Konstitucinę valstybės reformą vainikavo 1791 m. spalio 20-ąją priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktas, tapęs esmine Konstitucijos pataisa, numačiusia, kad Lietuva privalėjo būti atstovaujama kaip lygiateisė partnerė.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos dvasia rėmėsi XIX amžiuje vykę sukilimai, kuriais siekta atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą.

Pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje kitąmet minės 230-ies metų sukaktį. Seimas linkęs 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos (toliau – Respublika) Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Anot istoriko ir keliautojo V. Liepuoniaus, Konstitucijos atsiradimą lėmė vidinis noras reformuotis, keisti valstybę, o tą norą įkvėpė Švietimo epochos, europinių tendencijų dvasia.

„XVIII a. pabaigoje turime Respubliką, kurios valdymo struktūra sukurta ir nusistovėjusi iš esmės dar XVI-XVII amžių sandūroje. Yra renkama monarchija ir monarchas, po Žygimanto Augusto visa jų plejada buvo ne iš Jogailaičių dinastijos, turime bajorišką demokratiją su Seimu ir Senatu, kuomet iš Pavietų (administracinis-teritorinis vienetas) renkami atstovai į Seimą.

Senatas su didikais, Seimas su bajorais ir Karalius – trys dalys, kurios ir valdo Abiejų Tautų Respubliką. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) yra viena iš dviejų partnerių šalia Lenkijos Karalystės. Reikia dar paminėti svarbų dokumentą – trečiąjį Respublikos statutą, kuris Lietuvai ypač reikšmingas, nustatantis teisinę LDK situaciją.

Galima sakyti, ta valdymo struktūra nebuvo reformuota nuo pat XVII a. pradžios iki XVIII a. pabaigos, nepaisant pokyčių Europoje, kurie vyko per tuos porą šimtų metų“, – apie Abiejų Tautų Respublikos sustabarėjusią valdymo formą kalbėjo V. Liepuonius.

Kitas dalykas, XVII-XVIII a. Respublika išgyveno sudėtingą periodą: karai su Maskva, Švedija, kazokų sukilimas, XVIII a. pradžioje įsivelta į Didįjį Šiaurės karą, lyg to būtų maža, valstybę užklupo didžiulis maras ir badas.

Karuose Lenkijos-Lietuvos valstybė patyrė didelių teritorinių nuostolių. Greta problemų su kaimynais Respublikoje netrūko vidinių bėdų.

„Mėgstama sakyti, kad valstybė niro į bajorišką anarchiją, stambiausi didikai – Sapiegos, Radvilos, gana savarankiškai, lyg pusiau nepriklausomi kunigaikštukai, tvarkėsi valstybės viduje ir jautėsi gana gerai bei gynė savo teises.

Tuo metu monarchas buvo tarsi nustumtas nuo valdymo, valstybėje trūko stiprios administracijos, kuri būtų tarpininkė tarp monarcho ir didikų, galima sakyti, kad Respublika neturėjo stiprios galvos.

Dar vienas svarbus dalykas, po pirmojo Respublikos padalijimo (1772 m.) ji tapo didžiųjų valstybių, visų pirma, Rusijos imperijos žaisliuku, šalia – ir auganti Prūsija. Reiktų paminėti, kad prieš Pirmąjį valstybės padalinimą Rusijos pinigais atvedamas Jekaterinos II favoritas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764 m.), paskutinis Respublikos karalius. Tai apsišvietęs, to laiko dvasios žmogus, Švietėjų idėjų formuotas valdovas, kuris visgi rodė iniciatyvą reformuoti, išjudinti sustingusią valstybę, kartu sustiprinti savo valdžią, išsivaduoti iš Rusijos imperijos įtakos“, – kalbėjo istorikas.

