Apie tai, kaip kariai jaučiasi mūšio lauke, kiek svarbus psichologinis pasiruošimas ir kaip šiandien sveiką protą ir stabilę psichologinę būseną išlaikyti kiekvienam iš mūsų, kalbamės su karo psichologe, LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos, Karo psichologijos sektoriaus viršininke, majore Danute Lapėnaite.
Danute, girdime, kaip karo metu palūžta net ir patys stipriausi. Kuris karo momentas sunkiausias kariaujančiam?
Turbūt negalima būtų pasakyti, kuris momentas karo metu sunkiausias visiems vienodai. Juk visi esame unikalūs. Tačiau, žinoma, pirmi apšaudymai, pirmas mūšis dažniausiai sukels šoką: juk viena yra tam ruoštis, o kita – iš tiesų patirti. Kai mirtis alsuoja į nugarą, tai tikrai nėra kasdieniška patirtis. Vėliau žmogus, ilgiau būdamas kovos lauko sąlygomis, po truputį apsipranta (jei tai būtų galima pavadinti apsipratimu) ir jau ne taip stipriai reaguoja į pavojų. Tai jam padeda išbūti ilgą laiką ne komforto zonoje, tačiau kartais gali būti ir pražūtinga – jei atsipalaiduos per anksti, nebus pasiruošęs žaibiškai sureaguoti į pavojų ir išsaugoti savo bei kitų žmonių gyvybių.
Apie kokias savo emocines būsenas pasakoja kariškiai, prieš išvykdami į karo zonas? Dėl ko dažniausiai išgyvena į karą pasiųsti vyrai?
Kariai, kaip ir bet kurie žmonės, prieš stresą keliančius įvykius jaučia įvairius jausmus: tai, žinoma, ir baimė, ir nerimas dėl savo sveikatos, gyvybės, taip pat rūpestis dėl artimųjų, kurie be jų pagalbos dabar turės rūpintis savimi, kurių labai pasiilgs. Aplanko ir pyktis, kad, pavyzdžiui, vyksta didžiulis pokytis jų gyvenime, kad nebegali visko kontroliuoti. Kartais kariai gali jaustis pakylėti, kad vyksta atlikti savo pareigos, ginti Tėvynės, vykdyti tai, kam buvo ilgai ruošti. Bet kuriuo atveju jų organizmas gauna vidinio aliarmo signalą, kuris tarsi „įjungia“ natūralų gamtos sukurtą atsaką – visų kūno organų ir sistemų mobilizaciją reaguoti į pavojų. Kitais žodžiais tariant, mobilizuojasi ne tik kariuomenė, bet ir kiekvieno kario vidus.
Kaip jiems patariate susitvarkyti su savo baimėmis? Ar gal kaip tik nereikia tvarkytis, o išgyventi bei suvokti, kad bus taip ir ne kitaip?
Pirmiausias ir labai svarbus dalykas yra suvokti, kad aš jaučiu tą baimę, neignoruoti šio savo jausmo, jį pripažinti. Jei bijau, nereiškia, kad esu bailys. Visi žmonės bijo. Tai natūralus, per visą žmonijos istoriją susiformavęs jausmas, kuris žmonijai leido išgyventi. Aš kartais juokauju: „Jei manote, kad neturite baimių, tai greičiausiai baimė turi jus.“ Taigi, drąsus žmogus yra ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris ir bijodamas eina pirmyn bei daro tai, ką privalo.
Žinoma, būtina padėti sau taip, kaip moku, tvarkytis su stresu, kad per anksti nenualintume organizmo, kad jis neišeikvotų visų savo vidinių resursų anksčiau laiko. Juk dažniausiai bijoma prieš prasidedant veiksmui. Jei išnaudosiu visą savo energiją kovai su savimi, savo mintimis, jausmais dar prieš lemiamą veiksmą, tikrai turėsiu mažiau jėgų padėti sau vėliau. Be to, jei nesusitvarkysiu su savimi, su savo stresu, negalėsiu tinkamai atlikti savo pareigos, negalėsiu padėti ir kitam.
Kaip kariams, nesusitvarkantiems su savo emocijomis, gali padėti artimieji, jų bendražygiai?
