Konstitucijos rengimo užkulisiai: jau tada rinkimų sistemos klausimas kėlė prieštaras
Pasiūlymai keisti rinkimų sistemą buvo aptarti „Delfi" iniciatyva vasario 8 d. surengtame diskusijų forume „Teisė rinkti: kokiems subrendome pokyčiams?" Jis skirtas aptarti dabarties demokratijos iššūkius ir ateities perspektyvą. Forumo metu vyko diskusija „Rinkimų sistemos atsparumas pokyčiui", kurioje bandyta ieškoti atsakymo į klausimus: mūsų rinkimų sistema progresyvi ar konservatyvi? Konstitucija gina ar skatina rinkimų teisės pokytį? Ar Lietuva turi galimybę kloti pamatą demokratijos lyderystei?
Mykolo Romerio universiteto profesorius V. Sinkevičiaus primena Konstitucijos rengimo laikotarpį ir tuomet kilusias audringas diskusijas dėl rinkimų sistemos: „Viena deputatų grupė arba politinė jėga norėjo įrašyti konkrečią rinkimų sistemą į pačią Konstituciją. Vieni buvo už tai, kad visi Seimo nariai būtų renkami tik pagal mažoritarinę sistemą, tai yra vienmandatėse apygardose, kiti – kad tai būtų proporcinė rinkimų sistema.“
Pasak V. Sinkevičiaus, viename paskutiniųjų posėdžių, kai jau buvo baigtas Konstitucijos projektas, Parlamentinės komisijos, rengusios Konstituciją, pirmininkas Kęstutis Lapinskas labai aiškiai pasakė „Nerašykime konkrečios rinkimų sistemos į Konstituciją, padarykime nuorodą, kad tai nustato įstatymas“. Tada ir buvo sukurta norma, pagal kurią Seimas turi laisvę pasirinkti rinkimų sistemą.
Prezidento ir Seimo rinkimuose naujovių galime nesulaukti
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus E. Šileikio, nuo 1992 m. įsitvirtinusi mišri rinkimų sistema pasiteisino. Naujovės galimos ir tikėtinos Savivaldybių tarybų rinkimų lygmenyje, bet ne Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimuose. Kodėl?
„Yra tam tikros garantijos, bet jos gali būti nepakankamos. Pirma garantija, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) negali plečiamai aiškinti Rinkimų įstatymo. Jei ji mato netobulumus ar kyla neaiškumų, turi kreiptis į Seimą, kad šis pakeistų Rinkimų įstatymo formuluotes, o ne VRK atskleistų tų formuluočių giluminį turinį, kurio nemato kiti“, – kalba E. Šileikis.
Antra garantija, anot profesoriaus, – rinkimų įstatymai negali būti keičiami prieš prasidedant rinkiminei kampanijai ar juolab jai vykstant. Trečia garantija – sąlygiška, esanti pačioje Konstitucijoje – teisinis stabilumas, aiškumas yra konstitucinis gėris ir principas. Vis dėlto, Seimas, iki rinkimų likus metams ar dviems, gali keisti rinkimų įstatymus.
Nors teoriškai pakeitimai galimi, tačiau E. Šileikis kelia jų poreikio klausimą: „Ar mes grįžtame į 1992 m. lygmenį, sakydami, kad beveik 30 metų nėra jokia vertybė ir pradedame diskusiją nuo nulio, sakydami, kad anglosaksų sistemai tinka dvipartinė sistema, todėl reikia tik vienmandačių rinkimų? Ar mes sakome, kad vis dėlto Europa yra su savo specifika, 5 – 6 partijų sistema, kaip yra Vokietijoje, Prancūzijoje, kaimyninėje Lenkijoje?“
E. Šileikis ragina atsisukti į šalia matomas praktikas ir dar kartą permąstyti Lietuvos patirtį: mišri rinkimų sistema ir daugiamandatės rinkimų sistemos buvimas, teisėtyrininko manymu, rodo Lietuvos teisės, vertybių sistemos stabilumą.
Petro Gražulio atvejis gali supurtyti nusistovėjusius požiūrius
Didieji iššūkiai, pasak E. Šileikio, prasidėjo dabar: „Jeigu baudžiamojoje byloje bus gerbiamas ar mažiau gerbiamas Seimo narys, nenoriu jo identifikuoti, matyt žinote, kuris kaltinamas piktnaudžiavęs įgaliojimais, atstovavęs vienai šaldytų produktų gaminimo įmonei Kaune.“
Situacija, anot pašnekovo, kelia klausimą: ar vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinkto Seimo nario konstituciniai įgaliojimai pagal Baudžiamąjį kodeksą gali būti vertinami kaip iškreipti, jeigu Seimo narys bando ginti, atstovauti įmonei, kurioje dirbantys darbuotojai yra jo rinkėjai?
