Nuo panikos iki realios pagalbos
„Tiek nerimavau dėl Ukrainos, kad nebegalėjau dirbti! Tik sekiau naujienas. Atrodė, viskas, ką bedaryčiau, yra nulis, lyginant su ukrainiečių kančiomis ir didvyriškumu. Užsukau pas kaimynę – ta sėdi apsibliovusi, per ašaras pasaulio nebemato, tik telefoną ir klaikią neteisybę. Ji laikina ir komentuoja feisbuko postus, užsideda mėlyną/geltoną vėliavėlę, pasikeičia profilio nuotrauką į „russkij korabl idi naxui“ ir bliauna toliau. Ir tada pamatau save iš šalies: neveiklus, išsigandęs, verkšlenantis liurbis. Bet taip reikalai nesusitvarko. Todėl einu į savo studiją ir darau tai, ką moku geriausiai – piešiu. Tai ne tik ramina nervus, nukreipia mintis nuo bereikalingos panikos, bet ir REALIAI prisideda prie bendro gėrio“, – savo „Facebook“ paskyroje prieš kelias dienas rašė A. Kriščiūnas.
Menininkas neabejoja, kad karą laimi ne tas, kuris daugiau bombų, o tas, kuris yra psichologiškai labiau pasiruošęs.
Paklausus, kaip gyvena šiandien, A. Kriščiūnas sako, kad sunkiai išgyvenantis: „Nors gyvenu toli, tai yra keli tūkstančiai kilometrų (aut. past. Fuerteventūros saloje, Ispanijoje), bet viduje esu Lietuvoje. Aišku, jeigu nuolat seksi žinias ir jose mirksi, tai tiesiog išprotėsi. Tvarkausi su emocijomis, darydamas ką galiu, kad galėčiau padėti Ukrainai ir tai man labiausiai padeda. Ne asmeniniai mano darbai, sumanymai, projektai, kuriuos kuriam laikui atidėjau į šoną, bet tie dalykai, kurie realiai galėtų pakeisti situaciją į gerą. Ši veikla mane atitraukia nuo negatyvių minčių, nuo depresyvios nuotaikos, kuri sklando ore“, – sako menininkas.
Per aukcioną ukrainiečiams paaukoti 26 tūkstančiai eurų
A. Kriščiūnas socialiniame tinkle suorganizavo aukcioną, kuriame kvietė nusipirkti savo paveikslą ir pinigus už jį paaukoti Ukrainai. Paveikslo, pavadinimu „Never Give Up“, pradinė kaina buvo 5000 eurų. Aukcionas pranoko lūkesčius – paveikslas parduotas už 13 tūkst. eurų, jį nusipirkusi moteris pinigus iškart pervedė organizacijai BLUE/YELLOW.
A. Kriščiūnas sako, kad svarbiausia net ne tai, kad paveikslą nusiperka vienas laimėtojas, bet pati žinutė, kad kiti žmonės kažką daro, aukoja dideles sumas, paskatina ir tuos, kurie nelaimėjo ar nedalyvavo tame aukcione, juos tarsi pažadina, kad ir jie gali kažką prasmingo nuveikti, supranta, kad neužtenka vien Ukrainos vėliavėlę užsidėti ant savo „Facebook“ profilio ar desperatiškai sekti visas naujienas.
Todėl jam labai džiugu, kad dar 13 tūkstančių eurų davė žmonės, kurie dalyvavo aukcione, bet nelaimėjo. „Paaukoję žmonės sakė, kad tuos pinigus, kuriuos jie norėjo išleisti, juos ir išleido. Aš jiems siūliausi bent atsiųsti paveikslo printą, kad kažkiek kompensuoti. Moteris, kuri Ukrainai pervedė 10 tūkstančių eurų, pasakė, kad tą paveikslą norėjo nupirkti ir padovanoti Santaros klinikų Vaikų onkologijos skyriui. Sutarėme kartu, kad ligoninei padarysiu printą. Gera žinoti, kad žmonės galvoja apie tuos, kuriems reikia pagalbos“, – sako A. Kriščiūnas.
Naujausioje menininko iniciatyvoje – 40 skirtingos tematikos jo kurtų paveikslų, skiriamų Ukrainos kovai
„Ateikite į parodą Klaipėdos „Lighthouse Hub“, išsirinkite patinkantį paveikslą, čia pat telefonu ar kompiuteriu visą sumą perveskite į BLUE/YELLOW sąskaitą ir neškitės paveikslą į namus. Paveikslų kainos – tokios pat, kaip perkant normaliai. Bet jeigu pervesite daugiau – džiaugsis mūsų širdys ir Ukrainos žmonės. VISI pinigai keliaus tiesiai į mūšio lauką“, – taip atrodė skelbimas A. Kriščiūno „Facebook“ profilyje. Po dviejų valandų nuo paskelbimo pradžios, buvo nupirkti 20 paveikslų. Šiandien jų liko vos keli. Menininkas mano, kad jų iki šio savaitgalio taip pat neliks.
Aukcionų organizavimas menininkui nėra naujiena. Ne vieną tokį aukcioną A. Kriščiūnas yra daręs norėdamas pagelbėti įvairioms organizacijoms: „Jaunimo linijai“, „Gelbėkit vaikus“, „SOS vaikų kaimui“ ir kitoms. „Esu daug organizavęs panašių aukcionų per Facebook arba skyręs savo paveikslus kuriam nors labdaros aukcionui, kuriame prasmingai skiriami pinigai. Pakartojau tą patį modelį, kuris yra veiksmingas“, – sako menininkas.
