„Važiuojam pietauti į profkę, namie vis tiek nieko už tokią kainą nepasigaminsi“, – sako man Veisiejų krašto muziejuje dirbanti dukra Monika. O kadangi jos gebėjimai rasti pigiausias vietas papietauti per ketverius menotyros studijų Kaune metus ištobulėjo kone iki atskiros orientavimosi sporto atšakos, beliko klusniai sekti iš paskos.
Profke veisiejiečiai įpratę vadinti mokymo įstaigą, kuri visai neseniai iš Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos tapo Žirmūnų mokymo centro Pietų Lietuvos filialo skyriumi. Ir nors senoji iškaba dar puošia pagrindinio mokyklos pastato fasadą, o pro langus nesunku įžiūrėti tuščias klases, šį kartą nesidomės, kas ir ką ten moko. Sąžiningai nuvalytu nuo sniego šaligatviu sukam prie atskiro pastato, nepažymėto jokiais užrašais. Nes ir be jų Veisiejuose visi žino, kad ten veikia valgykla, kurioje darbo dienomis per pietus galima neįtikėtinai pigiai pavalgyti.
Kelios minutės po 12 valandos, bet pietautojų užsuka vos vienas kitas. Ne kartą sutikau ten Veisiejų seniūnijos, regioninio parko darbuotojus, miškininkus, pavienius pensininkus ir netgi vienintelį miestelio rašytoją, bet dabar prasilenkėme tik su darbiniais rūbais vilkinčiais statybininkais. Užtat patiekalų didžiulėje baltoje lentoje suskaičiavau daugiau, negu valgyklos salėje prisėdusių pietautojų. Prie kiekvieno – trys kainos skaičiai. Pigiausias, žinoma, skirtas mokiniams, antrasis – įstaigos darbuotojams, o mes automatiškai buvome priskirti atsitiktinių žmonių iš gatvės kategorijai, kuri už maistą moka brangiausiai.
Tačiau ir tas brangumas toks santūrus, kad apsisprendžiame užsisakyti tris skirtingų rūšių pagrindinius patiekalus, brangiausią sriubą ir dar užsigerti vietinės gamybos gėrimu, pavadintu gaiva.
Valgykla veikia savitarnos principu: ant metalinių bėgių guldau rudą plastiko padėklą (tokie buvo ir mano mokykloje Brežnevo laikais), o valgyklos darbuotojos deda į lėkštes tai, ko paprašau. Kasoje galima atsiskaityti tik grynaisiais pinigais, tačiau mojuoti debetine kortele ar ieškoti kur priglausti telefoną su Apple Pay tokioje XX a. paveldu dvelkiančioje vietoje būtų didesnė šventvagystė, nei į Vatikano muziejaus piceriją ateiti su šortais ir kroksais.
Valgyklos interjero nedrįsčiau pavadinti sovietiniu tik dėl kelių svarbių detalių. Pirmiausia čia viskas stebėtinai švaru, net linoleumo grindys blizga, ant stalų, kėdžių, sienų ir langų – nė dėmelės. Ir dar kvapas visai ne tas, kvepia tikru iš kokybiškų produktų pagamintu maistu.
Frikadelių sriubą už 0,43 euro galima pavadinti prabangia, nes žirnienė būtų kainavusi vos 0,15 euro, agurkinė – 0,27 euro. Nepasigailėjau dėl tokio pasirinkimo, ir net pagalvojau, kad pora tokios sriubos dubenėlių galėtų atstoti ir kitus patiekalus. Kas pasakė, kad Lietuvoje negalima išgyventi už socialinę pašalpą ar minimalią pensiją? Man sriuboje trūko tik druskos, bet tai nesunkiai ištaisoma, juolab, kad priskiriu save valgantiems sūriau už vidutinį sveiko maisto entuziastą. Neįkyriai pagardinta džiovintais krapais, o kažkas įmantresnio net ir netiktų.
Geriausią įspūdį palikęs patiekalas – kiaulienos kepsnys už 1,80 euro. Mėsa tikrai ne kieta, bet ir ne susvilusi, bulvių košė priimtino tirštumo, netgi burokėlių salotos pasirodė valgomos ir tik rauginto agurko sugebėjau vos pargauti – akivaizdžiai perrūgęs.
Kalakutienos zrazai kainavo 1,83 euro. Žinau, kad to paukščio mėsą valgyti sveikiau už kiaulieną ar vištieną, bet nesu jos mėgėjas. Zrazų įdaras iš morkų, o kopūstų salotos nesugadintos rūgščiais padažais, bet ir ne per sausos. Bulvių košė – ta pati, kaip ir prie kiaulienos kepsnio. Agurkai, deja, irgi tie patys – nevalgomi.
Pigiausiai sumokėjau už varškėčius – 1,02 euro. Tačiau kitą kartą, neturėdamas tikslo visko paragauti, užsisakyčiau būtent juos. Sviestas ir grietinė padaže sumaišyti tiesiog idealiu santykiu, nesijaučia jokio varškės rūgštumo, o išvirta taip, kad tiesiog burnoje tirpsta, tačiau dubenyje dar neišyra.
Užgerti maistą galėjau sultimis, bet jos kainuoja brangiau už sriubą, o štai gaivos stiklinė – 0,17 euro. Planavau prieš išeidamas paklausti, iš ko ji pagaminta, bet valgyklos darbuotojos kažkur išsislapstė, nes po mūsų taip ir neatėjo nė vienas naujas lankytojas. Būčiau tą gėrimą kam nors padovanojęs ir atsigėręs vandens iš rankoms nusiplauti skirto čiaupo, bet dukra įspėjo, kad Veisiejuose jis dažniausiai būna rudas ir ne paties maloniausio skonio.
Apibendrindamas galiu drąsiai teigti, kad Veisiejuose už porą eurų galėčiau sočiai papietauti. Ar bus skanu – kaip pasiseks išsirinkti patiekalą. Kasdien taip valgydamas turbūt gyvenčiau ilgiau, negu nuo namie orkaitėje keptos riebalais varvančios kiaulienos kulninės ar visą rudenį įvairiais būdais ruoštų grybų, tačiau rizikuočiau mirti iš taupumo ir nuobodulio. Ar užsuksiu ten daugiau? Būtinai, kiekvieną kartą, kai tik pietų metu būsiu kažkur netoli Veisiejų.