Anot jo, po Pirmojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo apkerpėjusią, senąją politikų kartą keitė jauni žmonės, paveikti Švietėjų idėjų, bendraeuropinių tendencijų, skaitę Šarlį Monteskjė, Volterą, Žaną Žaką Ruso, norintys naujo tipo racionaliai valdomos, iš Viduramžių gaivalų išsivadavusios Respublikos.

„Šiame kontekste pradėjo veikti Edukacinė komisija, kuri pertvarkė Švietimą, galėtume sakyti, jog tai buvo pirmoji švietimo ministerija Europoje. Ji labai sąmoningai inicijuoja tokio tikro piliečio, įsipareigojusio valstybei ugdymą. Naujos idėjos, nauji vėjai, nauja karta ir naujas, iniciatyvus monarchas turėjo ambicijų išsivaduoti iš minėto valstybės sustabarėjimo. Ir Gegužės 3-iosios Konstitucija yra Ketverių metų Seimo didžiulė reforma, jos metu S. A. Poniatovskis vadovavosi šūkiu „Tauta su karaliumi, karalius su tauta!“.

Per tuos ketverius metus netrūko vidinių kovų, pykčių, nesibaigiančių debatų. Ši Konstitucija įkūnijo naujo tipo valstybę, kuri turi būti visiškai kitokia: pertvarkyta, reformuota, bandyta imituoti Britanijos atvejį, Jungtinių valstijų vidaus struktūrą, kartu siekiant pritaikyti saviems poreikiams, į valstybės valdymą įtraukti naujus luomus, racionalizuoti valdymą. Tai daroma Švietėjų idėjų fone“, – kalbėjo V. Liepuonius.

– Kaip Rusijos Imperija ir Jekaterina II reagavo į Konstitucijos priėmimą?, – paklausėme V. Liepuoniaus.

– Žinoma, neigiamai, galima sakyti, ištiko įsiūčio priepuolis. Bet kokiu atveju, pagal Gegužės 3-iosios Konstituciją tapome valstybe, kuri stiprėjo, kūrė savo kariuomenę, nes greta pilietinių laisvių, mokestinių ir valdymo reformų, vienas punktų skelbė apie nuolatinės, gerai organizuotos, skaitlingos kariuomenės kūrimą, o jos Respublika neturėjo. Tai reiškė išsivadavimą iš Rusijos imperijos įtakos zonos ir gebėjimą jai pasipriešinti.

Imperatorė Jekaterina II visaip priešinosi Lenkijos-Lietuvos valstybės reformoms. Ne paslaptis, kad senųjų „aukso laisvių“ gynėjų frakcija buvo tiesiogiai finansuojama iš Sankt Peterburgo.

Galiausiai, Gegužės 3-iosios Konstitucijai rusų remiamos Targovicos Konfederacijos pasipriešinimas neabejotinai surežisuotas Sankt Peterburgo rūmų užkulisiuose.

Vladas Liepuonius
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

– 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktas, tapęs esmine Konstitucijos pataisa, numačiusia, kad LDK privalėjo būti atstovaujama kaip lygiateisė partnerė. Ką šis tarpusavio įžado aktas reiškė LDK?

– Per visą Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo istoriją, nuo Jogailos įkvėptos Krėvos unijos iki pat Gegužės 3-iosios Konstitucijos, šios dvi valstybės vis labiau artėjo viena prie kitos.

Ypač iš lietuvių pusės, tęsiant tarpukario Lietuvos istorikų, lietuvių tautinio atgimimo tradiciją, dažnai buvo kalbama, kad Lietuva vis labiau praranda savarankiškumą, vis labiau nutautėja ir vis labiau nyksta iš Europos politinio ir kultūrinio žemėlapio.

...lyg visada kažkur atsilikdama nuo Europos staiga žengė labai didelį žingsnį ir matome, kad Lietuva be jokios abejonės tampa Vakarų Europos kultūros dalimi.
Istorikas Vladas Liepuonius

Vis dėlto per tą bendradarbiavimą su Lenkija, matome lietuvių akivaizdų norą ginti savąją teisę, savo nepriklausomybę, savarankiškumą. Pastebime labai aiškų, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, suvokimą, jog čia du atskiri kūnai, kurie sugyvena vienoje valstybėje.

