Neįmanoma atsigrožėti: pamatę Daivos tortus, visi klausinėja, ar tai tikrai valgoma

Nuotraukos turbūt dar niekad nebuvo tokios apgaulingos, kaip šiandien – niekada negali žinoti, ar tai, ką jose matai, gali būti valgoma. Šis jausmas puikiai pažįstamas Cukraus Varna pasivadinusios tortų kūrėjos puslapio sekėjams, kuriame riba tarp valgomo ir nevalgomo yra gerokai apsitrynusi. Sunku patikėti, tačiau vaizdus iš miško, gėlių lauko ar pasakos primenančius skanėstus kurianti Daiva Pečiulienė viso to mokėsi iš savo pačios klaidų, o pasiekti įspūdingų rezultatų padėjo priklausomybė nuo liaupsių.

Konditerija – ir menas, ir mokslas, bet mokytojo neprireikė

Vaikystėje Daiva Pečiulienė svajojo būti gitariste, paauglystėje – drabužių dizainere. Įstojus į Dailės akademiją, paauglystės svajonė išsipildė, o po 6 metų studijų moteris nusprendė sukurti šeimą. D. Pečiulienė juokiasi, kad tortų gaminimu susidomėjo tuomet, kai nenorėjo pirkti torto sūnaus krikštynoms, o pačios gamintam tortui pasipylusios aplinkinių liaupsės pakylėjo tolesnei kūrybai.

Konditeriją ji vadina ne tik menu, bet ir sudėtingu mokslu, kurio pati mokėsi klaidų ir bandymų keliu. Žvelgiant į šiandien jos gaminamus tortus, sunku patikėti, kad šedevrams sukurti neprireikė patyrusių konditerių pamokų – užteko didelio noro ir smalsumo, kurį augdama D. Pečiulienė matė ir savo šeimoje.

„Mano mama didžiąją dalį gyvenimo pradirbo virėja, o kepti kažką daugiau nei obuolių pyragą pradėjo man būnant paaugle. Tuomet ji gamino keksiukus, ir man tai labai patiko. Iš pradžių maniau, kad galbūt būsiu tiesiog keksiukų kepėja, bet paskui atradau, koks platus gali būti konditerijos pasaulis, ir kiek gražių dalykų jame galima sukurti“, – sako ji.

Kepti tortus D. Pečiulienė pradėjo nuo pačių paprasčiausių virtuvės įrankių, ir sau pažadėjo, kad naujos įrangos iš tuometinio šeimos biudžeto nepirks – viskam užsidirbs parduodama tortus, gaminamus iš to, ką anuomet turėjo po ranka. Kadaise sukusi galvą dėl to, kiek visko norėtųsi turėti ir kaip visko trūksta, šiandien tortų kepėja užimta kitomis mintimis: kur viską dėti?

„Pradėjau nuo labai paprastų dalykų – mikserio ir kelių kepimo formų. Tortus surinkinėjau puoduose, o dabar neįsivaizduočiau, kaip kokybiškai surinkti tortą be surinkimo formų – juk lygų ir gražų tortą lengviau papuošti, o kreivą ir šleivą reikia taisyti, lyginti. Jeigu reikėtų išskirti svarbiausius įrankius, kurie būtini norint kepti tortus, tai būtų geras mikseris, surinkimo formos, kočėlas tolygaus storio tešlai kočioti ir kepimo kilimėlis“, – vardija ji.

Motyvacija slypi liaupsėse: pasiilgsta pagyrų – eina kepti tortų

D. Pečiulienės tortai primena pasakas – ant jų miega svajingos fėjos, žaidžia miško žvėreliai, žydi gėlės. Vis dėlto, visa tai skanėstų kūrėja mieliau vadina maloniu pomėgiu, nei karjera. Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ji įvardija drabužių dizainą, o laisvu laiku kuria skanėstus, žaisliukus, veda konditerinio dekoravimo kursus.

Socialiniuose tinkluose Cukraus Varna pasivadinusi tortų kūrėja turi tūkstančius sekėjų ir sulaukia gausybės pagyrų. D. Pečiulienė prisipažįsta, kad pagyroms jaučia didelę silpnybę – kartais net ir torto imasi kepti todėl, nes pasiilgsta gero žodžio.

„Mano vyras sako, kad tu dėl liaupsių tik ir darai viską. Tie komentarai tikrai yra labai malonu. Būna, nekepu nieko kelias savaites, o tada iškepu, ir pati juokiuosi, kad pasiilgau liaupsių ir todėl reikėjo kažką iškepti. Labai smagu, kai kažką darai, ir kažkas pagiria. Tačiau ne tik dėl liaupsių einu į virtuvę, bet ir vedama noro išpildyti kokią ramybės neduodančią kūrybinę mintį“, – teigia ji.

D. Pečiulienę džiugina feisbuko funkcija, primenanti prieš keletą metų gamintų kepinių nuotraukas – tokiu būdu sugrįžta malonios emocijos ir pasididžiavimas, kurį tuomet jautė gamindama, o tuo pačiu ir supratimas, kad tai, ką anksčiau laikė dideliais pasiekimais, šiandien gali padaryti dar geriau.

