„Dar kol kas negaliu atskleisti, kaip ten viskas bus, bet tuo, ką patyręs savo kailiu ir ką suprantu, pabandysiu pasidalinti“, – sako Marijonas, kuris scena dalinsis su kolega Sauliumi Urbonavičiumi–Samu ir dirigentu Modestu Pitrėnu.
M. Mikutavičius DELFI TV Gyvai konferencijoje sutiko pasidalinti prisiminimais iš mokyklos laikų, papasakoti apie išdaigas, mokyklines meiles, diskotekas ir bausmes, kurių sulaukdavo už savo pašėlusį elgesį.
„Kalbant apie mokyklą mane aplanko dviprasmiški jausmai. Dalies jos nekenčiu ir degu mėlyna neapykantos liepsna, tačiau kita dalis – nostalgiška. Nesu iš tų, kurie peržegnoja mokyklą ir nenori ten kojos kelti. Aš nostalgiškas žmogus, prisimenu kai kuriuos draugus, mokytojus, nuotykius ir net prieš užmigdamas prisimenu kokią nesąmonę ir ant veido nusiraito šypsena. Bet prisimenu ir savo nelengvą paauglystę, ten buvo ir sumautų dienų bei labai blogų dalykų“, – pasakoja vienas garsiausių Lietuvos atlikėjų ir TV laidų vedėjų.
Tiesa, jis pripažįsta, kad ir pats nebuvo angeliukas, o mokykla buvo mažo sraigtelio sistemos kūrimo dalis.
„Ji imdavo kiekvieną žmogų už kupros ir įbesdavo veidu į tai, ką privalai žinoti ir kokia nuomonė yra vyraujanti ir kitos negali būti. Daugeliu atvejų mokytojai bijodavo blogų rezultatų ir į kiekvieną mokinį, kuris elgdavosi kitaip, žiūrėdavo kaip į didžiausią priešą, kuris griauna jos karjerą. Į daugelį mūsų nekaltų poelgių (na, mums jie atrodė nekalti – nubėgti už kampo parūkyti, pavyzdžiui, ar kai išdauži langą kažkur) reaguodavo su siaubingu įsiučiu, piktumu ir iškart plaudavo tėvams smegenis, o tu jausdavaisi kaltas, vienišas, piktas, užspaustas, nereikalingas ir t.t. Kita vertus, man nelabai sekėsi tikslieji mokslai ir tikrai nedėjau pastangų, kad visa tai pasikeistų, tai kai kuriais atvejais buvau kaltas ir pats. Pats prisidirbdavau dėl savo principų, įsitikinimų, pagaliau, dėl tingėjimo ir valios neturėjimo. Tai ta kova tarp Dovydo ir Galijoto vykdavo iš abiejų pusių“, – prisimena M. Mikutavičius.
Kaip vieną smagiausių istorijų jis prisimena tai, kaip atsilikdamas nuo pirmūnų tiksliuosiuose moksluose, gavo padirbti papildomai su samdoma mokytoja, o galiausiai kontrolinį darbą parašė taip gerai, kad tuo metu gavo geriausią įmanomą įvertinimą – penketą. Mokytojai žagtelėjo, o pats Marijus ėmė ir patikėjo, jog yra pats gabiausias mokinys.
„Žinoma, greitai vėl viskas grįžo į savas vėžias, – juokiasi M. Mikutavičius. – Turėdavau aiškų nusistatymą – niekada nenusirašinėdavau. Buvau sau aiškiai pasakęs – mane gyvenimas tegu baudžia už tai, kad aš nemoku tų tiksliųjų mokslų, bet aš nevaidmainiausiu ir nusirašinėsiu bandydamas parodyti, kad yra kitaip“.
Marijonas pradėjo lankyti mokyklą Lazdijuose, tačiau vėliau su šeima persikėlus gyventi į sostinę, teko pakeisti ir mokymosi įstaigą.
Tąč pačią mokyklą Justiniškėse, tiesa, baigė ir keli kiti puikiai lietuviams žinomi atlikėjai – Gabrielius Liaudanskas–Svaras iš „G&G Sindikato“ bei Egidijus Dragūnas–Selas.
„Egidijaus tai nepamenu, bet Svarą pamenu labai gerai, nes jis draugavo su mano klasioko jaunesne seserimi ir buvo toks prakutęs jaunesnis moksleivis, važinėdavo su motociklu „Java“ raudonu, tai buvom pažįstami. Kartais, būdavo, atėję pas draugą spręsdavom savo reikalus, o jis tyliai pas sesutę kažkur pabėgdavo „pasikudlinti“, – juokiasi Marijonas.
O kaip jam pačiam mokykloje sekėsi meilės reikalai?
„Buvau įsimylėjęs tokią Dalią, paskui Ievą, paskui Aušrą... Su pastarąja buvo labai didelė bėda, nes man reikėdavo ją lydėti toli namo, o tada grįžti vienam, kai jau būdavo vakaras. Justiniškės nebuvo pats maloniausias rajonas pasivaikščiojimam vakarais, tad esu savo kailiu patyręs, kad meilė skaudina tikrąja to žodžio prasme. Grįždamas užsiraudavau ant tokių nemalonių tipažų ir tada supratau, kad atstumai meilę žudo“, – juokiasi Marijonas.
Jis pasakoja puikiai prisimenantis ir legendines mokyklos diskotekas.
„Mūsų klasė buvo pakankamai aktyvi, rengdavome ir tas diskotekas, gaudavome šviesos muziką. Tiesa, ta šviesos muzika buvo nusikalstamu būdu gaunama. Anksčiau būdavo tokios pailgos lempos, kurios numetus gerai sprogdavo, ir jos turėdavo starterius, kuriais mes padarydavom, kad lempos mirksėdavo. Tai aišku, mokyklos vadovybė vis tų starterių pasigesdavo ir tik mes žinodavome, kur jie visi nukeliauja. Tai mes rengdavome tas diskotekas, kur būdavo tamsios salės, turėdavai su klasiokais apeiti penkiolika ratų, kol išsirinkdavai merginą, kuri toj prietemoj krito į akį, bet bėda būdavo, kad kol apeidavai dar vieną ratą, ji jau šokdavo su kitu, o tu likdavai su baranka. O šokdavome vienas prieš vieną, stovėdami pagarbiu atstumu, ir gerai pamenu, kad man dėdė buvo padovanojęs kokiom penkiom išmierom per didelius kedus „ant išaugimo“, o aš gi negalėjau laukti, kol užaugsiu. Tai aš ten jais puikuodavaus, raitydavau rokenrolą. Bet po to atėjo į madą sunkusis rokas ir mes prisidirbom. Nes yra tokia „AC/DC“ daina, kur mes susėdę dainuodavom ir visiems pasirodė, kad tai nacistinis pasveikinimas ten skamba. Tai kai mus viena mokyklos atstovė pamatė, vos nepripaišė fašizmo ir nacizmo. Tai turėjom reikalų, bet kažkaip nuo to nusiplovėm“, – sako Marijonas.