Prieš kelias dienas visą gautą honorarą už Klaipėdos džiazo festivaliui sukurtą plakatą, A. Kriščiūnas taip pat pervedė Ukrainos paramai: „Mano honoraras ne pats mažiausias – pamaitins Ukrainos kariuomenės kuopą. Tebūnie tai dar vienas žingsnis link pergalės!“.
Vienintelis būdas nepalūžti – veikti
„Man, kaip ir visiems sveiko proto žmonėms, kelia siaubą šita neteisybė, beprotiški poelgiai, žiaurumai, kurie yra beprasmiški, neturintys absoliučiai jokios ateities. Visi šie įvykiai civilizuotą žmogų glumina. Kai matai kažkokio bandito siautėjimą, tai išties baisu. Vienintelis būdas tą baisumą įveikti yra veikti, o ne gąsdintis, stebėtis, ir liūdėti, kaip viskas yra blogai. Negalvoti, kas dabar bus, neskaityti nuolat žinių, bet veikti. Tai yra vienintelis būdas nepalūžti. Turime daryti, dirbti tai, ką darėme iki šiol. Jeigu turime perteklinio laiko, turime veikti. Žmonės, kurie turi šiek tiek laiko ir supratimo apie informacines technologijas, apie tai, kaip veikia socialiniai tinklai, tai šis laukas, ypatingai, jauniems žmonėms, kurie neturi pinigų aukoti, bet turi nori prisidėti, yra puiki galimybė ir beje, labai veiksminga. Jeigu galvojame, kad jūsų siunčiama žinutė nieko nereiškia, tai žinokite, kad ji labai daug reiškia“, – tuo neabejoja A. Kriščiūnas.
Menininkas sako matantis savo draugų tarpe tokių, kurie sėdi nuo ryto iki vakaro socialiniuose tinkluose, džiaugiasi pergalėmis, liūdi dėl pralaimėjimų, verkia, jaudinasi. „Jie pasiekė tokią psichologinę būklę, kad ne tik kad nieko nebedirba, bet ir save žaloja, save naikina. Sužinoję, kad aš darau aukcioną, draugai Ukrainai paaukojo 5 tūkst. eurų. Ir sako, kad kai tai padarė, dabar bent kuriam laikui viduje jiems pagerėjo, nes kažką nuveikė, o ne vien tik pergyveno“, – pastebi A. Kriščiūnas.
Gyvybė svarbiau už naujas mašinas, sofas ar prabangius drabužius
A. Kriščiūnas įsitikinęs, kad menininkams reiktų rodyti daugiau iniciatyvos šiuo nelengvu laikotarpiu: „Iniciatyvos būtinos. Nesvarbu, kad taip meno žmogus praranda pinigus, ne apie tai šiandien mes kalbame. Aš nesijaučiu juos praradęs, jie nenueina veltui. Kam reikalingi pinigai, jei nėra pasaulio?“.
Menininkas sako galvojantis labai paprastai: „Pardavęs paveikslus būčiau galėjęs nusipirkti mašiną, o tuo tarpu žmonės Ukrainoje nesulaukti ryto. Tai kas yra svarbiau – ar kad nevažiuosiu nauja mašina, ar kad žmonės mirs? Kaip aš galiu džiaugtis važiuodamas, kai žinau, kad žmonės miršta ir žuvo dėl to, kad važiuoju su ta mašina. Ji neturi jokios vertės, o pinigai ten šiandien labai reikalingi. Aš nebadauju, nei vienas mūsų nebadaujame, nekalbant apie žmonės, kurie yra socialiai remtini ir neturi iš esmės galimybių paaukoti. Bet net ir jie gali tai padaryti kitomis priemonėmis, kad ir informaciniame kare prieš agresorių socialiniuose tinkluose. Bet žmonės, kurie turi ką valgyti ir žino, kad turės rytoj, savo perteklių tikrai gali paaukoti svarbesniems dalykams nei tos dienos gerbūvis. Žmonių gyvybės, gėris pasaulyje daug svarbiau nei nauja sofa ar kažkokie prabangūs drabužiai“.
Bendrystės jausmas primena Sąjūdžio laikus
A. Kriščiūnas sako šiuo metu pastebėjęs labai daug gerų žmonių, turinčių ir įgyvendinančių geras idėjas, inicijuojančių realią pagalbą, reaguojančių ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
„Vien atsidarius socialinius tinklus galima pastebėti, kaip viskas verda, matosi, kaip žmonės stengiasi, tiki. Jaučiu tą patį jausmą, kas buvo Sąjūdžio metais, tik tiek, kad tuomet mes kovojome už savo laisvę. Šis Lietuvos žmonių suaktyvėjimas, susivienijimas džiugina ir dėl to, kad tai net nėra apie Lietuvos laisvę. Tai reiškia, kad mes žiūrime plačiau, galvojame apie viso pasaulio gerovę. Nesame užsidarę, kad štai ne mūsų troba dega, ir mums nusispjaut ir mes nieko nedarysime. Toks požiūris mane labai džiugina“, – sako menininkas.
A. Kriščiūnas pataria nekreipti dėmesio į psichopatus, kurie pila purvą, nes tokių visada buvo ir bus, kaip ir prie Sąjūdžio laikų: „Nereikia į tokius žmones kreipti dėmesio, o ir toliau daryti tai, ką norime ir turime daryti. Nenukabinkime nosies, kai sutinkame žmogų, kuris aptekęs pūliais ir šlykštynėmis, kuriomis visas nelaimingas spjaudosi į visas puses. Nereikia galvoti, kad tie žmonės yra dauguma. Dauguma esame mes – geri ir normalūs žmonės, siekiantys taikos ir gėrio“.
