Elektroninis balsavimas: labiau naudinga ar pavojinga?

Prieš daugiau nei 3 mėnesius pasibaigę nacionaliniai Seimo rinkimai vėl į politinių diskusijų areną grąžino diskusijas apie demokratijos kokybei svarbius aspektus. Taip pat – kuo didesnį visų visuomenės grupių įtraukimą į demokratinį valdymą, tinkamą jų atstovavimą, pilietiškumo ugdymo svarbą tam, kad jaunoji karta jaustų turinti balsą ir galėtų kurti tokią demokratiją, kurioje ji norėtų gyventi ir kurti.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politologas Mažvydas Jastramskis sako, kad elektroninis balsavimas būtų patogi priemonė ir efektyvintų balsų skaičiavimo procesą, tačiau šiandien toks sprendimas Lietuvoje dar keltų nemažai pavojų ir šalis nėra tam pasiruošusi:

„Įvertinus argumentus apie elektroninio balsavimo pliusus ir rizikas, taip pat pasaulinę praktiką, kiek valstybių įsivedė ir kiek kilo problemų su duomenų saugumo bei skaidraus proceso užtikrinimu, trečia, įvertinus mūsų pačių valstybės infrastruktūrą, investicijas į kibernetinį saugumą, sakyčiau, kad svarstyklės šiuo metu visgi labiau svyra link to, kad elektroninio balsavimo nereikėtų įsivesti“.

Tuo tarpu Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas mato teigiamą tokio pokyčio pusę – elektroninis balsavimas ne tik būtų patogus, skatintų išeivijos įsitraukimą, bet ir prisidėtų prie sveikatos saugojimo:

„Dabar mes tik spėliojame apie karantino trukmę, tačiau net ir praėjus šiam periodui, bus atsargiau žiūrima į renginius viešose vietose ir masinius susibūrimus. Į tai įeina ir srautai prie balsadėžių. Reikia siekti ir balsavimo proceso paprastinimo, kad jis būtų kuo draugiškesnis piliečiui, taupantis jo laiką.”

Rinkėjo amžiaus kartelės mažinimas: kodėl tai svarbu?

Kalbėdamas apie rinkėjo amžiaus kartelės mažinimą, M. Jastramskis remiasi atsikartojančiais tyrimų rezultatais – žmonės, kurie eina į rinkimus tik gavę teisę balsuoti, bus linkę šiame procese dalyvauti ir toliau. Tuo tarpu jaunystėje nepabandę balsuoti asmenys, dažnai ir vėliau neina į rinkimus: „Balsavimas šiuo požiūriu yra kaip įprotis. Mes išsiugdome šį įprotį ir net negalvojame, kad gali būti kitaip.“

Politologas pabrėžia, tokį įprotį įgyti dar nebaigus mokyklos – kur kas paprasčiau, mat paskutinėse klasėse, 16 – 17 metų jaunuolio socialinė padėtis – dažnai stabilesnė nei pora metų vyresnių piliečių: „Gyvena su tėvais, eina į mokyklą, turi kažkokius ryšius, galbūt ir mokykloje diskutuojama pilietiškumo tema. Kalbant apie rinkimų aktyvumą, jei šis žmogus pabandys balsuoti tada, tai yra geresnės startinės pozicijos, nei vėliau.“

Pritaria ir LiJOT prezidentas L. K. Vaičiakas: „Aktyviosios rinkimų teisės įgalinimas piliečiams nuo ankstyvesnio amžiaus įgyvendintų vieną esminių demokratijos principų: kuo didesnė piliečių dalis turi teisę rinkti valdžią, kuri atstovauja jų interesams, tuo valstybė demokratiškenė.“ L. K. Vaičiako manymu, dabartinis jaunimas – ypač imlus naujovėms, supranta savo ir kuriamą pridėtinę vertę bei yra nusipelnęs gauti pasitikėjimą avansu.

Anot L. K. Vaičiako, balsavimo teisę turinčių piliečių amžius tiek Lietuvos Respublikoje, tiek kitose demokratinėse valstybėse istoriškai keitėsi, nėra jokių žinomų tyrimų, nurodančių, kokiame amžiuje pasiekiama branda balsuoti, o Danijos rinkėjų tyrimas rodo, kad su kiekvienu mėnesiu po pilnametystės tikimybė balsuoti pirmą kartą sumažėja.

Prigimtinė balso teisė

Idėją suteikti balsavimo teisę nuo gimimo ir galimybę tėvams atstovauti savo vaikams M. Jastramskis vertina skeptiškai, mat tai iškraipytų balsų lygybės principą: „Kai kurie žmonės, turintys keturis vaikus, turėtų ir keturis balsus. Aš turiu vieną, o galbūt negaliu ar dėl kažkokių priežasčių pasirinkau neturėti vaikų. Tai būtų diskriminuojantis sprendimas ir labai pažeistų „vienas balsas – vienas žmogus“ principą“.

Be to, anot politologo, kyla klausimų ir dėl balso nuosavybės: „Ar gali vienas žmogus nuspręsti už kitą? Yra įdomi prielaida, kuri, manau, neatlaiko kritikos. Aš sakyčiau, geriau leisti laisvam žmogui balsuoti nuo šešiolikos, tegul jis pasirenka“, - kalba M. Jastramskis, primindamas, jog šeimoje, tarp tėvų ir vaikų, politinės pažiūros neretai išsiskiria.

Idėją ne itin palankiai vertina ir L. K. Vaičiakas, tačiau džiaugiasi diskusijomis apie tai, kaip galima skatinti aktyvesnį žmonių įsitraukimą į pilietinius ir politinius procesus: „Kol diskutuojame apie tai, siūlau didžiausią dėmesį skirti švietimui: mokyklose turi ne tik būti kokybiškos pilietinio ugdymo pamokos, bet taip pat reikia siekti, kad mokiniai būtų politiškai raštingi.“

Šie ir kiti aktualūs klausimai bus aptarti vasario 8 d. vyksiančiame diskusijų forume „Teisė rinkti: kokiems subrendome pokyčiams“. Jo metu ekspertai diskutuos apie tai, kokius išbandymus patiria dabartinė rinkimų sistema, kiek šiuo metu yra įsiklausoma į jaunų žmonių ir šeimų balsą, galiausiai, ar Lietuva gali imtis lyderystės inicijuodama diskusiją apie balso teisės suteikimą nuo gimimo.

Transliaciją pirmadienį, vasario 8 d., bus galima stebėti portale „Delfi“ 12 val.