Vasario 8 d. vyko diskusijų forumas „Teisė rinkti: kokiems subrendome pokyčiams“. Jo metu ekspertai diskutavo apie tai, kokius išbandymus patiria dabartinė rinkimų sistema, kiek šiuo metu yra įsiklausoma į jaunų žmonių ir šeimų balsą, galiausiai, ar Lietuva gali imtis lyderystės inicijuodama diskusiją apie balso teisės suteikimą nuo gimimo. Diskusiją moderavo žurnalistas, apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Ketvirtoji forumo akistata – „(Ne)girdimas ateities kartos balsas“. Diskusijoje dalyvavo dvi ryškios profesionalės: Kauno technologijos universiteto (KTU) docentė, iniciatyvos „Mokiniai renka“ vadovė Eglė Vaidelytė ir profesorė, politikos mokslininkė Ainė Ramonaitė.
Anot A. Ramonaitės, ilgą laiką mūsų jaunoji karta buvo tokia pasyvi rinkimuose, kad balsas buvo tikrai mažai girdimas.
„Tačiau pastaruoju metu tendencijos labai įdomios. Viena vertus, didėja aktyvumas, ypač 2019 m., per prezidento rinkimus.
Lyginant 2020 m. Seimo rinkimus su 2016 m. Seimo rinkimais galbūt didelio pakilimo apskritai nesimato, bet pakilimas regimas kalbant apie konkrečias vietoves, ypač didžiuosiuose miestuose. Didėja tam tikrų socialinių grupių, burbulų jaunimo aktyvumas.
Laisvės partijos sėkmė rinkimuose taip pat rodo, kad jaunimo balsas stiprėja. Atrodo, partijos pradeda suvokti, kad čia yra didelis, dar iki galo neišnaudotas potencialas. Jos pradeda labiau įsiklausyti į jaunimo nuomonę“, – patvirtino A. Ramonaitė.
Pilietinė branda – vis anksčiau
E. Vaidelytė pakomentavo, kiek apskritai yra svarbus jauno žmogaus balsas. Ji pabrėžė, kad jaunimas – pilietinės visuomenės ateitis, ne mažiau svarbi visuomenei nei bet kurios kitos jos grupės.
„Neišskirčiau jaunimo kaip kritinės grupės. Bet pagal Europos socialinio tyrimo duomenis, paskutiniuose rinkimuose dalyvavo mažiau kaip 30 proc. jaunimo. Likusieji nedalyvavo. Taigi, dalyvavimas šiek tiek didėja, tačiau tikrai nėra didelis, palyginus su kitomis Europos šalimis.
Taigi, mūsų užduotis yra paskatinti juos įsijungti. Jie labai noriai įsijungia į veiklą, ką rodo ir įvairūs edukaciniai projektai, taip pat ir KTU projektas „Mokiniai renka“. Tik reikia jiems padėti suvokti ir atskleisti jų pilietinę galią“, – teigė ji.
Taip pat E. Vaidelytė atkreipė dėmesį į tai, kas padėtų suaktyvinti jaunojo rinkėjo sąmoningumą laiku ir vietoje. Anot jos, politinė ir pilietinė branda – psichologinių tyrimų laukas, bet apskritai dalyvavimas rinkimuose ir balsavimas yra sprendimo priėmimas. Tam, kad galima būtų pagrįstai priimti sprendimą, reikia turėti žinių, informacijos. Koks tai tiksliai amžius – diskutuotinas klausimas.
„Balsuoti 16 ar 18 metų, kada tas žmogus jau yra subrendęs, – diskusijų, kurios, manau, dar tęsis, klausimas. Į jį reikia žiūrėti plačiai, tiek per sociologinę, tiek per psichologinę ir politinę puses, – kalbėjo E. Vaidelytė. Docentė papasakojo ir apie iniciatyvos „Mokiniai renka“ patirtį. – „Mokiniai renka“ yra simuliacinis edukacinis projektas. Jame prieš kiekvienus rinkimus dalyvauja politikos lyderiai.
Kviečiame 10-12 klasių mokinius ir jie yra labai aktyvus. Kiekvienais metais projektas tampa vis populiaresnis, o mokinių klausimai vis pagrįstesni. Jaunoji karta tikrai domisi politika ir klausia gerai apgalvotų klausimų, atitinkančių tų dienų kontekstą. Manau, mūsų projekto dalyviai tikrai yra pasiruošę dalyvauti rinkimuose.“
Ideologinės kovos keičia rezultatą
Jaunimas – vis dar mažuma. Todėl politikai tarsi ir supranta, kad norėdami realaus didelio kiekio balsų, jie turi pažadėti kažką vyresnės kartos rinkėjams. Bet, pasak A. Ramonaitės, tai nereiškia, kad kalbos apie jaunosios kartos įtraukimą yra tuščios.
„Mūsų rinkimų sistema yra mišri. Ir bent jau proporcinėje dalyje, kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, balsai gali lemti perėjimą per procentinį barjerą, kada tu tampi atstovaujamas Seime. Vienmandatėje – taip, kandidatas turi laviruoti tarp jį renkančių grupių ir kartais gal daugiau dėmesio kreipia į vyresnius rinkėjus. Bet daugiamandatėje apygardoje su tuo nėra jokių problemų.
