Iš Vilniaus persikėlė į Šiaulius
Aštuoniolikos metų nesulaukusius žmones esame įpratę vadinti vaikais, paaugliais ar moksleiviais. Dėl šios priežasties kalbant su psichologės išsilavinimą turinčia klasių kuratore G. Rimkute teko klausytis įtempus ausis – pasakojimą apie profesinę patirtį ji pradėjo taip: „Dirbau su vienerių-trejų metų žmonėmis.“ Šiuo metu atsidavimu savo veiklai įkvepianti specialistė kuruoja tris penktokų klases, o dėl darbo su moksleiviais priėmė nepopuliarų sprendimą ir persikėlė iš sostinės į Šiaulius.
G. Rimkutė yra programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” programos dalyvė. Dabar ji visa galva pasinėrusi į darbą su vaikais Šiaulių Jovaro progimnazijoje. Kalbėdama apie patirtis mokykloje, vieną po kito vardina būdus „atrakinti“ duris į vaikų širdis, kad mokykoje jie jaustųsi geriau, o kai sunku – nekonfliktuotų tarpusavyje ir ateitų pasikalbėti. Prieš pradėdama dirbti klasių kuratore ji dirbo namų darželyje, kartu su kolege rengdavo seminarus tėvams bei pedagogams.
„Dirbdama paraleliai rašiau psichologijos studijų baigiamąjį darbą, o laisvesnėmis minutėmis įsivaizduodavau gyvenimo scenarijus studijoms pasibaigus. Bandžiau suprasti, kuris anuomet man atrodė patraukliausias. Jaučiau, kad norisi dar bent kurį laiką pagyventi tarp vaikų, bet taip pat norėjosi ir tolimesnio sistemingo teorinių žinių plėtimo. Atminty išniro nuogirdos apie „Renkuosi mokyti!“ projektą, daugiau juo pasidomėjau ir svajos nukrypo šio projekto link”, – apie tai, kaip pradėjo dirbti mokykloje, pasakoja Gabrielė.
Gali kilti klausimas, ką veikia klasių kuratoriai. Pasak G. Rimkutės, tą patį, ką ir auklėtojai – prižiūri, konsultuoja vaikus, padeda organizacinėje, kultūrinėje ir kitose veiklose mokykloje, tik neveda pamokų.
„Vaikai pyksta, kai suaugę nesistengia jų išklausyti ir suprasti. Taip pat pyktį kelia ir paklusnumo reikalavimas, kai patys vaikai nesupranta, kodėl turėtų užsiimti kokia nors veikla. Retam šiuolaikiniam vaikui suaugęs žmogus yra autoritetas vien tik dėl to, jog jis yra vyresnis. Dauguma vaikų jaučia pagarbą tiems žmonėms, iš kurių ir patys sulaukia pagarbos. Didžioji dalis iš baimės paklūstančių vaikų įvardina, jog jokios pagarbos galią demonstruojančiam ir baimę keliančiam suaugusiam žmogui nejaučia. Atsiranda ir tokių, kurie nepaklūsta ir kritikuoja suaugusiuosius – iš auklėtinių esu girdėjusi netgi labai racionalių argumentų, ką ir kodėl mokytojo vietoje darytų kitaip”, – pasakoja kuratorė.
Pasak Gabrielės, galima pastebėti, kad daug šiuolaikinių vaikų – individualistai.
„Jiems yra svarbu pasiekti savo tikslus, išreikšti save ir jaustis gerais kokioje nors srityje. Kai pavyksta gyventi pagal šias vertybes – vaikai yra laimingi. Tikiu, kad šios vertybės yra glaudžiai susijusios ir su tarpasmeniniais santykiais. Kasdienis liūdesys, pyktis bei stresas lydi tuos vaikus, kurie nuolat girdi kritiką savo atžvilgiu, nemoka užmegzti bei palaikyti pozityvių santykių. Ilgainiui krenta tokių vaikų akademiniai pasiekimai bei motyvacija, neretai prireikia ir specialistų pagalbos”, – teigia G. Rimkutė.
