva išsilaikyti, kai visai šalia veikia turgus, „Humana“ ir dar kelios smulkios dėvėtų rūbų parduotuvės, bet S. Jakštas turi savo konkurencinį pranašumą nes jam nereikia nuomotis patalpų ir samdyti darbuotojų. Čia dirba tik pats parduotuvės šeimininkas, o parduotuvė pastatyta nuosavoje žemėje, privataus namo sklypo kampe.
„Tiesą pasakius, dar nė karto nebuvau į „Humaną“ užėjęs, kai ji atsidarė“, – sakė ponas Sigitas, bet pripažino, kad didesnių parduotuvių nustatomos kainos vis tiek darbo įtaką ir jo kainodarai.
„Kainos tikrai per daug neiškelsi, stengiuosi šiek tiek pigiau prekiauti. Žinau, kad Veisiejų turguje, kur daugelis druskininkiečių važiuodavo pirkti dėvėtų rūbų, dabar viskas gerokai pabrango. Ten dabar nuo 10 eurų tik prasideda rūbelių kainos“, – pastebėjo parduotuvės šeimininkas.
Jo parduotuvė panaši į didelę palapinę, saugo tik nuo vėjo ir lietaus, bet ne nuo šalčio, todėl per žiemos speigus užsidaro. Šiemet S. Jakštas teigia nedirbęs tik vieną mėnesį – vasarį. Vasarą palapinė įkaista kaip pirtis.
Nemaža pirkėjų dalis į S. Jakšto parduotuvę užsuka reguliariai, vos tik pamato užrašą, kad gauta nauja rūbų siunta: „Čia mažas miestelis. Eina ratais tos pačios moterys per visas parduotuves. Nueina į „Humaną“, tada pas mane, paskui į turgų“.
Pirkti dėvėtą – jau ne gėda
Prieš dešimtmetį buvusi jaunimo mada gėdytis prisipažinti vilkint dėvėtą rūbą, tyčiotis iš bendraamžių, kuriuos pastebi „skuduryne“, jau beveik išnyko.
S. Jakštas pastebi, kad kai kurie pirkėjai dėl jiems vieniems žinomų priežasčių vengia net prisiliesti prie kažkieno jau avėtų batų, bet mielai perka dėvėtus rūbus, netgi apatinius.
Užsukti į dėvėtų rūbų parduotuves labiausiai gėdijasi varguoliai, kurie gėdijasi savo neturto, o pasiturintys druskininkiečiai kaip tik nesuka sau galvos, ką apie juos pamanys kiti, pamatę rausiantis tarp nenaujų drabužių.
„Užsuka net labai aukštas pareigas žmonių. Aš dabar neminėsiu pavardžių, būtų neetiška. Aš ir pats, kol šituo verslu neužsiiminėjau, kitaip į tai žiūrėjau, buvo ekonominė situacija kitokia. Kartą man prireikė paprastų sportinių kelnių konkrečiam darbui – dažyti. Žinojau, kad jas paskui išmesiu. Nuėjau į turgų, o ten naujos kelnės tuo metu kainavo 50 litų (14,48 euro). Atsisuku ir žiūriu – čia pat krūva dėvėtų kelnių. Paklausiu, kiek kainuoja – 10 litų (2,9 euro). Aš jas apsimaunu ir dažau. Taip ir įvyko persilaužimas,“ – atviravo S. Jakštas.
Tuo metu jis kaip tik buvo išėjęs iš įmonės, kurioje dirbo ir dairėsi, kokiu verslu užsiimti.
„Kažkam dirbti nenorėjau. Čia, P. Cvirkos ir M. K. Čiurlionio gatvių kampe, tiesiai priešais prekybos centrą ir turgų, gyvena mano tėvai, tai nuomotis vietos nereikėjo. Aš čia gimiau ir užaugau. Tokios judrios vietos būtų nuodėmė neišnaudoti komercijai. Sau užsidirbu ir pragyvenu“, – pasakojo parduotuvės šeimininkas.
„Kolekcijas“ keičia du kartus per metus
Kovo pradžioje jo parduotuvėje kailinių jau nenusipirksite. Prekiaujama lengvais pavasario-vasaros „naujos kolekcijos“ drabužiais, sportiniais bateliais, basutėmis.
Pasimatavau 12 eurų kainuojančias „Ecco“ basutes. Nusidėvėjimo žymių beveik nesimato, aną vasarą tokio paties modelio basutes mačiau firminėje šio prekės ženklo batų parduotuvėje, sostinėje. Apsiauti pavyksta, bet pabandęs vaikščioti įsitikinu, kad reikėtų didesnių – spaudžia pirštus.
Tačiau „skudurynas“ tuo ir skiriasi nuo naujų batų parduotuvės, kad didesnio dydžio čia nepaprašysi. Beliko padėti basutes atgal į lentyną ir mintyse pavydėti tam mažesnes letenas turinčiam pirkėjui, kuris čia užeis po manęs.
Vasariniai rūbai dominuos iki rugpjūčio, tada bus išpardavimas ir rugsėjį juos vėl pakeis žieminiai, kuriais bus prekiaujama iki kito kovo.
