Tos dienos anksčiau lietuviai laukė kaip šventės: kas nutiko, kad iškovota teise dažnas taip ir nepasinaudoja

Šiandieninis rinkiminis aktyvumas – istorinių aplinkybių pasekmė. Taip pat egzistuoja ir techninių priežasčių, kurios paaiškina mažą žmonių įsitraukimą į politinius procesus, lyginant jį su kitomis valstybėmis. Tad kokios priežastys lėmė tokią tendenciją ir kas turėtų pasikeisti, kad rinkiminis aktyvumas supanašėtų su kitomis demokratinėmis valstybėmis?

Padidinti rinkiminį aktyvumą būtų sunku

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė sako, kad rinkiminis aktyvumas yra daugiapriežastinis klausimas. Pasak jos, viena iš priežasčių – emigrantai, kurie šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, bet vis dar išlaikę Lietuvos pilietybę.

„Sakyčiau, jų žemas aktyvumas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mūsų bendras aktyvumas yra žemas. Jeigu mes skaičiuotume nuo realiai gyvenančių Lietuvoje žmonių, aktyvumas, tiesą sakant, nebūtų toks liūdinantis“, – teigia ji.

Kita priežastis – įpročio balsuoti nebuvimas, o čia galima įžvelgti sąsajų su Sąjūdžio laikų rinkimais, kuomet įsivyravo tradicija nebalsuoti dėl nepasitenkinimo valdžia ar, paprasčiausiai, dėl neturėjimo už ką atiduoti savo balsą.

„Žmonės, kurie 1992 metais balsavo už Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), nusivylė valdančiąja dauguma, tačiau kadangi jie vis tiek nenorėjo balsuoti už Vytautą Landsbergį ir tuometinę Tėvynės Sąjungą, o LDDP juos nuvylė ir nebuvo naujų partijų, kaip kad turime dabar, dalis žmonių 1996 metų rinkimuose rinkosi nebalsuoti. Visa tai buvo protesto labui. Tada atsitiko taip, kad rinkėjai priprato turėti galimybę nebalsuoti ir išnyko pareigos jausmas bei užsisuko šis ratas“, – pastebi profesorė.

Ta pati problema įžvelgiama ir tarp jaunų žmonių. Pasak A. Ramonaitės, jauni žmonės apskritai nebeturi pareigos jausmo ir įpročio. Didelės įtakos turi ir nebalsuojantys tėvai, kuriems labai daug pastangų kainuotų suprasti, kas yra partijos ir kokią žinutę jos neša.

„Jeigu jauniems žmonėms sueina rinkiminis amžius ir pirmą kartą, kai galima balsuoti, jie nebalsuoja, tikėtina, kad jie apskritai liks pasyvūs ir nebalsuojantys ir vėliau, nes nesusiformuos balsavimo įprotis.

Kai rinkiminis aktyvumas nusirito iki 50 proc. lygmens, dabar labai sunku jį pakelti, nebent įvyktų kažkas labai dramatiško ar labai stipriai pakiltų ideologinė įtampa, kad žmonės imtų stipriai jaudintis dėl to, kas laimės rinkimus. Jeigu žmonės nemato didelių skirtumų ir nebijo dėl kažkurios partijos laimėjimo, jie laikosi pasyvesnės pozicijos ir nemato čia tame didelės dramos“, – teigia politikos ekspertė.

Rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą

Kalbant apie rinkiminį aktyvumą derėtų nepamiršti praeities, kuomet vienuose pirmųjų laisvųjų rinkimų 1990-aisiais žmonės vieningai telkėsi balsuoti vedami konkretaus tikslo – Lietuvos Nepriklausomybės ir rinko valdžią į Aukščiausiąją Tarybą. Tąkart į rinkimus pirmajame raunde susirinko 71,7 proc. piliečių, o antrajame kiek mažiau – 66,4 proc. Tačiau, pasak prof. A. Ramonaitės, šiais skaičiais nederėtų didžiuotis ir laikyti jų pavyzdiniais.

