„Inreal“ grupės vadovas Gediminas Pruskus sako, kad trečiadienį jie jau buvo apgyvendinę 20 žmonių. Prieglobstį „Jachtklube“ rado žmonės iš Irpinės, Sumų. Donecko, Charkivo – šie Ukrainos miestai dėl kilusio karo nuolatos minimi visame pasaulyje kaip karštieji taškai. Pašnekovas sako, kad visi atvyko su savomis skirtingomis istorijomis, o žmonės priimami nuolatos.
„Pirmieji atvyko su svajonėmis grįžti jau po savaitės. Tos svajonės po truputį virto suvokimu, kad tai užtruks daug ilgiau ir kad gal jau nėra kur grįžti. Paskutiniai pasakojimai buvo tikrai baisūs – kaip laidojami žmonės, kaimynai kiemuose, nes tiesiog nėra kaip pakliūti į kapines. Arba kai buvo nuspręsta, kad nebeįmanoma apsikęsti matant tas baisybes ir bandoma bėgti, – bėgi per tiltą ir arba jį perbėgi, arba ne, nes apšaudo. Ir tai pasakoja mokytoja, pagyvenusi moteris. Daug baisių istorijų, kaip galima iškęsti ir šaltį, ir elektros nebuvimą, ir taip toliau, bet prie sprogimų, kai visą naktį nemiegi, sakė, neįmanoma priprasti. Kai paryčiais ateina tyla, pats drebi, vaikai dreba, kad tuoj vėl viskas prasidės. Tie pasakojimai su kiekviena savaite baisėja“, – karo siaubą patyrusių žmonių pasakojimais dalijasi G. Pruskus.
„Kai matai tų žmonių akis, jose neatslūgusią baimę, viltį ir siaubą, užplūsta labai daug emocijų. Kaip jie išgyvena tokį šoką, sunku suvokti“, – sako „Inreal“ grupės vadovas.
Smiltynėje įsikūrusio „Jachtklubo“ misija – ne tik apgyvendinti karo pabėgėlius. Jau nuo pirmų naujienų apie kilusį karą lietuviai įsitraukė į gana plačią veiklą.
„Nuo pat pradžių mes prisidėjome prie gražių iniciatyvų – vežėme įrangos, transportą tam davėme, nuolat dalyvavome. Pagalvojome, ko iš tikrųjų reikia iš mūsų ir kas būtų ta tikroji pagalba. Supratome, kad pagalba turi būti tęstinė, nuolatinė ir tvari. Apgyvendinimas susideda iš to, kad, vos tik žmonės atvyksta pas mus, jiems reikia elementarių pradinių dalykų įsikurti. Tomis pirmomis dienomis svarbu aprūpinti maistu, tad restoranai davė „paruoštukų“, kad žmonės savaitę galėtų maitintis. Vėliau iškilo naujų klausimų – vaikams reikia kompiuterių. Be to, ateina vasara. Buvo paaukota drabužių žiemai, o artėjant vasarai visi pamatė, kad reikia vasarinių, o jų nėra, ypač batų. Taigi priežiūra turi būti nuolatinė, ir mūsų savanoriai važiuoja, kalbasi, nuolat klausia, ko reikia. Srautas tikrai labai didelis. Mes esame pasidarę bendrą pokalbių langą (chatą), kur teikiame jiems visą reikalingą informaciją, kur ir ką gali gauti. Jie pateikia mums savo užklausų. Mes remiame tiek finansiškai, tiek morališkai, nes žmonės turi jausti nuolatinę paramą, ji labai svarbi“, – pasakoja pašnekovas.
Komanda atvykusiems ukrainiečiams padeda ne tik įsikurti, bet ir konsultuoja darbo klausimais, kokius dokumentus ir kur reikia užpildyti, pataria ir asmeniniais klausimais. G. Pruskus sako, kad ukrainiečiai noriai bendrauja, atsiunčia pasakojimų, kaip keliauja į keltą ar pan.
