Didžioji problema – žemas rinkiminis aktyvumas
Ne paslaptis, kad rinkiminis aktyvumas – tai rodiklis, kuris lemia mūsų valstybės ateitį. Politologai grūmoja pirštais ir vienas po kito išsako tą pačią neigiamą tendenciją – lietuviams trūksta balsavimo įpročių. Tai – viena esminių problemų demokratinėje valstybėje, kai kalbama apie rinkimus.
Komentuodamas rinkėjų aktyvumą, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis be šios problemos nurodo ir kitą – lietuviai rinkimus dažnai nuvertina ir nelaiko jų prioritetiniu klausimu, siekiant pokyčių Lietuvoje. O tikėtis, kad situacija pasikeis – naivu.
„Niekas negali pasikeisti todėl, kad rinkiminis aktyvumas priklauso nuo dviejų dalykų. Pirmiausia, įpročio, kurio pusė lietuvių neturi. Tai reiškia, kad iš šeimos į šeimą perduodamas įpročio nebuvimas.
Antra, svarbu tai, kiek rinkimai yra svarbūs ir kiek žmonės mano, kad politika gali keistis. Šiuo požiūriu, labai daug lietuvių mano, kad tarp partijų nėra esminių skirtumų ir, kad ir kas pateks į valdžią, – vis tiek bus vykdoma panaši ekonominė ir socialinė politika“, – sako politologas.
Jo nuomone, šios problemos – struktūriniai dalykai, kurių nepakeistų jokios kitos priemonės – tarp jų ir elektroninis balsavimas, kuris daugeliui atrodo tarsi panacėja žemam rinkiminiam aktyvumui.
„Galima prisisvaigti apie visokius elektroninius balsavimus, tačiau egzistuoja struktūriniai dalykai. Jeigu nebus taip, kad žmonėms atrodys, jog nuo šių rinkimų priklauso Lietuvos likimas ir egzistuoja didžiuliai skirtumai tarp to, ką partijos siūlo ekonomikoje, neturėsime jokių reikšmingų rinkiminio aktyvumo šuolių.
Inkrementiškai po truputį turėsime, nes dalis žmonių pradeda daugiau domėtis politika, bet reikšmingų pokyčių nebus“, – liūdną ateitį piešia VU TSPMI docentas.
Regionų ir miestų aktyvumas panašus
Vertinant retrospektyviai ir žiūrint į apklausų duomenis, pasak VU TSPMI dėstytojos Ievos Petronytės-Urbonavičienės, būtų galima teigti, kad miesto gyventojai balsuoja aktyviau.
„Kita vertus, kai mes lyginame šiuos subjektyvius duomenis su objektyviais, pavyzdžiui, žvelgiame į šiandien daug aptarinėjamus VRK apygardų duomenis, matome, kad aktyviausios apygardos yra didmiesčiuose. Daugelį metų daugiausiai balsuojama Vilniuje ir Kaune. Tačiau mes negalime sakyti, kad miestų gyventojai yra aktyvesni dėl to, kad tarp tų neaktyviausių mes lygiai taip pat galime rasti ir didmiesčių apygardas“, – sako ji.
Politologės teigimu, netikslinga lyginti miesto ir kaimo vietovių aktyvumą, vietoje to derėtų lyginti apygardas. O rinkiminiam aktyvumui konkrečiose vietovėse įtakos turi keli specifiniai dalykai. Vienas jų – ryški konkurencija tarp kandidatų.
„Jeigu pasižiūrėsime į šių metų aktyviausią ir pasyviausią apygardas – jos tobulai atitinka konkurencijos teoriją. Pavyzdžiui, vienoje aktyviausių apygardų tarp dviejų kandidatų, išėjusių į antrą rinkimų turą, yra 1 proc. palaikymo skirtumas. Mykolas Majauskas surinko 28,9 proc., o Viktorija Čmilytė-Nielsen – 27,9 proc.
Analogiškai, neaktyviausioje apygardoje tarp pirmųjų dviejų kandidatų atskirtis yra didžiulė, nes pirmasis išėjęs į antrą rinkimų turą surinko beveik 42 proc., antrasis – viso labo 11 procentų”, – teigia VU TSPMI dėstytoja.
Pasak jos, šie rodikliai simbolizuoja aiškų tam tikrų kandidatų dominavimą, o rinkėjai, gyvenantys toje vietovėje, tai nujaučia. Konkurencijos nebuvimas neskatina eiti balsuoti ir mažina aktyvumą, žmonės jaučia, kad gali patingėti, nes už juos parlamentarus išrinks kiti.
Kitas įtakos turintis veiksnys, ką anksčiau minėjo ir dr. M. Jastramskis, – įprotis balsuoti. Pašnekovės teigimu, labiausiai įpratę balsuoti bazuojasi Vilniaus Antakalnio, Kauno Centro-Žaliakalnio ir Vilniaus Verkių apygardose.
„Tai – tam tikros vietos, kur telkiasi įpratę ir einantys balsuoti rinkėjai. Neatsitiktinai tai yra miestai, tačiau nereikėtų apsigauti, nes mums būdingas paviršutiniškas įspūdis, kad miestai vien dėl to tampa aktyvesni. Taip, tarp pačių aktyviausių apygardų yra miesto apygardos, bet tai nereiškia, kad apskritai bet kuri miesto apygarda yra aktyvesnė už regioną. Kai kurios miesto apygardos netgi pasyvesnės už regionus“ – atkreipia dėmesį politologė.