Veiksmingiausias vaistas – pokalbis su žmogumi jam saugioje aplinkoje, atsiveriant pačiam, nebijant įvardyti, kaip pats dabar jaučiuosi, ko bijau, dėl ko nerimauju. Atvirumas paprastai skatina ir kito atvirumą. Niekas negali garantuoti, kad tada žmogus iš tiesų pasakys, kaip jis jaučiasi (nes juk ir pats gali nesuprasti, ką slepia jo juokeliai), tačiau bandyti vis tiek reikia. Kartais galima žmogui sakyti tiesiai: „Matau, kad pastaruoju metu daug juokauji. Gal tau tiesiog norisi pabėgti nuo šiuo metu ore tvyrančios įtampos, gal nerimauji? O gal dar kas nors? Kaip iš tiesų jautiesi?“. Be abejo, jei matome, kad žmogų užvaldžiusios stiprios emocijos jį jau „semia“, jis nebegali funkcionuoti kasdienybėje, svarbu paraginti kreiptis į psichikos sveikatos specialistus – psichologus, psichoterapeutus. Gali būti ir taip, kad šioje situacijoje prireiks ir laikinos medikamentinės pagalbos.
Kaip skiriasi karių būsenos kare, turint omeny jų amžių? Kaip kare elgiasi jaunas žmogus, kuriam apie 20 m., ir kaip vyresnis? Kokie būtų esminiai skirtumai?
Tai labai priklauso nuo individualių žmonių skirtumų. Amžius turbūt nėra pagrindinis dalykas, lemiantis karių reakcijas mūšio lauke. Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos kilti mūšio streso reakcijoms, susiję su karių asmenybe, asmens sveikata, žmogaus sugebėjimu susidoroti su sunkumais, buvusia karine patirtimi, požiūriu į užduotį, pasitikėjimu savimi ir komanda, saugumo jausmu turint omeny šeimyninius santykius. Amžius, žinoma, taip pat gali turėti šiek tiek įtakos: 30–35 m. žmonės paprastai brandesni nei 20-mečiai, daugiau matę gyvenime, daugiau patyrę streso, labiau išmokę su juo tvarkytis, jų asmenybės jau visiškai susiformavusios. Tačiau svarbiausiais kariui dalykas yra jo dvasios stiprumas, jo ryžtas, o tuo pasižymėti gali ir labai jaunas, ir jau daug patyręs karys.
Kaip prieš kariams išeinant kariauti jie ruošiami psichologiškai? Kiek iš esmės yra svarbus kario psichologinis pasiruošimas, kokia metodika naudojama prieš patenkant į karinius konfliktus ir kaip kariams padedama jau paties karo metu?
Kariai visos savo tarnybos metu yra ruošiami ir psichologiškai: vykdomi įvairūs mokymai, skaitomos paskaitos, jie mokomi tam tikrus dalykus atlikti automatiškai, kad net ir patirdami didžiulį stresą galėtų veikti. Tai vyksta nuolatos. Prieš išvykstant į misijas, kariai psichologiškai rengiami papildomai (tiek teoriškai, tiek praktiškai). Svarbiausia kariui – būti psichologiškai atspariam, motyvuotam, turėti tvirtą dvasią ir pasiryžimą atlikti savo pareigą. Kariuomenėje yra ir karo psichologų, paruošusių dirbti kartu su medikais komandoje ir būti arti karių, kad, jei prireiktų, galėtų suteikti psichologinę pagalbą kuo greičiau ir kuo arčiau mūšio lauko.
Girdime, kad grįžę iš karo vyrai negali užmigti, sapnuoja košmarus, žuvusiųjų kūnus, karo aplinką, gyvena siaubingais prisiminimais. Kiek žmogui reikia laiko atsigauti, o galbūt atsigauti išvis neįmanoma? Nuo ko priklauso, kaip greitai žmogus vėl galės gyventi visavertį gyvenimą?
Paprastai žmogui, kai pavojus jau praeityje, atsigauti ir grįžti į normalų gyvenimą gali prireikti dviejų mėnesių. Tai visiškai normalu ir natūralu. Tačiau kartais kai kuriems žmonėms išsivysto potrauminis streso sutrikimas, apie kurį ir užduodate klausimą. Šiuo atveju jau reikalinga specialistų pagalba. Jei jos nesikreipiama arba jei to padaryti nepaskatina artimieji, savaime gali ir nepraeiti. Tačiau dauguma karių vėl geba atsistoti ant kojų po karo, gyventi normalų, taikų gyvenimą, mylėti, jaustis mylimi, kurti ir džiaugtis. Karo patirtis paprastai yra skausminga ir perkeičianti, bet gali būti ir ugdanti bei brandinanti, priverčianti perkainoti savo vertybes, įvertinti tai, ką turime.
