Šeimos vaidmuo paauglystėje: tenka susitaikyti su antra vieta

Psichologės V. Pakalniškienės teigimu, paauglio atsitraukimas nuo anksčiau dėmesio centru buvusios šeimos yra natūralus raidos etapas ir socialinės medijos nėra to priežastis: „Paauglystėje šeima yra antroje vietoje. Taip buvo visada. Tėvai jau nebėra pačios svarbiausios gyvenime figūros, nes paauglystėje, pagal raidos etapus, mes turime mokytis būti su kitais, plečiam savo socialinį tinklą, nepriklausomai nuo to, ar socialinė medija yra, ar jos nėra“.

Pasak psichologės, pagrindinė tėvų užduotis – ne visomis išgalėmis kontroliuoti vaiko prieinamą turinį internete, o nuo ankstyvos vaikystės mėginti užmegzti ryšį, diskutuoti ir diegti kritinį mąstymą, edukuojant atžalą apie tai, kad privalu tikrinti informaciją, nepriklausomai nuo to, kas ja pasidalino. Be to, diskusijos šeimoje apie patirtis naršant internete gali padėti vaikui atsiverti, pasipasakoti, jei virtualioje erdvėje jie susiduria su asmeninės informacijos paviešinimu, patyčiomis ir kitomis nemaloniomis patirtimis, kurių paprastai tėvams nepasakoja.

Tuo tarpu sociologė A. Maslauskaitė pažymi, kad tėvų įtakos lūkesčiai ir realybė neretai stipriai skiriasi: „Kalbant apie lūkesčius, nuostatas, sakyčiau, kad gyvename ne šeimos įtakos trūkumo, bet pertekliaus laikotarpiu. Pažvelkite į medijas, kuriose apstu receptų, direktyvų, nurodymų kaip, ką, kodėl privalo daryti tėvai, o dažniau mamos. Tuo tarpu realybė diktuoja tai, jog gebėjimai užsiimti vaiko gyvenimo organizavimu, laiko ištekliai ar kitos aplinkybės kiekvienoje šeimoje skiriasi“.

Vis dėlto, anot sociologės, dėsninga, jog tėvai, kurie geba kurti gerus santykius ir tampresnį ryšį su vaikais, jiems turės didesnę įtaką: „Šeiminių santykių stabilumas ir kokybė apsprendžia, ar ir kiek šeima vaikui bus reikšminga, kiek ji liks jam svaria atrama kasdienybėje net ir tuomet, kai paauglystėje vaikui būtina išgyventi psichologinio atsiskyrimo, autonomijos auginimo periodą. Radikalus pabėgimas į socialines medijas yra vaiko patiriamų problemų – ir susijusių su šeima – pasekmė“.

Socialinių medijų įtaka: nuo guodėjo iki gniuždytoto

Paklausus apie vis didėjančią nuomonių formuotojų, influencerių įtaką jaunimui, ekspertės atsako vieningai: paaugliai visuomet turėjo autoritetus, įdomias ar jų požiūriu iškilias asmenybes, aktorius, dainininkus ar knygų herojus, tad sekti nuomonės formuotojus, influencerius – nors ir modernesnis, tačiau visiškai įprastas polinkis. Skirtumai tarp kartų šiuo aspektu nėra tokie dideli, kokius kartais esame linkę įsivaizduoti.

„Nesakyčiau, kad artėjame prie kažkokios „nekontroliuojamos situacijos“, tiesiog turime suprasti, kad socialinės medijos yra vaikų kasdienybės dalis. Jų pasirinkimai medijose nėra apspręsti biologijos, o atspindi jų kasdienybę, patirtį šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Vaikui įgyti imunitetą medijų turiniui nėra lengva užduotis, tai brandos, refleksijos klausimas“, - sako A. Maslauskaitė, primindama, kad kartais internetiniai herojai tėra prablaškytojai ar linksmintojai, tačiau nebūtinai keis jaunuolio pažiūras bei įsitikinimus.

Socialinės medijos atlieka svarbų vaidmenį išlaisvindamos temas, kurios dažnoje šeimoje tebėra tabu, pavyzdžiui, seksualinė orientacija. Anot V. Pakalniškienės, vaikai itin retai kalba su savo tėvais apie seksualines pažiūras, o heteroseksualiai šeimai priimti vaiko homoseksualumą gali būti ypatingai sunku, todėl jaunuoliai, norėdami su kažkuo išsikalbėti, pirmiausia mieliau renkasi virtualią erdvę ir ten bendrauja su juos priimančia visuomenės grupe.

Yra ir kita medalio pusė – virtualioje erdvėje neretai primetami išvaizdos, elgesio standartai gali pakeisti paauglio požiūrį į save, savo kūną, kreipti elgesį negatyvia linkme, tad itin svarbus suaugusiųjų dėmesys šiems procesams: „Paauglys yra imlus viskam. Jis kaip sugertukas sugeria viską. Jis gali ir gerą, ir blogą sugerti ir kartais nežino, ką su tuo daryti, bet tam ir yra suaugę žmonės, kurie padėtų atsirinkti“, - kalba V. Pakalniškienė.

Sociologė R. Žiliukaitė kalba, kad šeima turėtų paaiškinti, kaip apskritai derėtų priimti socialines medijas: „Svarbu paaiškinti, kad tu turi pasirinkti. Yra ir gerų dalykų, bet yra labai daug grėsmių, piktnaudžiavimo ir noro pasinaudoti piktybiškai“. Visgi, anot R. Žiliukaitės, didėjant socialinių medijų įtakai, daugėja ir informacijos, komunikacijos ir supratimo apie tai, kaip valdyti neigiamas to pasekmes, neapribojant paauglio galimybės augti, domėtis, diskutuoti.