Moko suvaldyti pyktį
Ieškant tokios savijautos šaknų išryškėja daugeliui būdingų problemų, kurios trukdo jaustis geriau. Viena iš pagrindinių – psichologinis pervargimas, kurį dažnai vadiname „perdegimu“. Norėdami veikti „ką nors smagaus“ vaikai laukia savaitgalių, tampa labiau apatiški. Anot specialistės, pailsėję jie ir apie mokyklą, ir apie būrelius kalba pozityviau. Kitas svarbus aspektas – santykiai su bendraamžiais.
„Pavydas, pyktis, nusivylimas bei su šiomis emocijomis susiję tarpasmeniniai konfliktai yra neišvengiama ir labai reikalinga mokyklos kasdienybės dalis. Nemanau, kad šios emocijos ir jausmai patys savaime yra problema. Sunerimti reiktų tuomet, kai vaikas nebegeba įveikti bendravimo iššūkių, krenta jo savivertė bei prarandamas tikėjimas, kad šią būseną galima pakeisti”, – problemas įvardina G. Rimkutė.
Psichologės išsilavinimą turinti Gabrielė teigia, kad padėti vaikams galima ne tik individualių konsultacijų metu. Jos manymu, grupiniai užsiėmimai kaip tik leidžia vaikams matyti, jog ir kiti kartais jaučiasi vieniši, bijo, pyksta ar liūdi. Jos manymu, kartą per savaitę organizuojamų „klasės valandėlių” – 45 minučių, į kurias dar įsiterpia ir įvairūs einamieji reikalai, neužtenka vaikams išsikalbėti apie savo jausmus ir kasdienybę mokykloje. Dėl to ji inicijavo specialų socialinių ir emocinių įgūdžių būrelį.
„Dalinamės situacijomis, kuriose kyla tam tikros emocijos, mokomės atpažinti ir įvardinti pagrindines. Aiškinamės, kam žmogui reikia skirtingų emocijų ir kaip jas išreikšti nedarant žalos sau ir kitiems. Stengiuosi formuoti nuostatą, jog net ir nemalonios emocijos yra žmogui naudingos, o emocijų refleksija yra puikus būdas pažinti save ir kitus”, – tokios priemonės jau davė teigiamų rezultatų. Užuot įsivėlę į konflktus vaikai vis dažniau praveria Gabrielės kabineto duris ir ateina pasikalbėti.
Remiantis psichologės pasakojimu, labai svarbus dalykas tokiose įstaigose, kaip mokykla, kur vaikai ugdomi grupėse – tai bendruominiškumas.
„Vienas iš apgalvotų būdų – bendro klasės tikslo išsikėlimas. Su vaikais esame sutarę, kad šiais metais mokomės dirbti kaip komanda bei laikytis taisyklių. Nusistatėme kriterijus pagal kuriuos matysime, ar tikslą pasiekėme. Jei pavyks, vaikams pažadėjau norimą apdovanojimą – su viena klase nutarėme eiti į boulingą, su kitomis – turėti šventinę klasės valandėlę su maistu bei vaikams įdomiomis veiklomis“, – savo patarimu dalijasi Gabrielė.
Vaikus moko pagirti
Pasak jos, idėjos, kaip suburti vaikus, kyla ir spontaniškai. Svarbu tai, kad dažnai kalbėdama su vaikais kartu prieina išvados, kad pyktis ir kritika problemų spręsti nepadeda – veiksmingesni yra kūrybiški sprendimai.
„Tada siūlau vaikams pamėginti sistemingai skatinti ir girti bendraklasius, ypač tuos, kuriems sekasi sunkiau. Visų pirma, reikia išmokti pastebėti už ką juos būtų galima pagirti. Mokomės to kartu – susėdame su vaikais ir bandom iškapstyti akimirkas, kai elgesio problemų turintys vaikai pasielgė gražiai. Po vieno iš tokių pasikalbėjimų gimė spontaniška idėja – kabinete išskyrėme vieną stiklą, ant kurio vaikai gali klijuoti lipnius lapelius su pagyrimais ir padėkomis už kokį nors elgesį. Džiaugiuosi, kad vaikai pradėjo pastebėti, jog dažnai netinkamai besielgiantys vaikai kai kuriose pamokose būna drausmingi, kartais jie maloniai pasisveikina, prajuokina, puikiai žaidžia kokį nors žaidimą ir to pamoko kitus. Kartu su vaikais mokausi matyti žmogų, o ne tik jo patinkantį ar nepatinkantį elgesį. Stengiuosi susipažinti ir suprasti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip“, – atrodo, teigiamus pokyčius įkvepia vienas, iš pažiūros paprastas, dalykas – Gabrielės skiriamas laikas pokalbiams su mokiniais.