Ir priimtas papildomas dokumentas, Gegužės 3-iosios Konstitucija, puikiai iliustruoja tą tendenciją, jog Lietuva ir jos diduomenė labai aiškiai gynė savąsias teises ir savarankiškumą.

Tik Lietuva pagal šį aktą netampa lygiavertė partnerė, o viena iš trijų, šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijų. Vis dėlto labai aiškiai apibrėžtos LDK teisės, toliau tęsiama tų kelių dalių, sueinančių į vieną valstybę, tradicija.

Taip, tai lietuvių pergalė ir dar vienas paliudijimas, kad LDK netapo dar labiau priklausoma nuo Lenkijos, kompetencijų ribos kaip niekada aiškiai ir gražiai nubrėžtos tarp atskirų valstybės dalių.

Stanislovas Augustas Poniatovskis
Foto: Scanpix

– Koks konkretus LDK indėlis rengiant šią Konstituciją, jei, žinoma, apskritai šioje vietoje įmanoma vertinti skirtingų šalių indėlį?

– LDK bajorija neabejotinai aktyviai dalyvavo rengiant Konstituciją, bet turiu pastebėti, kad Lietuvos istorikai labiau analizuoja papildomo dokumento – Abiejų Tautų tarpusavio įžado akto – svarbą, kuris apsaugojo lietuvių teises.

Tiek LDK, tiek Lenkijos bajorija suprato save kaip vienos valstybės piliečiais. Šioje vietoje labiau akivaizdi priešprieša tarp Konstitucijos šalininkų ir priešininkų. Kurios šalies didesnis indėlis? Nežinau, ar korektiška tai svarstyti.

Šis klausimas labai susijęs su pačių lietuvių požiūriu į Gegužės 3-iosios Konstituciją. Lietuvoje Gegužės 3-ioji yra tik minėtina diena, Lenkijoje – tai valstybinė šventė.

Jekaterina II
Foto: Rimas Pocius

Nuo aušrininkų, nuo tautinio atgimimo, tarpukario yra labai stipriai įsišaknijusi tradicija – Lenkijos-Lietuvos valstybės raidą nuo pat Liublino unijos laikyti ne mūsų lietuvių istorija.

Kitas dalykas, iliustruojantis lietuvių atsisakymą tos istorijos, yra tai, kaip po Liublino unijos tą valstybę vadiname Žečpospolita, pabrėždami, kad tai lenkiškas darinys. Šiaip žodis „Rzeczpospolita“ reiškia Respublika. Kodėl tada tos valstybės nevadiname tiesiog Respublika, o labai dažnai dar nuskamba lenkiška „Žečpospolita“? Tarsi atsižadame tos istorijos, lyg ji būtų ne mūsų.

Šiandien ta tendencija lyg ir keičiasi. Dominės XVII-XVIII amžiaus kultūriniu gyvenimu, baroku, domimės tautinėmis mažumomis, pirmiausia žydų paveldu, tačiau labai mažai dėmesio skiriame politiniam gyvenimui.

Kad tai mums įdomu ir mus traukia, puikiai iliustruoja Kristinos Sabaliauskaitės 4 tomų „Silva Rerum“ knyga apie valstybę po Liublino unijos, bestseleris, kurį žino ir skaitė daugelis. Nors joje – personažų gyvenimas, meilė, aistros, vis dėlto ten akcentai dedami kultūriniam gyvenimui, bajorų vidiniam pasauliui, dvarų kultūrai, bet ne politikai.

Net šiandien dažnai išgirsi, kad dabar yra antroji Lietuva. Pirmoji buvo tarpukario Lietuva, o dabar – antroji.