Kokia pagalba teikiama kariui, sugrįžus iš karo?
Kariai, kuriems karo metu buvo išsivysčiusios mūšio streso reakcijos, yra stebimi dėl potrauminio streso sutrikimo išsivystymo, kad jiems būtų galima laiku suteikti specialistų pagalbą. Dažnai kariams padeda jų bendražygiai, kurie kartu išgyveno tuos pačius dalykus, jų vadai. Šie bendri potyriai juos vienija, įprasmina patirtį, padeda gyti karo žaizdoms sieloje.
Karių šeimoms, jų vaikams ne ką lengviau išgyventi... Ar jiems Lietuvoje suteikiamos psichologo paslaugos? Dėl ko kario šeimos išgyvena labiausiai?
Taip, karo psichologai teikia pagalbą net tik kariams, bet ir jų šeimoms. Tiesa, ne visi karo psichologai turi vaikų psichologo specializaciją. Tokiais atvejais vaikai siunčiami pas kitus šalies vaikų psichologus. Šeimos, žinoma, labiausiai išgyvena dėl kariams galinčio kilti nesaugumo, dėl to, kad gali būti palikti kuriam laikui vieni, matydami reportažus apie karo pabėgėlius iš Ukrainos, išgyvena, kad jiems taip pat gali tekti tai patirti, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, jaučia nerimą, baimę, neapibrėžtumą. Tačiau karių šeimos yra ir stipriausias kario ginklas. Jei karys žinos, kad gali pasitikėti savo šeima, kad ji palaiko jį, gali padaryti tikrai labai daug. Ačiū visiems, kurie palaikote karius! Kartu mes galime kur kas daugiau.
Ir pabaigoje – kokie būtų jūsų patarimai, norint nepalūžti paprastiems žmonėms, kurie šiandien išgyvena daugybę jausmų, tarp jų stresą, panikos atsakas, nerimą, bejėgiškumą, kuriuos kankina nemiga ar tiesiog negali susikaupti dirbi?
Yra daugybė būdų, kaip galima padėti sau, kai išgyvename baimę ir stresą:
- Sulėtinkite tempą tada, kai įmanoma;
- Nusistatykite, ką jums svarbiausia šiuo metu atlikti, vienu metu darykite tik vieną darbą, nenaudokite energijos multitaskindami – užsiimdami keliomis veiklomis vienu metu: galėsite kažkiek atgauti kontrolės jausmą;
- Nesistenkite būti visagaliu, supermenu, suvokite, kad esate žmogus, turintis savo galimybių ribas, darykite tai, ką galite geriausiai, ir nekaltinkite savęs, jei ko nors nepadarote;
- Kalbėkitės apie savo baimę ir kitus jausmus su žmonėmis, kuriais pasitikite;
- Džiaukitės mažais dalykais, pavyzdžiui, kad šiandien esu sveikas, jaučiuosi mylimas man brangių žmonių ir kt.
- Atitraukite savo dėmesį nuo baimę keliančių minčių: pradėkite savanoriauti, pagelbėkite kitiems žmonėms, užsiimkite kokia nors jums malonia veikla;
- Užduokite sau kelis klausimus:
- Kas blogiausio gali nutikti?
- Koks šios nesėkmės įvertinimas skalėje nuo 1 iki 10, kur 10 – mirtina katastrofa?
- Kas jums yra svarbu ir kaip šie įvykiai paveiks jums svarbius dalykus?
- Ar po metų jūs dar prisiminsite šį išbandymą?
- Stenkitės akcentuoti pozityvią visos situacijos pusę, pavyzdžiui, kad tai labai vienija visą mano šeimą, tautą, pasaulį, kad tai vėl privertė mus visus prisiminti savo svarbiausias gyvenimo vertybes ir kt.;
- Rūpinkitės savo fizine sveikata: laikykitės miego, darbo, gyvenimo pusiausvyros (idealiausia – 8 x 8 x 8 val.), stenkitės išlaikyti sau įprastą rutiną, valgymo režimą, vaikščiokite gryname ore, sportuokite, užsiimkite malonia veikla – juk sveikas ir stiprus organizmas lengviau pakelia fizinius stresus, yra sveikos ir stiprios psichikos prielaida;
- Melskitės, atlikite relaksacijos pratimus, medituokite;
- Prisiminkite, kas jums labiausiai padėjo įveikti stresą prieš dvejus metus, kai prasidėjo COVID-19 pandemija, ir vėl grįžkite prie to.