Aktyvesni vyresni žmonės
Nors ir negalime aiškiai išskirti, kuri Lietuvos dalis – miestai ar regionai – aktyvesnė rinkimuose, mat tikslinga nagrinėti tik apygardas, tačiau aiškiai galime išskirti amžiaus grupes, linkusias aktyviau balsuoti. Pasak politologės, aktyviausi išlieka vyresni žmonės, nepaisant rinkiminės vietovės.
Taip pat politologė pastebi, kad politikai nėra linkę atsižvelgti į jaunimo interesus, mat jie nėra ta elektorato dalis, kuri aktyviai dalyvauja rinkimuose. Tad būtent dėl to atsiranda užburtas ratas, kai politikai į jaunimą neatsižvelgia, o jie savo ruožtu politikais dėl to nepasitiki ir rinkimuose nedalyvauja.
„Politikai savo programose, pažaduose ir komunikacijoje labiau orientuojasi į vyresnius, nes jie balsuoja aktyviau. Kuo politikai mažiau orientuojasi į jaunimą, tuo balsavimas jauniems žmonėms tampa mažiau aktualus. Džiugu, kad pastaraisiais metais tendencijos kinta ir nuo 2012 metų turime smarkiai gerėjančią situaciją. Tačiau kol kas jaunimas vis tiek atsilieka nuo visuomenės vidurkio“, – nuogąstauja VU TSPMI dėstytoja.
Ji pastebi, kad situacijos, kaip teigia ir VU TSPMI doc. M. Jastramskis, nepagerintų ir internetinis balsavimas, kuris priviliotų vos apie 2 proc. papildomų rinkėjų bei pritrauktų įvairių bėdų, kai tektų sukti galvą, kaip užtikrinti skaidrumą ir saugumą.
Pagrindinės menko rinkiminio aktyvumo problemos, jos teigimu, – santykio su valstybe nebuvimas, jausmas, kad rinkėjų balsas nėra svarbus ir artumo nebuvimas su jokia politine partija. Tai – labai stiprūs ir svarbūs veiksniai, į kuriuos derėtų atsižvelgti.
„Jeigu mes kalbame apie tai, kad rinkėjas nemato partijos arba nesijaučia svarbus savo valstybei – balsavimas namuose neturės didelės reikšmės. Problemą reikėtų spręsti labiau iš šaknų – kuriant santykį su valstybe.
Aš sakyčiau, kad svarbiausias dalykas, kurį galėtų padaryti politikai aktyvindami žmones – ne techniniai klausimai, bet pagarbos rinkėjams rodymas. Ne tik savo rinkėjams, bet ir plačiąja prasme – tiems, kurie rinko opozicijoje esančius politikus ar partijas, kurios į Seimą nepateko. Nepasitenkinimo partine sistema mažinimas, turbūt, būtų efektyvesnis aktyvumo skatinimas negu kažkokie techniniai sprendimai“, – sako politologė.
Kurių partijų rinkėjai aktyviausi?
Tam tikros partijos pasižymi rinkimuose būtent todėl, kad jų elektoratas – ištikimi ir aktyvūs rinkėjai, kurie, pasak I. Petronytės-Urbonavičienės, jaučia artimą ryšį su politikais, už kuriuos balsuoja. Tačiau šiandien situacija pamažu keičiasi ir rinkėjus pritraukia ir kitos politinės jėgos.
„Rinkiminio folkloro dalis visuomet buvo konservatorių rinkėjai. Jau pora dešimtmečių sakome, kad jie eina balsuoti bet kokiu oru. Tai – žmonės, kurie jaučia artimą ryšį su savo partija. Socialdemokratų elektoratas irgi buvo labai angažuotas, tačiau jie po truputį išsikvėpė. Iš tiesų, pamažu situacija keičiasi. Liberalios partijos, panašu, įgyja kažkiek savo elektorato. Liberalų sąjūdis turi savo rinkėją, kuris ateina, nubalsuoja ir jaučia artumą partijai, nepaisant visų nuskambėjusių skandalų“, – teigia politikos ekspertė.
Tačiau, visgi, ji sako, kad Lietuvos rinkėjas dažniausiai yra besiblaškantis. Šie metai, pasak politologės, savotiškas įvykis, mat neturėjome partijos, kuri susišlavė itin didelį kiekį balsų, kaip kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) 2016-aisiais. Tai – savotiškas simbolis, kad Lietuvos rinkėjas bręsta ir atranda sau artimesnę politinę partiją.
„Atsirado Laisvės partija, tačiau tai nebuvo tokia labai didelė jėga, kaip LVŽS 2016 metais. Naujų partijų atėjimas rodo, kad rinkėjas keičiasi ir neatranda savo partijos. Labai didelė dalis žmonių nubalsuoja už partiją, o kituose rinkimuose ieško kažko naujo.
Tvirtą ryšį tarp partijos ir rinkėjo galima pastebėti tik konservatorių ar besiformuojančių liberalų elektorate. Kitos partijos tokių rinkėjų turi, bet gerokai mažiau. Žvelgiant į rinkimų rezultatus, panašu, kad naujų partijų populiarumas šiek tiek slopsta“, – teigė I. Petronytė-Urbonavičienė.