Psichologė V. Pakalniškienė pažymi: nors tėvai turėtų riboti laiką, kurį vaikai praleidžia internete, tačiau kategoriški draudimai, naršymo kontrolė gali tik gilinti problemas: „Tėvai turi būti kaip gidai, aš manyčiau, kurie turi kartu su vaiku diskutuoti visą laiką, ką jis daro internete. Lygiai, kaip paklausiam apie mokyklą ir kaip sekėsi ten, taip pat paklausti ir ką jisai pamatė, ką sužinojo naujo, kuo kiti dalinasi. Tam reikalinga ne tik šiaip klausinėti, bet turi būti ryšys su vaiku. Visos sekimo priemonės tik dar labiau nutolina“.

Aplinkybė, kai vaikas suabejos net didžiausiomis vertybėmis

Pažiūros ir vertybės, kurias tėvai spėjo įdiegti dar iki paauglystės, tikėtina, bus ypatingai stiprios, tačiau natūralu ir tai, jog atėjus paauglystei jaunas žmogus ima abejoti net didžiausiomis, labiausiai puoselėtomis savo šeimos vertybėmis: „Visi paaugliai kvestionuoja visas vertybes šeimoje paauglystės laikotarpiu. Kalėdų tradiciją, Kūčių tradiciją, tikėjimą, pilietiškumo aspektus“, - sako V. Pakalniškienė.
Šiuolaikinis jaunimas, anot psichologės, išsiskiria tuo, jog tėvų argumentas „mes darome taip, nes taip reikia“ arba „nes taip darė mūsų protėviai“ nebeveikia ir reikalingi tikresni argumentai, įrodantys vertybių, pažiūrų pagrįstumą, veiksmų tikslingumą. Jei vertybių paaiškinimo paauglys negirdi šeimoje, pradės ieškoti jo kitur, o vienas kelių – socialinė erdvė.

Sociologė R. Žiliukaitė papildo – būtina suvokti, kad paauglio atsiskyrimas nuo šeimos ir kitų reikšmingų santykių užmezgimas yra natūralūs procesai, tačiau tėvams labai svarbu net tada inicijuoti pokalbius: „Visiems tėvams, aišku, skirtingai sekasi, nebūtinai vienodai pavyksta ir užmegzti tą dialogą, ir palaikyti, ir rasti, kaip kalbėtis su vaikais, bet tik kalbėdami jie gali apskritai suprasti, kas vyksta“.
Bręsdamas jaunas žmogus greičiausiai ims domėtis ir ieškoti kitų nuomonių įvairiais klausimais, šalies, pasaulio aktualijomis. Čia vėl išryškėja svarbi šeimos misija – ugdyti paauglį turėti ne tik savo nuomonę, bet ir aiškius, apčiuopiamus argumentus jai pagrįsti. Žinodamas, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, jaunas žmogus taps mažiau paveikus viskam, ką išgirsta ar pamato socialinėje erdvėje – pradedant pirkimo skatinimu, baigiant primetamais grožio standartais, politinėmis ar visuomeninėmis pažiūromis.

Pandemija – proga suartėti ar rizika dar labiau nutolti?

Paklausus apie pandemijos ir visuotinio karantino poveikį jaunimui, psichologė neskuba kabinti „prarastosios kartos“ etiketės, tačiau sako, kad dabartinės sąlygos jaunus žmones traumuoja. V. Pakalniškienė neatmeta neigiamų karantino pasekmių jaunuolių psichinei sveikatai, nes socialinė medija negali pilnavertiškai pakeisti realaus kontakto, kuris būtinas gerai savijautai, pilnaverčiam bendravimui.

Vis dėlto, šiose aplinkybėse teisingai besielgianti šeima turi šansą tapti labai svarbia jaunuolio kasdienybės dalimi: „Jei buvo tradicija visada, tarkime vakarienės metu, neturėti jokių technologijų prie savęs ir kalbėtis apie dieną, aptarti kažkokius reikalus, dabar ta tradicija gali stiprėti. Dabar reikia pasidalinti jausmais, nerimu, nežinomybe“, - kalba psichologė.

Deja, V. Pakalniškienė ir R. Žiliukaitė numato, kad ne mažiau tikėtinas dar didesnis šeimos ir paauglio atitolimas, panirimas į virtualią erdvę dėl to, kad tėvai ir vaikai nepratę tiek laiko, kartais nebe savo noru, leisti kartu. Siekiant tokio atitolimo išvengti, psichologė pataria rasti bendrą, visus šeimos narius siejančią, veiklą, tai gali būti net aktualių nuomonių internete skaitymas ir aptarimas.

Tuo tarpu sociologė A. Maslauskaitė atkreipė dėmesį ir į dar vieną pandemijos pasekmę – tikėtina, kad nuotolinis darbas liks itin dažna praktika, nes išmokta tokiu būdu taupyti kaštus, tad laukia kitokia darbuotojo kasdienybė: „Tai, ką labiausiai savo kailiu gali pajusti jaunoji karta, kuomet jie jau žengs į darbo rinką, yra dar daugiau trumpalaikių kontraktų, užimtumo nesaugumo, darbo funkcijų išskaidymo, perkėlimo iš darbo erdvių į namus ir pan.“.