Lenkijai Gegužės 3-iosios Konstitucija yra ypatingas įvykis tiek intelektualine, tiek politine prasme, juk tai yra paskutinis bandymas išsaugoti valstybę. Ir Lenkija tiesiai sako, kad dabar yra trečioji Lenkija. Antroji buvo tarpukariu, o pirmoji ta, kuri gimė po Liublino unijos, Gegužės 3-iosios Konstitucija yra tik reforma.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir jo žmona Agata Konstitucijos dienos šventėje (2017 05 03)

– Ar galima teigti, kad priėmusi Gegužės 3-osios Konstituciją politinės kultūros prasme Lietuvos Didžioji kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje tapo viena Europos lyderių?

– Buvo priimtas labai progresyvių reformų programos paketas. Net iš Konstitucijos rengėjų pusės nuskamba terminas „Švelnioji revoliucija“, laipsniškas valstybės valdymo racionalizavimas.

Nors ši Konstitucija nepanaikino baudžiavos, bet matome akivaizdžią tendenciją judėti pilietinės visuomenės kryptimi ir sukurti laisvąjį valstietį. Beje, tai labai nepatiko Rusijos imperatorei Jekaterinai II ir visai Rusijos valdančiajai klasei.

Viena vertus Lietuva atrodė labai progresyviai: ji lyg visada kažkur atsilikdama nuo Europos staiga žengė labai didelį žingsnį ir matome, kad Lietuva be jokios abejonės tampa Vakarų Europos kultūros dalimi.

Kita vertus, Konstitucija gyvavo labai trumpai, Antrasis ir Trečiasis padalijimai valstybę nušlavė, kažkokios ryškesnės recepcijos, didesnių pamąstymų Vakaruose šia tema praktiškai nebūta.

Ta Konstitucija vėliau vaidino didelį vaidmenį XIX amžiaus sukilimuose, 1830-1831 metais, vėliau 1863-1864 m. Matome labai ryškią Konstitucijos principų ir dvasios įtaką sukilėliams.

Bet Vakarų Europoje ryškesnių atgarsių nebuvo, daugelis švietėjų, pavyzdžiui, Volteras į Lenkijos-Lietuvos valstybę žiūrėjo kaip į kažkokį pūvantį, negyvą darinį, kurį pagaliau gražiai, racionaliai be jokio šūvio trys valstybės pasidalino. Į tai žvelgė per Švietimo epochos prizmę – štai, be karų sprendžiami geopolitiniai klausimai.

– Kokia Gegužės 3-iosios Konstitucijos reikšmė šiandien?

– Jei matome, kad Europos demokratinė tradicija kilusi iš Senovės Graikijos, jei sureikšminame Vikingų kultūrą ir skandinavišką įtaką šiai Europos demokratinei tradicijai, jei kalbame apie miestų savivaldą ir jos įtaką Europos demokratinei tradicijai, tai jokios abejonės, Gegužės 3-iosios Konstitucija, kaip valstybės valdymo ir sugyvenimo simbolis, taip pat yra vienas šaltinių mąstant apie Europos demokratiją ir jos tradiciją.

Jei mes galvojame apie Europos Sąjungą ir vieningą Senąjį žemyną, neabejoju, kad tam tikro įkvėpimo, ateities vizijų turime ieškoti Respublikoje, jos istorijoje ir Gegužės 3-iosios Konstitucijoje. Tai yra vienas iš labai įdomių, labai ryškių, nors labai trumpai žibėjusių Europos istorijos epizodų.

Apskritai, laikas permąstyti tas XVII-XVIII amžiaus figūras, prisiminti tą istorijos laikotarpį, iš naujo įvertinti, atrasti naujus herojus mūsų istorijoje. Išties turime turtingą, didelę Lietuvos istoriją, kurios dalies mes nenorime prisiminti ir net nieko apie ją žinoti, savo noru ją paliekame ir atmetame.