„Esu įsitikinusi, jog nei vienas žmogus nesielgia vien tik bloga ir juolab nedaro to specialiai. Stengiuosi tokį požiūrį perduoti ir vaikams”, – sako ji.
„Įsitikinau, jog penktokai dar tikrai negeba numatyti savo veiksmų virtualioje erdvėje pasėkmių. Taip pat pastebiu ir daug grėsmių vaikų savivertei. Nemažai vaikų susiduria su įžeidinėjimais socialiniuose tinkluose. Rašydami įžeidžiančias žinutes, vaikai nemato kito žmogaus emocinio atsako, todėl nesupranta tokio bendravimo pasekmių. Taip pat tarp mano auklėtinių jau yra tokių, kurių savivertė priklauso nuo grįžtamojo ryšio socialiniuose tinkluose – nepakankamas „like“ skaičius kartais vaikus priverčia galvoti, kad jie yra visiški nevykėliai. Tokio amžiaus vaikai dar negali legaliai naudotis feisbuku, tačiau jiems anketas dažnai susikurti padeda patys tėvai. Manau, kad tuomet tėvai ir turėtų domėtis, kaip vaikas panaudoja šias priemones. Būtina su vaikais kalbėtis apie socialiniuose tinkluose kylančias problemas bei galimas grėsmes. Pastebiu ir teigiamų technologijų aspektų, pavyzdžiui, socialinių tinklų pagalba vaikams tapo žymiai lengviau užmegzti tarpklasinius santykius, kai kuriems vaikams telefoniniai žaidimai padeda nurimti ar atrasti bendras pokalbių temas. Tikrai yra ir daugiau teigiamų technologijų naudojimo aspektų, tačiau pastaruoju metu vis susiduriu su grėsmėmis, matyt todėl ir norisi apie jas kalbėti”, – taip šios kartos vaikų santykį su technologijomis apibūdina ji.
Savo optimizmą kuratorė aiškina abipuse nauda ir atvirumu „Jeigu noriu, kad vaikai išmoktų pripažinti savo netobulumą, visų pirma, turiu pripažinti savąjį“, – sako ji.
„Man svarbu, kad vaikai bendraudami su manimi jaustųsi saugiai, nebijotų analizuoti savo jausmų ar veiksmų. Jeigu vaikas supranta, kad pasielgė netinkamai, jis ir taip tikrai save pakankamai „nuplaka“, kitiems tuo rūpintis nebereikia. Tikiu, kad vaikui labiau padedu jį išklausydama ir suprasdama, padėdama susigaudyti emocijose ir jausmuose, kartu ieškodama problemos sprendimo būdų bei palaikydama, padrąsindama. Apskritai labai norėčiau, kad mokykla taptų palankesne erdve mokytis iš savo patyrimų ir klaidų bei vieniems iš kitų. Siekiu vaikams perduoti požiūrį, kad joks žmogus nėra tobulas ir tik pripažinęs savo netobulumą, jis gali tobulėti. Pati taip pat visuomet stengiuosi atsiprašyti vaikų, jei suprantu, kad pasielgiau ne visai tinkamai“, – apie savo, kaip specialistės, tikslus kalba G. Rimkutė.
Projektas „Geriausia gyvenimo pamokų diena“ suvienijo tuos, kurie labiausiai įtraukia, motyvuoja, skatina tobulėti ir savo unikaliomis patirtimis įkvepia siekti daugiau. Tai mokytojai, dėstytojai, visuomenės ir verslo veikėjai iš Lietuvos ir pasaulio.
Norite projekto „Geriausia gyvenimo pamokų diena“ scenoje išvysti ir savo mėgstamiausią mokytoją, dėl kurio pamokų į mokyklą skubate su šypsena? Nominuokite jį čia!