Tendencijos pavyzdys – ir Amerika, kurioje dabar rinkimuose buvo ypatingai didelis aktyvumas. Labai ryškėja rinkėjų skirtys. Amžius tapo labai įdomia skirtimi, kuri išryškėja balsavime. Seniau tą pastebėjome tik Lietuvoje, dabar regime ir Vakaruose – skirtingo amžiaus grupės labai skirtingai balsuoja.
Tą takoskyrą pradeda jausti pats jaunimas, o tada dar labiau įsitraukia į rinkimus ir prasideda tarsi ideologinės kovos, o jos – keičia rezultatą. Ypač geras laikas jaunimo aktyvumui didėti“, – šypsojosi A. Ramonaitė.
Galima būtų ir nuo 16-os
Politikos mokslininkė atsakė ir ar perėjimas prie proporcinės rinkimų sistemos padidintų jaunimo balso įtaką.
„Proporcinė rinkimų sistema tikrai turėtų įtakos pokyčiams, būtų realus veiksnys. Nors vėlgi, dar viena mūsų regima atskirtis yra tarp miestų ir kaimų, tai irgi veikia. Miestuose jaunimo aktyvumas didesnis, ypač Vilniuje. Todėl gali būti, kad miestuose susideda keli veiksniai.
Didelė diskusija dėl rinkėjų amžiaus – ar pereiti prie teisės balsuoti nuo 16 metų. Viena vertus, tai labai padidintų jaunųjų rinkėjų skaičių. Tai apskritai gali turėti teigiamų pasekmių ateičiai. Yra tokia tyrimais pagrįsta nuomonė, kad jeigu žmogus, gavęs teisę balsuoti, pirmą kartą balsuoja, jis įgyja įprotį. O jei pirmą kartą nebalsuoja, praleidžia, tikėtina, kad jis taps nebalsuojančiu ir ateityje.
Manoma, kad šiuo atveju 16 metų yra kur kas geresnis amžius startui nei 18 metų, kuomet 18-os ir taip visas gyvenimas pasikeičia, išeini iš mokyklos, o politika tampa tikrai ne prioritetu. Taigi, yra nemažai argumentų, kad reikėtų balsavimo kartelę nuleisti iki 16 metų ribos“, – teigė A. Ramonaitė.
E. Vaidelytė pritarė, kad sprendimas paankstinti teisės balsuoti gavimą pakeistų elektorato kontingentą.
„Iš socialinių edukacinių projektų matome, kad šešiolikmečiai jau geba priimti tam tikrus argumentuotus sprendimus, formuoti klausimus. Žinoma, labai svarbu, kiek pats rinkėjas yra subrendęs, kiek jis atsparus politinėms manipuliacijoms, populizmui.
Jaunimas, kaip matome iš pavyzdžių, yra gana atsparus manipuliacijoms, jo mentalitetas formuojasi jau kitokioje erdvėje nei vyresnės kartos rinkėjų. Tad dėl balsavimo nuo 16 metų manau – taip, kodėl gi ne“, – sakė docentė.
Išprusimas – tai ne amžius
Kokie būtų kontraargumentai? Specialistės pakomentavo ir tarp kai kurių gają nuomonę, esą, jaunesni dar nieko neišmano. A. Ramonaitė pabrėžė, kad nereikėtų jaustis elitu ir įsivaizduoti, kad geriau žinome, kas yra protingi, o kas ne.
„Jeigu įvestume žinių kriterijų, tada galėtume jį įvesti visoms rinkėjų grupėms ir kažkurių reikalavimų neatitinkantiems žmonėms sakyti: ne, tu negali balsuoti, tu nepakankamai išprusęs. Kaip tai atrodytų?
Yra psichologų bei kitų specialistų tyrimų, nurodančių, kad brandos prasme tarp 16 ir 18 metų amžiaus žmogaus nėra didelio skirtumo.
Kitas klausimas – išprusimo lygis. Su politiniu išprusimu Lietuvoje nėra labai gerai, bet čia jau nėra skirtumo, ar žmogus 16, ar 18, ar 24 metų.
Jaunimas daugiau naudojasi kitais informacijos kanalais – socialiniais tinklais. Pavyzdžiui, jie nežiūri žinių, neturi tos bazinės informacijos, kurią gauna vyresnio amžiaus žmonės. Tam tikra prasme, jaunimu lengviau būtų manipuliuoti, nes tuo, ką jie gauna savo socialinių tinklų burbuluose, tuo ir patiki. Dėl to gal ir yra pavojaus, bet skirtumo tarp niolikos ir net 30-ies – vargiai“, – svarstė A. Ramonaitė.
Docentė E. Vaidelytė svarstė, kaip apskritai įvertinti išprusimo lygį. Anot jos, tai yra santykinis dydis, o su kai kurių vyresnių teigimu, neva jaunimas šiais laikais skaito mažiau, nesutiko.
„Jie skaito kitais būdais, jų ir galimybės pasiekti informaciją yra daug platesnės nei buvo prieš keliasdešimt metų. Kitas dalykas, įprotis skaityti politinę informaciją. Kalbant iš pilietinės pusės, prieš keletą metų atlikto tyrimo duomenimis, net 52 proc. žmonių nuo 18 iki septyniasdešimtkelių metų amžiaus galvojo, kad jų žodis valdžios atžvilgiu nieko nereiškia.
Taigi, žmonės pilietinės savo galios nejautė – tikiuosi, dabar tas gerėja. Bet išprusimas yra labai individualus dalykas ir kažkaip klasifikuoti tada galėtume visose amžiaus grupėse. Tai nesusiję su amžiumi“, – sakė E. Vaidelytė.
