Prisimena vieną mokytoją

J. Nainys baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, ją prisimena noriai. Sako, kad buvo geras mokinys, su mokytojais nekonfliktavo, tačiau vieną iš jų prisimena geriausiai.

„Atsimenu istorijos mokytoją Saulių Skardžių. Gal dėl to, kad jis sugebėjo kitaip perteikti istorines datas ir įvykius. Mane taip sužavėdavo jo pasakojimai... Ir universiteto laikais įsiminė dėstytojai, kurie sugeba labai, labai įtaigiai kalbėti. Turi oratorystės dovaną. Patiko stebėti žmones, kurie atsistodavo ir be jokių užrašų kalbėdavo, užduodavo kokį nors klausimą, kuris mums tuo metu rūpėdavo, ir su visokiais gestais, pauzėmis pasakodavo, sugebėdavo labai sudominti. Po to, kai įstojau į filosofiją, beveik visi dėstytojai išsiskyrė dėl to, kad jie buvo geri oratoriai. Jie galėdavo gražiai, ilgais sakiniais kalbėti taip, kad atrodydavo, jog stebi kažkokį spektaklį“, – pasakoja žinomas vyras.

Po daugybės metų sugrįžus į Pasvalio mokyklą jam pačiam teko garbė tam istorijos mokytojui įteikti ir mylimiausio mokytojo apdovanojimą. Pasak jo, mokykla asocijuojasi ne su baime, o su savęs atradimu, todėl papasakoti apie mokyklines išdaigas net negalėtų – tokių nelabai buvo.

„Aš buvau aktyvus popamokinėje veikloje, gerai išauklėtas, gerbdavau mokytojus, niekada jiems nieko blogo nesakydavau, buvau mokyklos mokinių atstovybės narys. Stengdavausi gerai sutarti su mokytojais, nors ne visada paruošdavau pamokas, ne visada sekdavosi mokslai, kurie man nepatikdavo. Mokytojai gerai apie mane atsliepdavo ir šiaip man nusišypsojo laimė, kad mokiausi labai geroje gimnazijoje, į kurią iki šiol norisi sugrįžti. Yra draugų, kurie net nenori prisiminti savo mokyklos“, – teigia didžėjus.

Kitas „radistas“, R. Mackevičius, Viršuliškių vidurinę, kurioje mokėsi, prisimena priešingai. Jis išsyk prisipažino, kad direktorės kabinete tikrai lankėsi dėl išdaigų.

„Tai aišku, kad teko. Buvau normalus (juokiasi). Kai ateidavo pavasaris, būdavo labai linksma laistytis vandeniu. Atsimenu, kai užėjo manija, kad būtina laistytis su švirkštais. Nusipirkę „rimčiausių“ švirkštų tempdavome vandenį iš tualeto ir bandėme vieni kitus aplaistyti. Baigėsi tuo, kad prie matematikos ar istorijos klasės padarėme ežerą. Net nepereinamą ežerą. Atsimenu, paklausė, kas kaltininkai, pradėję visas šitas nesąmones. Suslėpėme švirkštus kuprinėse, bet, aišku, didžiausi „nusikaltėliai“ buvo išaiškinti. Rašėme direktorei pasiaiškinimus“, - prisimindamas juokiasi R. Mackevičius.
Radistai

Panašu, kad abu „Radistus“ vienija ne tik profesinė veikla, bet ir nostalgija tai pačiai pamokai.
„Pati mėgstamiausia pamoka buvo literatūra ir istorija. Turėjome labai „čiotką“ istorijos mokytoją. Ji viską pasakodavo su entuziazmu. Duodavo visokių užduočių, pamenu, net rankdarbių užduodavo namų darbams“, – pasakoja R. Mackevičius.

Visgi geriausiai jis prisimena mokytoją, kuri jį mokė dar pradinėse klasėse. Kitaip nei J. Nainys, daug palaikymo dėl kūrybinės veiklos mokykloje jis teigia nesulaukęs.

