Kitų šalių praktika
Nors balsuoti rinkimuose nuo šešiolikos metų galima tik dvejose valstybėse – Maltoje ir Austrijoje, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Liutauras Gudžinskas sako, kad neužtenka duomenų, leidžiančių pagrįsti šios naujovės būtinybę Lietuvoje.
Jo teigimu, trūksta duomenų, kurie galėtų įrodyti teigiamą koreliaciją tarp balsavimo nuo šešiolikos metų ir aktyvaus jaunimo įsitraukimo.
„Iki šiol tarp Europos Sąjungos valstybių mes turime tik Maltą ir Austriją, kurios pilnai įvedusios šį dalyką. Labai sunku pamatuoti naudą, nes tai vyksta tik šiose valstybėse. Tendencijos dažnai gali priklausyti nuo tų šalių konteksto. Tačiau šiuo atveju būtų galima logiškai pasvarstyti. Jeigu dabar suteikta rinkimų teise naudojasi ne visi jaunuoliai, neturime didelio pagrindo tikėtis, kad nuleidus kartelę šešiolikmečiai ar septyniolikmečiai ims labai aktyviai įsitraukti“, – svarsto politologas.
Be to, jis primena, kad Lietuvos Konstitucijoje įtvirtina nuostata, kad rinkėjų amžiaus cenzas yra aštuoniolika metų, tad pakeisti tai būtų labai sudėtinga. Tam prireiktų Konstitucijos pataisų, o jas įgyvendinti tektų subūrus referendumą.
Visgi, dr. L. Gudžinskas į šį klausimą žvelgia ir iš istorinės perspektyvos. Jo teigimu, 1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimuose galėjo dalyvauti ir septyniolikmečiai, tuometiniai savanoriai, kurie kovojo už Lietuvą. Tad tokios tendencijos, leidusios septyniolikmečiams nulemti šalies ateitį ir jos likimą, glūdi ir Lietuvos demokratijos ištakose.
„Jie kovojo už mūsų valstybę, tad tam tikrai yra palaikančių argumentų. Šiuo metu dėl klimato kaitos ir panašių dalykų reikia gausesnio kiekio jaunimo balsų, bet tai įgyvendinti teisinėmis priemonėmis – tikrai sudėtinga. Tam reikėtų keisti Konstituciją, o jos keitimas yra sudėtingas procesas. Matyt, kad labiau verta kalbėti apie švelnesnes priemones.
Be abejo, sumažinus kartelę kažkiek šešiolikmečių tame dalyvautų. Tačiau vien to tikrai nepakanka tam, kad mes didintume žmonių aktyvumą rinkimuose“, – teigė politologas.
Kodėl jaunimas toks pasyvus
Jis teigė, kad tai – prognostinė diskusija, kurios pasekmes numatyti būtų sunku.
Pasak jo, mokslinėje literatūroje seniai vyrauja įžvalgos, teigiančios, kad kuo jaunesnis amžius, tuo pasyvesnis dalyvavimas politinėje arenoje. Ir tai pritinka ne tik Lietuvos visuomenei. Čia jis primena, kad ne tik jaunimas pasyviai dalyvauja rinkimuose, todėl nederėtų visų akmenių taikyti į jų daržą. Tačiau jis įvardija priežastis, turinčias įtakos jaunimo aktyvumui.
„Pirmiausia, jie neturi politinės patirties. Vyresnio amžiaus žmonės savo gyvenime turėjo įvairių problemų, kurių metu galėjo suvokti, kad svarbu, kokie politikai ar kokios partijos valdo šalį. Nuo to priklauso jų pačių asmeninė situacija. Kai žmogus patiria realius sprendimus savo kailiu, tada arba nusivilia ir visiškai pasitraukia į paraštes, arba aktyvuojasi ir aktyviai stebi.
Juolab, vyresnio amžiaus žmonių gyvenimas tiesiogine prasme priklauso nuo Vyriausybės politikos, tad jie yra tikrai motyvuoti dalyvauti, jeigu jiems leidžia sveikata. O jaunimas neturi labai aiškios patirties, jie nesuveda, kiek ir kodėl Vyriausybės sprendimai gali jiems būti tokie svarbūs. Be to, jie turi kitų gyvenimo iššūkių, kurie užima jų visą dėmesį“, – teigė dr. L. Gudžinskas.
Didelės įtakos turi ir šeimos pavyzdys. Anot politologo, tyrimai rodo, kad jei artimoje aplinkoje yra politiškai aktyvių žmonių, jaunimas taip pat linkęs ateiti balsuoti.
Kitas veiksnys, turintis įtakos, apie kurį byloja ir kitų šalių tyrimų duomenys, – nepastovi jaunimo gyvenamoji vieta, kuri prisideda prie įvairių nepatogumų, kai tenka atvykti į tam tikrą vietą išreikšti savo balsą.
„Jeigu jaunuolis studijuoja, o jis priregistruotas visiškai kitoje apygardoje, esančioje kitame rajone – jam reikia balsuoti Seimo rinkimuose, kai rinkimo biuleteniai skiriasi priklausomai nuo apygardų. Tada atsiranda begalė biurokratinių veiksmų – persiregistruoti į kitą gyvenamąją vietą, o jeigu jis negali to padaryti, tada turi eiti į paštą, balsuoti iš anksto. Tai papildomos kliūtys, kurias tik motyvuotas žmogus gali peržengti“, – akcentuoja politologas.