„Smagu peržiūrėti tuos pirmuosius darbus, ir palyginti su tuo, ką darau šiandien. Dabar mėgstu gaminti keksiukus su kreminėmis gėlėmis, ir būna labai linksma prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Pamenu, pirmais metais atrodė, kad viską nuostabiai darau ir man labai gerai gaunasi – žiūrint į tuos keksiukus dabar, taip tikrai neatrodo. Į ankstesnius darbus žiūriu su geraširdišku sentimentaliu nuolaidumu“, – sako ji.

Kai kurie užsakymai tiesiog suriša rankas: būna ir nepadorių

Tortų kepėja sulaukia įvairių užsakymų, iš kurių labiausiai mėgaujasi tais, kuriuose turi daug laisvės kūrybai. Geriausiu užsakymu ji vadina tokį, kai žmogus paprašo sukurti tortą, pavyzdžiui, miško tema, o ne išvardija lūkesčius, kiek voverių ir meškų ant torto turi būti, ar į kurią pusę jų akys turi žiūrėti. Anot jos, kuo daugiau reikalavimų kūrėjui įvardijama, tuo daugiau įtampos kels gamyba, ir tuo bus didesnė tikimybė, kad tortas neatitiks visų vizijų. Kartais tai gali reikšti net ir sugadintą šventę – to D. Pečiulienė bijo labiausiai.

Tačiau pasakas sekančių tortų kūrėja prisipažįsta – tenka sulaukti ir tokių užsakymų, kurių priimti niekad nekiltų ranka.

„Beviltiška prašyti kepti tortus su populiarios kultūros personažais, kokie jie ten bebūtų – supermenai ar Elza iš Ledo šalies. Visų pirma, tai yra nelegalu, o kai reikia kažką atkartoti, visiškai nelieka plotmės kūrybai. Būna, kad mergvakariams ir bernvakariams užsiprašo tų vulgarių tortų su įvairiomis kūno dalimis – niekada jų nedaryčiau“, – sako tortų kepėja.

Konditerijoje D. Pečiulienė užvis labiausiai vertina individualumą ir kūrybiškumą, todėl sulaukdama „popsinių“ tortų užsakymų jaučiasi taip, lyg jai būtų užrišamos rankos. O kai rankos surištos – nieko nepagaminsi.

„Vienu metu buvo labai madingi balti tortai su vienaragio ausytėmis, ragu ir nupieštomis akimis, tai jų prašydavo. Aš nesuprantu, kodėl žmonės kreipiasi į kūrėją pagaminti kažką, ką gali padaryti bet kas, ir ką rasi bet kurioje parduotuvėje. Sumuštinį juk irgi galima labai įmantriai pagaminti, arba tiesiog daktariškos dešros ant batono uždėti. Man tie populiarūs tortai tokie ir yra – batonas ir daktariška dešra“, – sako D. Pečiulienė.

Tokie gražūs ir tokie laikini: kūrėja džiaugiasi atradusi tai, kas išlieka

Šiandien Cukraus Varna gamina ne tik tortus, keksiukus ir kitus skanumynus, bet ir žaisliukus. Todėl jos sekėjams socialiniuose tinkluose vis sunkiau sekasi atskirti, kurie kūriniai valgomi, o kurie – ne.

Iš vatos ir popieriaus gimstantys žaismingi pasakų veikėjai dažnai būna ne tik D. Pečiulienės, bet ir jos vaikų bendras darbas. Kurti žaisliukų ji ėmėsi susimąsčiusi, kad per ilgus metus iš jos kepamų kūrinių telieka nuotraukos.

„Susivokiau, kad visi tie tortai, keksiukai ir meduoliai yra menas, kuris neišlieka. Žmonės juos suvalgo, kažkas nusifotografuoja, kažkas – ne, bet iš esmės tai tėra nuotraukos dalykų, kurių jau seniai nėra. Pernai rudenį aplankė toks egzistencinis beviltiškumas: kiek pridariau, kiek prigaminau – nieko neliko. Vaikams nėra ką palikti“, – rudeninius apmąstymus prisimena ji.

Tąkart D. Pečiulienei komentatoriai pasiūlė imtis keramikos, tačiau kūrėja pastebi, kad tai yra technologiškai daug ribų turinti meno kryptis. Netikėtai atradusi žaisliukų gamybą, D. Pečiulienė susižavėjo jų kūrybiniu laisvumu ir ilgaamžiškumu.

„Pradėjau gaminti žaisliukus savo vaikams, nes labai norėtųsi, kad jie turėtų kažką, kai manęs jau nebebus – kažkokį atminimą apie kuriančią mamą, močiutę. Viena moteris man parašė, kad kasmet su vaikais nusiperka po žaisliuką, kažkokį ypatingą, ir tokiu būdu vaikiukai renka savo asmenines eglutės žaisliukų kolekcijas, kuriomis užaugę ir išėję iš namų su šeimomis puoš savo pirmąsias eglutes. Tokia tradicija man labai patiko, ir netrukus atsirado nemažai žmonių, norinčių tų žaisliukų“, – sako D. Pečiulienė.

Todėl šiandien Cukraus Varnos puslapyje netrūksta nei gardumynų, nei žaisliukų nuotraukų. D. Pečiulienė juokiasi, kad belieka prie kiekvienos nuotraukos parašyti, ar joje valgomas, ar nevalgomas dalykas – be autorės paaiškinimo, rodos, atskirti būtų neįmanoma.