E. Šileikio manymu, jei Seimo narys (pokalbio eigoje E. Šileikis atskleidė, jog kalba apie Petro Gražulio asmenį) įrodys, kad atstovavo dešimčiai ar penkiolikai įmonių, negaudamas atlygio – bus galima konstatuoti, kad jis nepiktnaudžiavo įgaliojimais. Tuo tarpu, prokuratūrai įrodžius, jog Seimo narys vis dėlto turėjo asmeninės naudos, vienmandatininkų koncepcijos suvokimas bus supurtytas Baudžiamojo kodekso pagrindu.
V. Sinkevičius primena keistus laikus: stambaus verslo atstovai Vyriausybės duris „atidarinėjo kojomis“
V. Sinkevičiaus manymu, Seimo nariai neturi rūpintis konkrečia verslo įmone ar verslininku, mat toks verslas įgauna konkurencinį ir kitokį pranašumą ir prasideda mainai „Pasirūpink mano verslu – aš pasirūpinsiu tavimi, kai ateis rinkimų kampanija“.
„Aš vengčiau tokio reiškinio, kai Seimo narys tampa lobistu. O iš esmės mes kalbame apie ką? Ką reiškia rūpintis? Seimo nario rūpestis valstybe ir visuomene – pirmiausia supratimas, kokios problemos yra visuomenėje, išreikšti žmonių valią, norą, priimti įstatymus, kurie leidžia žmonėms atsiskleisti, vystyti verslą, rodyti iniciatyvą – tai yra pagrindinis Seimo nario darbas“, – kalba V. Sinkevičius.
Konstitucionalistas primena ir Konstitucijos nuostatą: „Seimo narys yra Tautos atstovas. Tarkime, tai, kas gali būti naudinga verslui, susijusiam su kokia nors įmone Kryme ar dar kažkur, nereiškia, kad tai naudinga Lietuvos visuomenei“, – kalba pašnekovas, ragindamas atsitraukti nuo Seimo nario atstovavimo konkrečiam verslui praktikos.
Keldamas klausimą, kodėl milijonieriai eina į Seimą, V. Sinkevičius primena karčią patirtį: „Mes prisimename, buvo laikas, kai tie stambūs verslininkai kojomis atidarydavo ministrų ir Vyriausybės duris. Ar mes norime vėl grįžti prie tokių santykių? Ne, aš manau, kad santykiai turėtų būti visiškai kitokie.“
Trečiųjų asmenų statusas rinkimų kampanijose tampa iššūkiu: kas lauktų kai kurių partijų?
E. Šileikis primena daug atgarsių sulaukusią priešistorę, susijusią su vienu įtakingiausių šalies žurnalistų: „Andrius Tapinas, kaip jau žinote, pradėjo tam tikrą agitaciją, kuri, mano manymu, įgavo kampanijos požiūrių. Ta agitacija buvo nukreipta prieš tam tikrą partiją, na ne paslaptis, Lenkų rinkimų akciją. Viskas būtų gerai, bet A. Tapinas pradėjo agituoti paaukoti leidiniui ir surinko kažkiek aukų kampanijos metu, nors Labdaros ir paramos įstatymas neleidžia rinkti aukų politiniais tikslais, rinkimų tikslais.“
Vėliau, anot E. Šileikio, VRK pasakė, kad tai – nešiurkštus pažeidimas, nes A.Tapinas nėra nei kandidatas, nei politinė partija, formaliai nebuvo užsiregistravęs ir net negalėjo užsiregistruoti kampanijos dalyviu. Vis dėlto, po šio įvykio VRK pasiūlė Seimui svarstyti klausimą dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo kampanijose renkant lėšas įteisinimo. Toks sprendimas, anot E. Šileikio, sudrebintų rinkimų sistemą:
„Konservatorių, socialdemokratų, liberalų partijos turėtų po tokį vieną, du ar tris Andrius Tapinus arba Egidijus Šileikius, kurie savo autoritetu, savo vardu kreiptųsi į rinkėjus aukoti tam tikram leidiniui, mitingui ar maršui ir agituoti už ar prieš, nebūtinai Lenkų rinkimų akciją, bet kurią kitą partiją. Tada partijos sakytų „mes pačios nerenkame aukų, esame švarios, už mus tą daro visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie atsako“.
E. Šileikis sako, kad toks sprendimas gali turėti teigiamų, bet ir labai grėsmingų pasekmių: „Žiniasklaida – labai galingas dalykas ir jei ji rems tik modernias liberalias partijas, ką daryti tiems marginalams, jie tikrai niekada neperkops tų 4 ar 5 procentų, ir 3 procentų neperkops, juos visiškai sunaikins žiniasklaidos gigantai kaip Andrius Tapinas, kuris tikrai yra įtakingas pagal savo sekėjus Feisbuke“, – dviprasmiškai VRK siūlymą tikslinti trečiųjų asmenų statusą rinkimų kampanijose vertina teisėtyrininkas.