„Patys pirmieji rinkimai, nors ir vyko sovietinės sistemos sąlygomis, vis tiek buvo laisvi ir neklastojami. Tad, visgi, aktyvumas nebuvo toks didžiulis, kokio buvo galima tikėtis – 71 ar 72 proc. nėra labai daug. Kitose valstybėse, paprastuose ir ne tokiuose politiškai svarbiuose rinkimuose, rinkiminis aktyvumas siekia 80-90 proc. Šie rinkimai lėmė valstybės ateitį, o turėjome tik 72 proc. aktyvumą“, – sako profesorė.

Tąkart Lietuvoje politikos buvo nepalyginamai daugiau – vykdavo mitingai, daug politinių apraiškų buvo galima stebėti televizorių ekranuose ir kasdieniame gyvenime. Tad žiūrint į to meto įvykius ir juos vertinant iš šios perspektyvos, anot prof. A. Ramonaitės, rinkimins aktyvumas galėjo būti ir didesnis.

Ji įsitikinusi, kad žmonės nebuvo pakankamai užtikrinti dėl susiklosčiusios situacijos, o aktyviai įsitraukusių į Sąjūdžio veiklą Lietuvoje buvo vos keli procentai. Tačiau, ji pabrėžia, kad kalbant apie tai nederėtų perlenkti lazdos ir nuogąstauti dėl susirinkusiųjų balsuoti skaičiaus, net jei jis ir nebuvo toks, kokio norėtųsi. Pasak prof. A. Ramonaitės, santykinai aktyvumas vis tik buvo nemažas.

„Mes dabar įsivaizduojame, kad visa Lietuva dalyvavo Sąjūdyje. Bet iš tikrųjų, Sąjūdžio aktyvistų buvo ne daugiau kaip 10 proc. visuomenės, o dalyvavusių mitinguose ir įvairiose akcijose buvo apie 30 proc. Tad dalis visuomenės buvo pakankamai pasyvi ir neįsitraukė į Sąjūdžio atgimimo laikų akcijas. Visa tai jiems galbūt kėlė šiokią tokią baimę, nes buvo neaišku, kaip jų gyvenimas dėl to pasikeis. Tad tas pasyvumas galbūt galėtų būti paaiškintas būtent taip“, – pabrėžia ji.

1992-ųjų metų rinkimai

O štai vėlesniuose rinkimuose 1992 metais situacija buvo aiškesnė ir politinė ideologinė įtampa tarp tuometinio Sąjūdžio ir LDDP buvo didesnė. Tad dalis balsavusiųjų galimai balsavo tarsi oponuodami tam, kas vyksta šalyje.

„Situacija valstybėje pakankamai skaudžiai atsiliepė kai kurių žmonių gyvenimams. Ir tai, kad vėliau buvo išrinkta LDDP, buvo savotiškas atoveiksmis, rodantis žmonių baimę reformoms. Jie tikrai nenorėjo grįžti į Sovietų Sąjungą, nes balsavimas už Nepriklausomybę buvo pakankamai aiškus.
1991-aisiais vyko ir plebiscitas, kai žmonės buvo apklausti dėl Nepriklausomybės. Palaikymas buvo pakankamai aukštas, tad klausimas buvo, kokiu keliu ir kaip Nepriklausomybę įtvirtinti, koks santykis su Rusija ir kaip greitai turėtų vykti reformos. Tad čia tiek visuomenės, tiek politikų pozicijos išsiskyrė labai ryškiai, o aktyvumas buvo šiek tiek didesnis – abiejų turų vidurkis buvo 75 procentai“, – pasakoja VU TSPMI profesorė.

Tačiau net ir tada, kai 1992 metų rinkimuose valdžios netikėtai pasikeitė ir valstybės valdymo vairą perėmė, atrodo, visai kitus ideologinius įsitikinimus turėjusi puoselėti partija, iš tiesų tai tebuvo tie patys žmonės, tik po kitokia politine vėliava. Tada net ir pats Sąjūdis rėmė nemažai Komunistų partijos kandidatų, o šie rinkimuose pasižymėjo itin didele sėkme.