„Pirmiausiai, prisimenu savo pradinių klasių mokytoją. Ji pastebėjo, kad „sugebu“ ir turiu charizmos. Vesdama tokį dramos būrelį pakvietė mane ir davė pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Plėšikas Hocenplocas“. Tada sąžiningai mokiausi tekstus, tėtis iš medžio išdrožė du peilius, pasiuvo specialias, tokias juokingas, veliūrines kelnes – buvau labai rimtas plėšikas. Daugiau niekas neskatino. Mokytojai versdavo mokytis matematikos, geografijos, sakydami, kad už mus viską darys robotai. Visada tai kartodavo ir norėdavo, kad būtume „einšteinai“. Aš negaliu papasakoti apie prisiminimus, kaip kažkas skatino. Negaliu sakyti ir nieko blogo, mokytojai visada padeda, nori kuo geriau padaryti. Todėl mes važinėdami po mokyklas moksleiviams primename, kad nepamirštų daryti tai, kas jiems patinka, nes tai yra svarbiausia“, – prisiminimais dalijasi R. Mackevičius.

Paskatino pradėti karjerą

Dabar populiariausios Lietuvos muzikos sąrašuose dažnai galima pamatyti ir J. Nainio, kuris scenoje prisistato DJ Jovani vardu, muziką. Pasirodo, kad didžėjaus karjerą jis pradėjo paskatintas mokyklos direktorės ir visiškai atsitiktinai.

„Aštuntoje klasėje tik direktorės dėka tapau didžėjumi. Atsimenu, kai rugsėjo 1-ąją ėjau mokykloje, prie manęs priėjo direktorė. Anksčiau per daug nebuvau bendravęs su ja. Pasakė: „Jonukai, mūsų vidurinėje nebėra didžėjaus ir aš pagalvojau, kad tu būtum puikus didžėjus.“ Nors iki to laiko nei su muzika, nei su aparatūra neturėjau kažkokių sąsajų. Nežinau, kodėl ji taip pasiūlė, bet nuo tos dienos tapau mokyklos didžėjumi ir „užsivedžiau“. Jungiau aparatūrą, ieškojau diskų, kasečių, grojau tada kiekvieną penktadienį. Manau, kad būtent dėl tos direktorės iki šiol esu didžėjus, nes jei ji nebūtų tuomet man pasiūliusi, nebūčiau pagalvojęs apie tai“, – būtent tokia buvo didžėjaus karjeros pradžia.

Jaučia atsakomybę

Be koncertinių turų „Radistai“ dar apsilanko Lietuvos miesteliuose, kai atvyksta pabendrauti su mokiniais mokyklose. Pasak jų, tokių „vizitų“ paklausa yra didelė, būtų sunku aplankyti visus norinčius. J. Nainys teigia jaučiantis didelę atsakomybę dėl to, ką mokiniams reiškia žinomo žmogaus kalbos. Sako, kad vienas iš tokių apsilankymų ypač gerai parodė, kokią įtaką jie daro jauniems žmonėms.

„Sugalvojome, kad mokyklos turi parodyti, kaip stipriai nori, kad mes pas juos atvyktume. Tada kai kurios nieko nesugalvojo, bet Šilutės gimnazija nufilmavo vaizdo įrašą. Tokį, galima sakyti, tipinį vaidybinį filmą, bet labai gerą. Mus sužavėjo. Pasakėme: „Ačiū, tikrai „pavarėt“, mes atvažiuojam.“

Tą kartą patikėjau, kad mūsų atvažiavimas ir istorija, kurią pasakojame, turi labai didelę įtaką. Kai su Rolandu pasakojame savo istorijas, pasakojimas būna iš dviejų dalių. Pirma, mano, apie nesėkmes, Pasvalį, kaip mokiausi ir lipau per save, o Rolandas turi tokią linksmą istoriją, kurią pasakoja ir visi juokiasi. Padalijame pasakojimą: truputį rimtai, truputį juokingai. Pasakiau visai susirinkusiai publikai, kad jeigu galėčiau grįžti į mokyklą, ką aš padaryčiau – tai kiekvieną dieną bent dešimt ar penkiolika minučių skaityčiau bet kokią savo mėgstamą knygą, nes aš tai supratau tik studijuodamas filosofiją. Dabar jaučiu didelį atotrūkį, kad neperskaičiau tiek tų knygų, kiek reikėjo. Labiausiai mane nustebino, kai po savaitės su manimi susisiekė tos mokyklos bendruomenė ir pasakė, kad po mano žodžių apie tai, jog knygos gali pakeisti gyvenimą, bibliotekoje susidarė eilės vaikų, kurie nori pasiimti knygų“, – apie tai, ko nepadaręs gailisi, sako Jonas.