Ką iš tiesų derėtų keisti
Politologas, siūlydamas, kaip spręsti šią problemą, siūlo dar mažai girdėtas idėjas. Kalbant apie žemą rinkiminį aktyvumą, pirmiausia derėtų atsižvelgti į kur kas gilesnę problemą – nepasitikėjimą politinėmis institucijomis. Šioje vietoje politologas mano, kad politinėms jėgoms derėtų pergalvoti savo funkcijas, o tam yra ir realių instrumentų.
„Pagrindinis partijų finansinis šaltinis – valstybė, o ne privatus sektorius. Tai daroma dėl korupcijos prevencijos sumetimo ir viskas dėl to yra gerai. Tačiau pinigai išdalijami aklai. Tad galbūt galėtų valstybė pareikalauti, kad tos partijos užuot taškiusios pinigus piaro kompanijoms, kurios ne kažin ką duoda, galėtų investuoti į analitinius gebėjimus ar labiau įtraukiančius renginius ir panašius dalykus.
Galima būtų jų finansavimą susieti su partijų naryste arba su tuo, kiek tos partijos sugeba pritraukti gyventojų pajamų mokesčio. Atitinkamai, tada partijos būtų suinteresuotos kuo daugiau bendrauti su gyventojais ir rinkėjais. Tai paskatintų jų politinį aktyvumą, taip pat ir jaunimo. Jeigu bandytume eiti šiuo keliu, kaip ir minėjau, jaunimas dažnai balsuoja aktyviau, jei mato pavyzdį. Jeigu atsiranda aktyvesnių žmonių – tuo užsikrečia ir kiti, tarp jų – jaunimas“, – sako jis.
Daugelis neretai puola kaltinti švietimą ir laido kritikos strėles į Lietuvos švietimo sistemą, kuri neužtikrina tinkamų pilietiškumo pagrindų bei reikiamų politologinių ar sociologinių žinių, kurios paskatintų aktyvų dalyvavimą šalies gyvenime.
VU TSPMI dėstytojas sako, kad visas problemas mes linkę priskirti švietimui, tačiau čia jis neišsiskiria iš kitų ir teigia, kad šioje vietoje valstybei dar yra kur pasitempti.
„Jeigu žmogus neturi tiesioginės patirties, vienintelis būdas jį įtikinti – švietimas. Švietimo programa, galbūt, nepakankamai į tai atsižvelgia. Lietuvoje menkai investuojama į bazinių socialinių mokslų teorijų ar žinių perteikimą mokyklose. Jeigu mes turime gana tvirtą pagrindą kalbant apie fiziką, chemiją, biologiją ir kitas disciplinas – tai socialinių mokslų labai mažai, o būtent į socialinius mokslus ir atsiremia suvokimas savęs, kaip visuomenės nario.
Aš neturiu tokio labai aiškaus atsakymo, ką reikėtų ugdyti ir sakyčiau, gal derėtų pradėti nuo filosofijos ir sociologijos, kaip fundamentinių mokslų. O politologija ir ekonomika galėtų būti labiau taikomojo pobūdžio, bet, be abejo, apie tai reikia galvoti, kalbėti ir diskutuoti“, – pastebi jis.
Be to, jis priduria, kad derėtų atsižvelgti ir į mokytojų kompetencijų stoką, kuri atsiremia į nepakankamą jų paruošimą. Tai, pasak jo, klausimai, kuriuos reikia spręsti.
„Aš pats esu ne kartą girdėjęs įvairių nusiskundimų dėl pilietinio ugdymo ar pasakymų, kad dažnai ši disciplina suvokiama formaliai ir kažkokio labai rimto ugdymo proceso nevyksta. Tinkamą ugdymą užtikrina tik labai angažuotas mokytojas“, – akcentuoja dr. L. Gudžinskas.
Paskutinis veiksnys, kuris galėtų pritraukti jauną rinkėją prie balsadėžių – politikų siekis kalbėti jaunuoliams aktualiomis temomis. Vienos tokių, anot politikos eksperto, – aplinkosaugos ir žmogaus teisių temos, kurioms skiriama nepakankamai dėmesio.
„Aplinkosaugininkų vertinimu, tik labai maža dalis partijų savo programose skyrė tikrai sisteminį ir gilų dėmesį aplinkos kaitos klausimams, kas labai svarbu jaunimui, nes jiems rūpi, kiek ilgai Žemė bus tinkama gyventi.
Atitinkamai, kol nėra bendro politinio konsensuso ir kol šis klausimas nustumiamas į paraštes, jauniems žmonėms sunkiau būti motyvuotiems. Lygiai taip pat yra su žmogaus teisių klausimais. Dabar turėjome keletą partijų, kurios gana aiškiai statė tai į pirmą vietą. Tai galbūt galėjo paskatinti jaunimą už juos balsuoti“, – situaciją komentavo politologas.