„Tokie nariai kaip Algirdas Brazauskas ar Vladimiras Beriozovas iš karto gavo didelę paramą iš Sąjūdžio, kuris netrukdė jiems būti išrinktiems. Buvo bendro veikimo, tad negalima sakyti, kad 1990 metais laimėjo vieni, o 1992 metais absoliučiai kiti.

Jeigu pažiūrėsime į neatsiskyrusią komunistinę partiją – iš jų laimėjo tik 9 žmonės ir praktiškai visi buvo pietryčių Lietuvoje – lenkiškose vietovėse. A. Brazausko Komunistų partijos įvaizdis vis tiek reiškė, kad jie daugiau ar mažiau eina išvien su Sąjūdžiu“, – pasakoja A. Ramonaitė.

Pasak profesorės, valdant Sąjūdžiui įsivyravo netikėtas didelis ekonominis nuosmukis, prie kurio prisidėjo blokados, o reformos buvo be galo skaudžios ir daugelį palietė labai asmeniškai – žmonės neteko darbų, pragyvenimo šaltinio, prasidėjo didžiulė infliacija. Tad tai ir lėmė posūkį valdžioje.

„Vienu metu žmones užklupo daug pokyčių ir jiems buvo sunku susitvarkyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Balsavimas už LDDP buvo bandymas normalizuoti gyvenimą. Buvo tikėjimas, kad A. Brazauskas žino, kaip valdyti ekonominius dalykus. Vyravo įsitikinimas, kuris turi pagrindo, kad Sąjūdį sudarė inteligentai ir intelektualai, tad žmonės galvojo, jog jie nelabai moka tvarkyti ūkinius reikalus, o A. Brazauskas mokės išspręsti ekonomines problemas“, – sako A. Ramonaitė.

Perrinkus valdžią niekas nepasikeitė

Tačiau, vis tik, pasikeitus valdžiai valstybės reikalai ir politiniai siekiai mažai tepasikeitė. Pasak A. Ramonaitės, buvo tikima, kad laimėjus LDDP viskas radikaliai pasikeis ir bus nusisukta nuo krypčių, kuriomis tąkart judėjo Sąjūdis. Visgi, reikšmingų pokyčių nebuvo sulaukta.

„Niekas neapsivertė ir buvo labai įdomu, kad net ir pati LDDP Vyriausybė užbaigė Sovietinės armijos išvedimą ir pasiprašė į Europos Sąjungą ir į NATO. Provakarietiškos kryptys išliko, nors visada egzistavo skirtis tarsi sakanti, kad LDDP ir, apskritai, kairiosios partijos linkusios į Rytus, dešiniosios – labiau į Vakarus. Tačiau, galiausiai, pasirodė bendras sutarimo taškas“, – pabrėžia pašnekovė.

Panaši situacija išlieka ir šiomis dienomis, net ir tada, kai po tokių revoliucijų iškyla politinė fragmentacija. Pasak A. Ramonaitės, nepaisant to, kokioje pusėje politiniame kompase stovima, visos Lietuvoje veikiančios politinės jėgos sutaria dėl pagrindinių – geopolitinių ir ekonominių – tikslų.

„Jeigu pažiūrėsime skirtingų vyriausybių veikimą, matysime, kad drastiškų skirtumų nėra. Iš kitos pusės, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų vyriausybės visada laikėsi dešiniosios ekonominės politikos. Negalėčiau pasakyti, kad tarp skirtingų Lietuvos valdžių radikaliai keitėsi Lietuvos kryptis. Visas nesutarimas – diskurso ir retoriniame lygmenyje, tačiau kai ateina veikimas, pakankamai panašiai dirba visos vyriausybės“, – teigė mokslininkė.