„Radistai“ pasakoja, kad žinomų žmonių pokalbiai su vaikais, kurie seka jų veiklą, iš dalies yra socialinė iniciatyva. J. Nainys sako, kad nesupranta, kodėl kiti, turintys galimybę įkvėpti vaikus, ja nepasinaudoja. Jis pats iki šiol gerai pamena, kaip dar labiau stengtis būti kuo geresniu didžėjumi paskatino pokalbis su vienos garsios grupės nariu.

„Pamenu, kai aš mokiausi mokykloje, pas mus atvažiavo „G&G Sindikatas” ir kalbėjausi su DJ Mamania. Tada stengiausi būti geriausias didžėjus. Tas penkiolikos minučių pokalbis man tikrai padarė didelę įtaką. Prisimenu tą pavyzdį, kai kalbuosi su vaikais mokyklose. Supranti, kad tavo žodis gali lemti labai daug jaunam žmogui. Kita vertus, tai ir didelė atsakomybė visada rodyti pavyzdį”, – sako „radistas“ J. Nainys.


Daugiau žaidimų!

Jei galėtų, R. Mackevičius pamokose su vaikais daugiau žaistų. Jo nuomone, taip daugiau pamokų išliktų atmintyje.

„Manau, kad bet kokią pamoką būtų galima padaryti įdomią, jei turi raktą nuo jauno žmogaus širdies arba žinai, kaip tuo metu reikia bendrauti su jaunais žmonėmis. Kai mokiniai daro ką nors, ką reikia praktikuoti, pavyzdžiui, anglų kalbą, manau, reikėtų mokyti juos per žaidimus. Tarkime, mokant ištarti kokius nors sakinius anglų kalba, uždavinėtume uždarus klausimus, į kuriuos vaikai negalėtų atsakyti „taip“ arba „ne“. Manau, tik atlikdami tokias užduotis ir žaidimus, kurie sukurtų juoko, vaikai įsidėmėtų pamokas“, - savo idėja, kaip paįvairinti pamokas, dalinasi „radistas“.

Kalbant apie dabartines mokyklas, J. Nainio akimis, negalima kalbėti tik blogai arba tik gerai. Už sistemą, jo manymu, svarbesnė kiekvieno vaiko iniciatyva domėtis kuo nors ir noras mokytis.

„Labai daug priklauso ne tik nuo mokytojų, bet ir mokinių, ko jie nori iš gyvenimo. Gali suteikti idealiausias sąlygas mokiniui, bet jei jis nesupras, kad jam suteiktos sąlygos bus naudingos gyvenime, vis tiek nesužadinsi jo noro domėtis. Manau, nereikia nuvertinti ir smerkti mokymo sistemos, kuri jau turi gilias tradicijas. Galų gale, turime labai gerų mokytojų ir mokyklų. Aišku, yra mokyklų, kuriose labai blogos sąlygos. Nebus taip, kad visos mokyklos labai geros, visur labai geri mokytojai, bet reikia pradėti nuo savęs. Kalbant apie sąlygas, mokinys, kuris savyje turi noro išmokti, pažinti, gali padaryti viską ir be mokyklos. Reikia pažiūrėti į vaikutį, kokioje aplinkoje jis augo, mokosi, bet tam, kad augtum sėkmingas, svarbu suprasti, jog mokslas ir žinios yra pagrindas to, kaip gyvensi ateityje“, – mano J. Nainys.

Kovo 15 d. „Žalgirio“ arenoje „Radistai“ vėl susitiks su 9-12 klasių moksleiviais. Vyks „Geriausia ever pamokų diena“. Renginio metu netradicines pamokas ves finansininkė Ingrida Šimonytė, filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius, kūrybinės agentūros „New!“ kūrybos vadovas Tomas Ramanauskas, atlikėjas Marijonas Mikutavičius, „Maxima“ generalinė direktorė Kristina Meidė, istorikas Alfredas Bumblauskas, verslininkas Ilja Laursas ir kiti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (25)