„Sumišusi padėka, siaubas ir pyktis, kodėl žmogus pakliuvo į tokią situaciją. Tie visi dalykai kelia daug problemų, nes informacijos trūksta. Pavyzdžiui, kalbi ir staiga viena mama pasako, kad jos vaikas negauna nemokamo maitinimo, o kiti gauna. Draudimo klausimai – vieni draudimą pirko, o mes žinome, kad jį kažkaip galima nemokamai gauti mėnesiui. Informacijos stygius yra problema, pagrindiniai telefonai perkrauti, eilės baisiai didelės arba tiesiog nepriima žmonių – tai natūralu. Mes galime skambinti į institucijas ir lengviau bendrauti, nes kalbos barjero nėra. Pavyzdžiui, keltas po mėnesio nustojo nemokamai perkelti jų automobilius. Vėlgi, tokius dalykus mes turime organizuoti, jais rūpintis ir spręsti. Ir pats įdarbinimas – čia atsiranda kitų dalykų, kartais pagalvojame, kad būtų geriau mokyti net ne lietuvių, o anglų kalbos, nes tai yra aptarnavimo sektorius. Anglų kalba jiems bent truputį girdėta, lengviau išmokti. Lietuvių kalbos gražu mokytis, bet, pripažinkime, ji nėra lengva. Žmonės mokosi, nori dirbti, sako, kad nenori būti išlaikytiniai, siekia tapti visaverčiais nariais. Mūsų prisidėjimas labai svarbus, nes jie patys dar nesupranta, kokių psichologinių siaubų patyrė“, – pasakoja ukrainiečių integracija besirūpinantis vyras.
Karo prognozės, kiek jis truks, gana miglotos, o žmonės iš karo zonos į Lietuvą atvyksta kone kasdien. Dalis jau rado laikiną būstą trims mėnesiams, dalis dar ieško, kur laikinai įsikurti, tad apie ką dar reikia pagalvoti karo niokojamos Ukrainos pabėgėliais besirūpinantiems žmonėms?
„Iš pat pradžių mes supratome, kad niekas čia nesibaigs nei per mėnesį, nei per du, nei per tris, reikia galvoti apie ateitį. Šiuo atveju yra keli aspektai, kurie mums atrodo aktualūs, tai, be abejo, būsto klausimas, – kol kas sudaromos sutartys trims mėnesiams, reikia ilgalaikių sprendimų, apie tai turės pagalvoti ir savivaldybės. Verslas, manau, turi planų, kaip teikti pagalbą, bet, manau, gal net negalės toliau to daryti, o žmonių į gatvę juk neišmesi. Kitas labai svarbus dalykas – jų psichologinė būklė. Dabar tie žmonės yra šoko būsenos. Jie tvarko savo dokumentus, reikalus, bet iš to, ką pasakoja, supranti, kad naktimis verkia, juos persekioja siaubai“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.
Iš arti ukrainiečių gyvenimus čia matantis G. Pruskus sako, kad vaikai taip pat ne visuomet gali sulaikyti emocijas – yra buvę, kai rusišką simboliką pamatęs vaikas pratrūko ir pradėjo daužyti tą paveiksliuką.
„Tų siaubų patyrė moterys ir vaikai, tad reikia galvoti apie labai stiprią psichologinę pagalbą, apie terapines grupes, – jie nori bendrauti, nori išsikalbėti. Mūsų savanoriai su jais šnekasi, žmonės dalijasi savo išgyvenimais, smulkiausiomis detalėmis. Tai nepraeis be pėdsakų ir tam reikia ruoštis, – vos tik užplūs bent koks atsipalaidavimas, tikrai bus problemų“, – sako ukrainiečius globojančios grupės vadovas.
G. Pruskus teigia, kad įdarbinimo situacija taip pat ne visiems palanki, mat daugiausia atvyksta moterys su vaikais, tad reikia pagalvoti, kur vaikai turės būti vasarą.
„Mes jau galvojame ir apie vasaros grupes, būrelius, stovyklas, kur jie galėtų leisti laiką. Pagrindinė žinutė – entuziazmas labai gražu, bet jis būna labai stiprus pradžioje, ir jau jaučiame, kad po truputį, po truputį, labai nežymiai, blėsta“, – sako G. Pruskus.
